Prancūzišką nuotakos svajonę Deimantė Kazėnaitė išgyveno net du kartus ir ikoniškai susituokė tiek Paryžiuje, tiek prie mėlynosios pakrantės šalies pietuose. Tačiau pasakų nebūna be iššūkių – kol sutiko savo gyvenimo meilę Nicolą Tabet, jai teko išgyventi gilias meilės kreives ir išmokti jautrias santykių pamokas.
Šis interviu publikuotas „ELLE Wedding Lithuania“ numeryje.
Kuo gyvenimas tave nustebino ruošiantis vestuvėms?
Pirmosios vestuvės man buvo tarsi repeticija, susipažinimas su tuo, kaip viskas vyksta. Lietuvoje civilinė santuoka gali vykti bet kur – gali pasisamdyti darbuotojus, kurie atvažiuos ir tave sutuoks. O Prancūzijoje kitaip: oficialiai tuoktis galima tik tame rajone, kuriame gyveni. Tad ir mums teko tai padaryti – Pietų Prancūzijoje oficialiai susituokti negalėjome. Laimė, mūsų rajono merijoje labai gražu, čia yra tuokęsi nemažai įžymybių, o ceremoniją vedė pats meras.
Po pirmosios ceremonijos jaučiausi lyg „pusiau žmona“ (juokiasi). Buvo gražu, bet emocijos visai kitokios – atrodė, kad tiesiog uždėjome antspaudą dokumentuose, o širdyje dar laukiau tikrosios akimirkos. Net sau kartojau: „Esu pusiau žmona, pusiau dar laukiu.“ Tarp pirmosios ir antrosios ceremonijos žiedo nenešiojau, nors jais ir apsimainėme. Tačiau vyru Nico vadinau jau nuo tada (juokiasi).
Ar vestuvių organizavimas buvo sklandus?
Didelei nuostabai – taip. Mūsų vestuvės vyko viduryje savaitės, o mes nesame tie žmonės, kurie viską planuoja kelerius metus į priekį. Rūmus pavyko išsinuomoti gana paprastai – pasirinkome paskutinę laisvą datą. Kitos detalės taip pat išsisprendė lengviau, nei tikėjausi.
Po pirmosios ceremonijos, kurioje buvo nemažai streso, labai džiaugiausi, kad Pietų Prancūzijoje kartu buvo Laura Vagonė – ji suteikė ramybės ir saugumo. Juolab kad per pirmąją ceremoniją nutiko visko: anyta netyčia pamiršo vestuvinius batus, o vos išlipus iš automobilio nutrūko suknelę laikiusi grandinėlė… Žodžiu, adrenalino tikrai netrūko (juokiasi).
Pakalbėkime apie dieną, kai jauteisi, kad tikrai tapai žmona. Kas antrosios ceremonijos dieną buvo visai kitaip, nei įsivaizdavai planuodama?
Realybė buvo visiškai kitokia, nei įsivaizdavau – daug smulkmenų tiesiog neįmanoma suplanuoti. Oras keitėsi kas pusvalandį: vieną akimirką saulė, kitą – lietus, todėl teko tiesiog priimti, kad viskas vyks sava tėkme. Tiesa, laikas skriejo neįtikėtinu greičiu – jaučiausi lyg pagreitintame filme: vienu metu ir susijaudinusi, ir jautri, ir laiminga, ir net verkianti iš emocijų. Kai po ceremonijos pradėjo lyti ir teko nukelti vakarienę, pasakiau sau: „Neleisiu, kad lietus ar bet kokia smulkmena sugadintų mano nuotaiką.“ Ir iš tiesų – kai grįžome į šventę, užsikūrė toks vakarėlis, kad atrodė, jog viskas buvo taip ir suplanuota.
Jeigu dabar galėčiau atsukti laiką atgal, tikriausiai būčiau atsikėlusi dar anksčiau, kad suspėčiau sugerti kiekvieną minutę, pratęsti dar vieną pokalbį ar dar ką nors apkabinčiau. Tos dienos laikas tiesiog praskriejo.
Ką dabar darytum kitaip, jei galėtum grįžti į planavimo procesą?
