Pamenu, kaip daugiau nei prieš ketverius metus socialiniuose tinkluose pamačiau būsimos mamos su nemažu pilvuku nuotrauką, kurioje ji sukosi ant stulpo. Atrodė neįtikėtinai!
Taip susipažinau su Eglina Mažeikiene, pole sporto pradininke Lietuvoje, pole sporto klubo „Viper academy“ bendraįkūrėja, o dabar ir laiminga mama, kurios pėdomis seka keturmetė Polina Olimpija. Spėkite, iš kur toks vardas?
Nors jus galima vadinti viena iš pole sporto pradininkių Lietuvoje, bet iki tol kelias buvo ilgas ir pažintis su šiuo sportu, sudėtinga. Nuo ko pradėjote?
Viskas prasidėjo dar mokykloje, kai internete pamačiau žmones, atliekančius triukus ant stulpo „Circe du Soleil“. Susižavėjusi suradau, kad egzistuoja tokio tipo mokyklos užsienyje ir fanatizmo apimta naršiau visą internetą ieškodama daugiau Haruna Matsunami, Zoraya Judd, Jenyne Butterfly, Felix Cane ir kitų pole sporto artistų video.
2012 metais būdama studentė, pagaliau pati pamėginau ir netrukus supratau, kad be pole treniruočių nebeįsivaizduoju tolimesnės savęs. 2016 metais debiutavau „Pole art Estonia“ konkurse, 2017 metais su kolege atvėrėme „Vipera academy“ duris, o netrukus pradėjo pildytis vaikų grupės ir šiai dienai turime net ir specializuotą pole sporto salytę vaikams Panevėžyje.
Atėjo metas kai tapome pasiruošę žengti toliau, todėl 2021 metais su kolegomis iš Vilniaus, įsteigėme Lietuvos pole sporto ir oro akrobatikos federaciją ir tapau jos prezidente. Periodiškai organizuojame varžybas, paskutinėse jų turėjome pustrečio šimto besivaržančių vaikų ant skirtingų prietaisų, tokių kaip stulpas, hamakas, juostos ir lankas. Artistinėje dalyje taip pat turėjome svečių iš Estijos.
Kaip supratote, kad norite sportuoti ne tik savo malonumui, bet profesionaliai, įkurti mokyklą ir net federaciją?
Niekada nebuvo tokio supratimo. Viskas tiesiog atėjo savaime per eilę metų judėjimo, dalyvavimo. Kartais sėkmingo, kartais nelabai, o kartais būdavo, kad visai nepatenki niekur ir lauki kito karto vėl registruotis į atrankas ir dalyvauti.
Nuo pat pradžių rastas hobis tiek įsišaknijo į mane, kad išstūmė į šalį ne tik kitus hobius, bet ir darbus (juokiasi). Mane domina viskas kas susisję su šia sporto šaka. Be to, man labai svarbu skleisti žinią, pasauliui ir parodyti kokios gali būti nuostabios žmogaus galimybės, kokias istorijas galima papasakoti per šokį.
Aš dalyvauju visur. Kadangi Lietuvoje varžybų nėra, o tikiu, kad yra tokių kaip aš yra daugiau, mes sukūrėme terpę jauniems talentams, sportininkams ir artistams sužibti. Ne visi turi tam galimybes. Aš ir būdama vaikas neturėjau ir tik studentė būdama galėjau tai išpildyti.
Mano pirmosios varžybos atrodė taip – 800 km važiuoji į kitą šalį per naktį, iškart ryte repeticija, vakare pasirodymas, o po jo vėl vairuoji 800 km, nes nakvynėms jau nebeužteko pinigų. Kostiumas ir tas buvo pačios ranka siūtas su paprasta adata. Buvo ir tokių nuotykių, kad dėl kostiumo siūlių vos nepatyrėme diskvalifikacijos, o profesionalaus gaminio nebuvo už ką pasisiūti.
Kaip per daugiau nei dešimtmetį pasikeitė žmonių požiūris į pole sportą?
Pradėjo labiau skirti. Dabar nemažai kas žino jau jog yra rūšys – pole sportas ir pole art’as. Supranta, kad sporte griežti aprangos reikalavimai, draudžiama net sportinė avalynė ir kad pratimai atliekami pagal reglamentą.
Ir, žinoma, pati pasikeičiau. Jei matau kad žmogus nesupranta, aš neeikvoju laiko ir nebeaiškinu. Nes tai beprasmiška.
Kiek dabar treniruojate kitus, kiek laiko skiriate savo treniruotėms?
Būna visaip. Vidutiniškai vedu treniruotes 3–5 dienas per savaitę, nuo valandos iki šešių valandų trukmės. Sportuoti pati sau stengiuosi bent tris kartus į savaitę.
Sezono metu maždaug kas savaitę, kas dvi važiuoju atlikti pasirodymų šventėse. Tad mano pačios treniruotes šiuo etapu „suvalgo“ repeticijos.
Akademijoje treniruojate ir vaikus, tad klausimas iš praktinės pusės – ką ugdo šis sportas?
