„Mokėti priimti savo metus yra meno forma“, – sako rašytoja, žurnalistė, kūrybinio rašymo lektorė Akvilė Kavaliauskaitė ir priduria, kad jaunystę patikimiausiai užkonservuoja rūpestis tuo, kas galvoje.
Kaip manote, kiek žmogui svarbi išvaizda? Kiek ji susijusi su pasitikėjimu savimi?
Nesu ta, kuri žiūri į veidrodį ir kartoja, kokia yra baisi, ir tikrai valandų valandas neieškau, kuo apsirengti. Stengiuosi kokybiškai valgyti ir pajudėti. Kasdien dažausi minimaliai, o vasarą tik pasitepu BB kremu su SPF. Bet kai šventė, proga, mėgstu raudonas lūpas ar ryškesnes akis. Man nepatinka pernelyg impozantiškai rengtis – gaila laiko kasdien save iš naujo kurti. Jei leistų orai ir darbas, kasdien dėvėčiau juodus džinsus, golfą ir odinį švarką.
Nemėgstu persistengti. Anksčiau, prisiklausiusi grožio patarimų, prisipirkdavau kalną kremų kiekvienai kūno vietai, bet buteliukai vargina. Dabar, jei nepastebiu, kad produktas man netinka, naujo neperku iki tol, kol nesunaudoju turimo. Turiu vieną šešėlių paletę, vieną antakių pieštuką ir tris lūpdažius. Viskas. Manau, jei stovėsi prieš veidrodį ir ieškosi, kas blogai, visada surasi. Aš stengiuosi neieškoti, paryškinti tai, ką turiu gražaus, tada ir pasitikėti savimi lengviau.
Kas formavo Jūsų požiūrį į grožį ir save? Kaip jis keitėsi bėgant metams?
Mano paauglystė prabėgo manekenių laikais, kai „graži“ ir „liekna“ reiškė tą patį. Žinių apie mitybą ir sportą beviltiškai trūko. Pamenu draugę, kuri sportuodavo apsivyniojusi šlaunis plastikiniais maišeliais. Geriausia dieta tada buvo badas, o geriausia priemonė plaukams puoselėti – majonezas.
Be galo daug svilindavomės saulėje. Draugė Sandra iš kažkur ištraukė, kad įdegsime gražiau kūną išsipurškusios plaukų laku. Išsipurškėme, visą dieną deginomės, atrodėme lyg išsigelbėjusios iš gaisro. Dabar jau žinome, kad gerai atrodyti galima savęs tiek daug nekankinant. Geriausiai jaučiuosi tada, kai daugiau dėmesio skiriu sportui. Ne visada pavyksta, nes kelionės išbalansuoja, po skrydžių norisi pagulėti, bet džiaugiuosi, kad anksčiau ar vėliau vis tiek grįžtu į savo rutiną.
Kokių skirtumų pastebite tarp lietuvių ir užsieniečių keliaudama? Ar kelionės pakoregavo Jūsų pačios požiūrį į grožį ir rūpinimąsi savimi?
Ne vienai draugei esu sakiusi: išvaizda nėra tavo pajamų šaltinis, tai gal nusiramink. Mes, lietuvės, ypač mano kartos, tikrai daug stengiamės dėl išvaizdos. Nežinau, kas tai lemia. Tikriausiai – maža bendruomenė ir baimė neįtikti. Ne kiekvienoje šalyje sutiksi tiek merginų su dizainerių rankinėmis ar 1 000 eurų kainuojančiais sportbačiais. Kartais net jaučiuosi blogai, kad pati tiek nesistengiu. Pavyzdžiui, mane išvargino ilgalaikis nagų lakavimas ir jau kuris laikas to nebedarau. Kas blogai su tiesiog tvarkingais prižiūrėtais nagais? Arba: negi mums tikrai reikia prisileisti užpildo į kiekvieną mimikos raukšlelę?
Nepastebėjote, kad moterų veidai vienodėja? Anksčiau kalbėdavome apie drąsą, kurios reikia pasidaryti plastinei operacijai, o dabar reikia drąsos jos nedaryti. Žinoma, kiekviena turi teisę savo kūną koreguoti kaip tiktai nori, bet gerai būtų, jei tokius sprendimus priimtume sąmoningai, o ne todėl, kad visos taip daro. Ar man pačiai pavyksta? Ne visada.
Neseniai išleidote naują romaną „Jausmai“. Ar kurdama galvojate apie personažų išvaizdą?