Man atrodo – nieko. Net lietus, kurio bijojau, suteikė jaukumo ir žavesio. Kol lijo, visi svečiai susibūrė arčiau vieni kitų, susidraugavo, užsimezgė pokalbiai ir bendravimas tapo dar šiltesnis. Dar prieš šventę turėjome vakarienę, kuri buvo be galo jauki – visi atsipalaidavo, susipažino, pasijuokė. Todėl kitą dieną atmosfera buvo puiki – visi norėjo švęsti kartu. Man atrodo, būtent tie natūralūs, neplanuoti dalykai ir padarė mūsų vestuves ypatingas.
Kokį prisiminimą norėtum įsirėminti atmintyje visam gyvenimui?
Prieš vestuves maniau, kad labiausiai norėsiu išsaugoti jausmą. Per civilinę santuoką jaučiau, kaip sukilo adrenalinas, po kurio tiesiog sunku sugrįžti į realybę.
Pietų Prancūzijoje, be jokios abejonės, – ceremonijos momentą. Kai ėjau su tėčiu, jaučiau, kaip jis mane paleidžia į gyvenimą su mano pasirinktu vyru – mano komanda. Kai pasakėme vienas kitam įžadus, žodžiai buvo tokie nuoširdūs ir tikri, kad nustebino ne tik mus pačius, bet ir svečius – ne vienas nubraukė ašarą.
Per ceremoniją iš už debesų lengvai išlindo saulė, oras buvo švelnus, ne per karštas – viskas atrodė tiesiog tobulai sustyguota net gamtos. Buvo tiek emocijų, kad jos matėsi netgi mano veide – jaudulys, laimė, meilė, jautrumas. Net dabar, žiūrėdama į vaizdo įrašus, matau, kaip viskas veržėsi į išorę. Labiausiai norėčiau niekada nepamiršti to jausmo – būti visiškai gyvai, laimingai ir apsuptai mylimiausių žmonių.
Kaip save įsižeminai vestuvių dieną?
Stengdavausi sąmoningai sustoti ir tarsi „pasidaryti nuotrauką akyse“ – priminti sau, kad esu šioje akimirkoje, ir ji nepraeis pro šalį kaip sapnas. Keletą tokių momentų tikrai pavyko užfiksuoti mintyse. Be to, labai padėjo mūsų komanda – visi buvo linksmi, gyveno švente, padėjo viskuo, kuo tik galėjo. Net pasiruošimo akimirkos tapo šventiškos, pilnos juoko ir bendrystės. Tas buvimas dabartyje ir leido jausti, kad švenčiu kiekvieną sekundę, nelaukdama jokio „pagrindinio momento“.
Ar jau esate suplanavę medaus mėnesį?
Dar ne. Po antrosios ceremonijos savaitę atostogavome Pietų Prancūzijoje. Tačiau ilgojo medaus mėnesio važiuosime tik rudenį ar žiemą.
Esi patyrusi įvairių meilės istorijų, dalį jų teko išgyventi netgi viešai. Ar jautiesi, kad ši tavo meilės istorija – atsakymas į visas tavo ankstesnes skaudžias pamokas?
Kai susipažinau su Nico, kurį laiką mane lydėjo baimė – jausdavausi taip, lyg viskas per gerai, kad būtų tiesa. Taip jaučiausi, matyt, dėl žaizdų iš praeities, mat ankstesni santykiai daug ko išmokė, teko pereiti ir per melagingas istorijas.
Vis dėlto būdama su Nico prisimenu kertinius momentus: po metų kartu dar nebuvome nė karto rimtai susipykę. Ir kai pagaliau nutiko pirmas rimtesnis konfliktas, juokinga, bet aš nusišypsojau. Pamaniau, kad tai geras ženklas – juk pykčiai nebūtinai atstumia. Tuomet galvojau, yra didelė tikimybė, kad mes susituoksime. Juk taip žmonės ir turi pyktis – taikiai, be baimės. Ginčai mūsų neatitolina – jie tam tikra prasme netgi suartina.
Kaip galvoji, ar būtum pasiruošusi šiai meilei, jei nebūtum patyrusi ankstesnių nusivylimų?