Kai buvau vaikas, labai mėgau lipti į medžius ir visur kur galima užsikabaroti. Pažįstama? Manau, kad sveikam vaikų augimui ir vystymuisi labai daug duoda išlavintas raumenynas ir galimybė išsidūkti. Svarbiausia ir smagiausia dalis ta, jog čia paliečiama viskas: jėga, ištvermė, lankstumas, pusiausvyra. Turime pratimų žemyn galva, mokome nebijoti aukščio ir vaikams tai pradeda veikti kaip papildoma motyvacija. Šiek tiek adrenalino ir dopamino niekam nepakenkė.
Ar į treniruotes ateina tik mergaitės? Ar vyrai gali užsiimti šiuo sportu – turime tokių Lietuvoje?
Turime ir berniukų. Mano vyras, buvęs gatvės gimnastas ir trikeris yra studijos vienas iš įkūrėjų ir trenerių. Beje, atliekant varžybinį numerį duete jis man ir pasipiršo. Mūsų studijos narys Marius Razma dalyvavo IPSF (Tarptautinės pole sporto federacijos) pasaulinėse varžybose. Tad yra ir sportuojančių, ir rodančių sportinius rezultatus.
Kokių fizinių vaiko savybių reikia pole sportui?
Svarbiausia kad vaikas norėtų ir būtų aktyvus. O paskui tiesiog yra kas geriau ir kas blogiau sekasi: jėgos, lankstumo elementai. Svarbiausia savybė tai valia. Nes būna daug talentingų vaikų, bet, švelniai tariant, tinginukų.
Nuo kelių metų jau gali visavertiškai treniruotis?
Turime grupę nuo 3 metų, tačiau pirmus kelis metus daug tikėtis nereikėtų. Gražiausius rezultatus gabesni vaikučiai pradeda rodyti po kelių metų lankymo. Vyresni ankščiau, jei turi prieš tai pagrindą iš kitos sporto šakos.
Esate mama, iki kelintos nėštumo savaitės sportavote? Ar apie tai žinojo jūsų gydytojai?
Paskutinę treniruotę vedžiau likus dviems dienoms iki gimdymo. Žinoma, treniruočių krūvis buvo labai daug kartų mažesnis nei dabar. Ir taip, mano gydytoja žinojo (juokiasi).
Kaip praėjo gimdymas – aktyvus sportas ir išlavintas lankstumas turėjo tam įtakos, kaip manote?
Genetiškai esu „apdovanota“ sunkiu gimdymu. Mano mama sunkiai gimdė, aš taip pat. Daug siuvimo, daug plyšimų, ilgo negalėjimo atsisėsti.
Dukrai sugalvojote išskirtinį vardą – papasakokite jo istoriją?
Kartą į mano vedamą treniruotę atėjo miela mergytė. Pristatė vardu Polina. Tuo metu laukiausi ir išgirdusi šį vardą supratau kad tai mūsų dukros vardas. vyrui papasakojau, jam taip pat patiko. Ir taip gimė Polina.
O antrąjį šventą vardą rinko krikšto mama Vaida, kuri perskaičiusi visus vardų sąrašus skyrė Olimpijos vardą. Tiesa, mergytę treniruotėse, atnešusią mums vardą, tą kartą ir temačiau. Dabar prisiminus atrodo lyg būtų buvęs sapnas.
Kada dukra pirmą kartą pradėjote sportuoti?
Ant stulpo sukosi jau įsčiose ir su mama visur nuo gimimo. Reguliariai sportinės gimnastikos treniruotes pradėjo lankyti nuo 3 metų, šiais metais pradėjome lankyti ir oro akrobatikos treniruotes.
Kaip jai sekasi dabar?
Matau, kad ji labai kūrybinga, patinka improvizuoti. Pastebėjau, jog patinka juostos, dėl to šiais metais pradėjome lankyti oro akrobatiką.
Treniruojate ją pati?
Taip. Dėl jos vėl surinkau trimečių grupę. Užaugus mūsų mažiausiems, tokių mažučių grupės nebeturėjome daugiau. Tad Polina atgaivino ją ir dabar turi pole sporto bendraminčių komandą su kuria turėjo jau pirmąjį savo grupinį pasirodymą. Pasirodymą atliko 7–ajame „Vipera academy “gimtadienyje.
Kokių sportinių aukštumų galima pasiekti šiame sporte – olimpiadoje, kiek žinau, jo nėra?
Olimpiadoje ši sporto šaka įtraukta į stebimų sporto šakų sąrašą. Nuo 2012 metų Tarptautinė pole sporto federacija kovoja dėl to. Vienintelė kliūtis šiai dienai yra tai, kad pasauliniu mastu turime per mažai pole sporto atstovų, federacijų, kurios gebėtų įgyvendinti varžybas ir atrankas, nes dažnai stipriausi atletai būna ir teisėjais, ir organizatoriais, vietoj to, kad siektų sportinių aukštumų. Taip pat ir pareigybės negali dubliuotis pagal reglamentą.
Mūsų daugėja. Buvo metas, kai visai nieko neturėjome, o dabar jau kiek pasiekta! Ilgainiui, manau, išsirutulios viskas į gražius pasiekimus, ypač žinant, kad auga pulkas mūsų jaunųjų sportininkų.