Dažnai sutikę išskirtinį žmogų sakome: čia tai personažas! Vadinasi, jis kitoks, unikalus, gal net šiek tiek trikdantis. Bet personažas ir gyvas žmogus nėra tas pats. Gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Juk kartais raudonus marškinius apsivelkame vien todėl, kad jie vieninteliai buvo švarūs. Grožiniame tekste nė viena detalė neatsiduria šiaip sau – jei personažas, lig tol rengęsis juodai, staiga apsivelka raudonai, tai jau kažką apie jį sako.
Kiekvienas išvaizdos niuansas, balso tembras, kūno motorika – visa tai veikia pasakojimą. Pavyzdžiui, pagrindinis „Jausmų“ herojus dirba oro uoste ir daug dėmesio kreipia į smulkmenas. Drabužiai jam išduoda, kur žmonės keliauja ir ar nesukels problemų, o kai pats grįžta į oro uostą be įprastos tamsiai mėlynos uniformos, ten pasijunta svetimas.
Personažą aš įsivaizduoju kaip objektą su tūkstančiu kampų. Kiekvienas suprantame, kad toks objektas gali egzistuoti, bet jį įsivaizduoti sunku. Taigi, pasirenki aštriausius kampus, juos paryškini, o kiti lieka tik numanomi.
Netrukus švęsite gimimo dieną, ką Jums reiškia bėgantys metai? Kaip juos priimate? Ar priimate?
Nėra taip, kad kas rytą pabudusi pasidžiaugiu, jog dar viena diena pasenau. Nepatinka nei raukšlelės aplink akis, nei tie keli balti plaukai. Jei galėčiau viso to atsikratyti, tikrai tai padaryčiau. Deja, ne viskas įmanoma ir tenka susitaikyti. Iš kitos pusės, esu visomis prasmėmis stipresnė, nei buvau prieš 10 metų. Manau, kad mokėti priimti savo metus yra meno forma, o jaunystę patikimiausiai užkonservuoja rūpestis tuo, kas galvoje.
Kas iš to, jei penkiasdešimties atrodai kaip trisdešimtmetė, jei tarp ausų švilpia vėjai? Kai mąstau apie senatvę, prisimenu Joan Didion, Fran Lebowitz ar Diane Keaton. Joms nereikėjo įrodinėti, kad sulaukusios garbaus amžiaus vis dar turi stangrią krūtinę, tikiuosi, ir man nereikės.
Ką manote apie moterų norą bet kokiais būdais sustabdyti amžėjimo procesus?
Visada gražu žiūrėti į save prižiūrinčią vyresnio amžiaus moterį. Nesakau, kad negalima lazeriu pasišalinti karpos ir nuo injekcijų veidas nenupus. Bet kai svajojai atrodyti kaip dvidešimtmetė gražuolė, o atrodai kaip penkiasdešimtmetis driežas, kai plastinė chirurgija išdarko natūralius veido bruožus – nieko čia gero.
Ką Jums reiškia kokybiškai rūpintis savimi? Ar rūpinimasis savimi – tam tikra meilės sau išraiška?
Man meilės sau sąvoka skamba absurdiškai. Negi žiūrint į veidrodį kam nors skrandyje skraido drugeliai? Negi norite eiti į kiną, paėmę save už rankos? Meilė sau neegzistuoja, tai tik spaudos klišė. Rūpestis savimi – visai kas kita. Reguliariai tikrinuosi sveikatą, stengiuosi rinktis kuo grynesnius, natūralesnius maisto produktus ir pailsėti, kai organizmas to reikalauja. Ar tai meilė sau? Ne, tai tiesiog sveikas protas. Kartais protas aptemsta ir save nustumiu į paskutinę vietą. Tai pastebėjusi, stengiuosi pasitaisyti.
Atrodote itin veikli ir energinga. Koks Jūsų geros savijautos ir nuotaikos receptas?
Deja, tikrai ne visada esu energinga ir produktyvi. Pasitaiko, kad nekyla rankos nieko daryti, kartais sunku išlipti iš lovos, kartais keikiu likimą, kad reikia užsiimti kokiu nors beprasmiu darbu, o kai pasitaiko įdomus, vis tiek tingiu jo imtis, tada graužiuosi ir save kaltinu. Su metais geriau save pažįstu. Kartais tiesiog žinau, kad šiandien kažko nebepadarysiu, kad kankinsiuosi. Geriausias būdas išlikti produktyviai – neprisiplanuoti darbų, kurių, geriau pagalvojus, net nereikėjo daryti.
Kas Jus labiausiai džiugina, kai žiūrite į save veidrodyje?
Geriausios akimirkos būna tada, kai į veidrodį nežiūriu. Tam tikra prasme žiūriu, atlieku odos priežiūros rutiną, bet nė akimirkos savęs nevertinu.