Kartais į mintis grįžta senų santykių fragmentai, kurie priverčia tik dar labiau vertinti tai, ką turiu, ir to nepriimti kaip savaime suprantamo dalyko. Tad dabar, kai su Nico dėl ko nors susiginčijame, žaviuosi, kaip gražiai ir konstruktyviai jis sugeba iškomunikuoti savo mintis. Pasitikėjimas, saugumas yra santykių pagrindas, ypač kai planuoji šeimą, vaikus. Ne kiekvieną dieną reikia vaivorykščių, juk gyvenime nutinka visokių išbandymų: sušlubuoja sveikata, nesiseka verslas, bet kai pasitiki žmogumi ir su juo jautiesi saugus, iššūkiai nebebūna baisūs.
Ar apskritai gyvenime turėjai planų ištekėti? Ar kada nors galvojai, kada norėtum tapti žmona? Ar kada nors buvai suabejojusi santuoka?
Visada žinojau, kad noriu tapti žmona. Tačiau buvo akimirkų, kai noras tuoktis kilo vedamas inercijos, o ne brandos. Anksčiau santuokos norėjau lyg patvirtinimo, kad esu pakankama, kad tas žmogus nori manęs kaip žmonos. Tuomet nesupratau, kad tie santykiai nėra visiški, juose nesijaučiu laiminga, tačiau vis tiek norėjau žiedo. Tiesa, vėliau šis jausmas dingo. Dabar tuokdamasi jaučiausi visiška, žinojau, ko noriu. Nico, nors ir jaunesnis už bet kokį mano buvusį partnerį, pademonstravo didelę brandą.
Kokia tavo asmeninė silpnybė šiame santykyje tapo stiprybe?
Šiandien santykiuose žinau, kad jeigu suklystu ar tam tikru klausimu pakeičiu nuomonę, vėliau niekas to nepanaudos prieš mane. Praėjusiuose santykiuose gyvenau kito žmogaus gyvenimą – buvau jauna ir nepatyrusi. Šiuose santykiuose nebijau klysti, būti silpna, nes žinau, kad Nico yra mano ramstis. Nuo vienų santykių iki kitų aš ir pati užaugau – esu nepriklausoma ir savarankiška. Kartais Nico juokais papriekaištauja, kad niekada jam nesakau, jog be jo negaliu gyventi (juokiasi). Atsakau jam, kad galiu, bet renkuosi ir noriu su juo būti. Galbūt vyrai netgi nori, kad be jų mes pražūtume (juokiasi).
Sukūrėme bendrus namus, tačiau esame nepriklausomi vienas nuo kito. O sveikuose santykiuose tai labai svarbu. Daug moterų, kurios nedirba, neturi savo pinigų, tiesiog pasirenka labai sunkų kelią – jos tampa priklausomos nuo savo vyrų ir, net jeigu santykiai nesusiklosto, nebegali iš jų išeiti. Jeigu išeičiau, žinau, kad mano gyvenime niekas nepasikeistų. Santykiuose noriu būti dėl to, kad juose noriu būti, o ne dėl to, kad esame surišti.
Ankstesniuose santykiuose buvau septynerius metus – mūsų gyvenimai buvo stipriai persipynę, kartu dirbome. Po tų santykių turėjau viską nugriauti, palikau net darbus. Be to, išsiskyrusi pirmąkart gyvenime gyvenau viena – buvo sunku, bet sukandau dantis ir pasiryžau eiti į tą nežinią. Pastačiau save iš naujo ir tuomet gyvenime atsirado Nico. 
Kokia Nico savybė tau vis dar labiausiai patinka?
Man labai didelį įspūdį daro tai, kad jis labai gerai moka išreikšti savo jausmus – tiek pasijutus blogai, tiek užklupus malonioms akimirkoms. Viešumoje jis niekada nesižarsto komplimentais, tačiau privačiai jis turi savo stuburą, moka gražiai komunikuoti, parenka žodžius, niekada neįžeidinėja. Mane visuomet įkvepia vyrai, kurie ne kalba, o daro. Būtent toks yra Nico. Be to, jis kuklus: jis niekada nebus tas, kuris kompanijoje stengsis pasirodyti ar demonstruoti, ką turi. Negaliu pakęsti vyrų, kurie „rėkia“ apie save, o Nico yra visiška to priešingybė.
O kaip jaučiasi Nico? Kiek jis dalyvavo vestuvių planavime, kaip priiminėjote sprendimus?
Kaip ir su būsto įrengimu, taip ir su vestuvėmis – Nico sprendė nuobodžius techninius klausimus, o aš – vizualinius ir estetinius (juokiasi). Žinoma, nemažai dalykų rinkomės ir kartu. Jeigu kažkas kuriam nors nepatinka, nė vienas nekariaujame dėl to ir visada renkamės abiem tinkamą variantą. Kaip namai, taip ir vestuvės – turi tikti abiem. Juk neliepsiu jam vilktis raudono kostiumo, jis – intravertas, išlaikyto stiliaus (šypsosi).
Bandžiau vestuvėms jam pasiūlyti kostiumą, kuris buvo su šiek tiek „cinkelio“, bet jis pasakė „ne“ – norėjo visiškai klasikinio varianto. Jis žino savo ribas, ir jos man yra pačios svarbiausios. Toks jau mūsų tandemas – fašionista ir žemiškas vyras, mėgstantis klasiką.
Beje, dėl vienos detalės sutarėme vienbalsiai. Žiedus pasirinkome įdomius, bet klasikinius, kad jie liktų estetiški ir stilingi net po daugelio metų. Juos pagal specialų užsakymą mums pagamino „Marry Me by Ribas“. Norėjau vadinamojo „eternity“ (liet. juostelės) tipo žiedo su markizės deimantais. Karalius Liudvikas XV sukūrė šią formą savo mylimajai – mat deimantų forma priminė jo žmonos Madame de Pompadour lūpas. Be to, „Marry Me by Ribas“ išsirinkau ir perlų vėrinį, kuris puikiai tiko prie antrosios ceremonijos įvaizdžio.
Papasakok apie savo ikonišką civilinės ceremonijos įvaizdį. Ar jį dėliojaisi pati? Kokia buvo jo idėja?
Įvaizdį kūriau pati. Jis buvo toks išskirtinis, kad net Prancūzijoje sulaukė dėmesio – meras, kuris mus tuokė, sakė, jog tokio dar nėra matęs (šypsosi).
Pirmajai ceremonijai norėjau švaraus, minimalistinio įvaizdžio ir detalės, suteikiančios jam „mados“ momento. Nenorėjau nieko kopijuoti – peržiūrėjau tūkstančius nuotraukų internete, akcentus rodžiau dizainerėms, kol galiausiai mano įvaizdžio akcentu tapo skrybėlė. Batelius pasirinkau minimalistinius – švaraus, bet modernaus dizaino.
Antrosioms vestuvėms norėjau visiškai kitos nuotaikos – princesiško įvaizdžio, labiau tinkančio Provansui ir „château“ aplinkai. Tad turėjau net tris sukneles: pagrindinę, vestuvinio šokio ir vėlyvųjų pusryčių.
Įdomiausia, kad niekas nežinojo, kaip atrodysiu per vestuves. Norėjau išlaikyti staigmeną. Į galutinius primatavimus ėjau viena, nors žinau, kad daugelis į juos vedasi mamą ar drauges.
Sako, kad per visą gyvenimą moterys gražiausiai atrodo būtent prieš savo vestuves. Kaip ruošeisi joms? Kokių grožio priemonių ėmeisi?
Tiesą sakant, vestuvėms nesiruošiau niekaip ypatingai. Pasidariau keletą veido procedūrų, apie kurias pasakojau savo sekėjams. Vienos veiksmingiausių man – „Sunekos“ ir „Profhilo“. Jos paskaistino, palygino odą – nuo to laiko neturėjau jokių bėrimų, o to vestuvėms ir norėjau. Veidą stengiausi gerai drėkinti ir prižiūrėti.
Su sportu gyvenime yra buvę ir geresnių momentų (juokiasi). Stengiausi nueiti į pilatesą. Tiesa, buvo kiek sunku – vestuvės vyko vasaros pabaigoje, o vasarą mėgstame vėlyvas vakarienes ir sočias keliones (juokiasi). Pastebėjome, kad geriausiai mudu rutinos laikomės pavasarį.
