Drabužių dizainerė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė drąsiai žengia mados ir kūrybos keliu – tiek ryškiu kūrinių dizainu, tiek didelio masto projektais. Sukurti kostiumus spektakliui – tai vizualizuoti idėją dešimtimis aprangos siluetų.
„Daryti didelius projektus yra didelė galimybė ir didelė atsakomybė“, – sako Sandra.
Šis tekstas publikuotas „ELLE Lithuania“ gegužės mėnesio numeryje.
Jūsų kūryba – drąsi ir ryški. Kaip pati apibūdintumėte savo braižą ir kaip jis keitėsi bėgant metams?
Tikiuosi, kad keičiuosi, bet mano braižas išlieka atpažįstamas. Gal kadaise buvau labiau ironiška, tačiau save vertinti ir analizuoti visada sunku. Praėjo daug laiko – nesu iš tų, kurie mėgsta žvalgytis atgal. Tuo metu tiesiog dariau tai, kas man atrodė įdomu ir aktualu.
Kai pradėjau kurti, nebuvo tiek daug audinių ir medžiagų pasirinkimo. Tačiau turėjau daug idėjų, ir iki šiol man jos atrodo vertingos. Mada jaunam žmogui visada reiškia protestą. Mes buvome lūžio karta – keitėsi santvarka, keitėsi ir supratimas apie pasaulį.
Norėjosi pasakyti: dabar darysime kitaip, būsime kitokie. Kūryboje atsispindėjo nesutramdymo ir laisvės idėjos. Nors trūko galimybių, lėšų ir išteklių, mums tai nerūpėjo – mūsų nesustabdysi. Todėl, dar būdami studentai, važiuodavome į „Nesutramdomos mados asamblėją“.
Atrodė, niekas nieko neturi, bet rankomis ir galva sugebėdavome padaryti viską.
Kuo panašus ir kuo skiriasi mados ir teatro kostiumų kūrimas?
Man tai labai susijusios sritys, kurios viena kitą papildo. Teatre pasitelkiu mados tendencijas ir naujas technologijas, o madoje remiuosi teatro patirtimi ir žiniomis.
Esminis skirtumas – madoje aš pati esu režisierė, o teatre vadovauja kažkas kitas.
Ar jūsų kūriniuose šios dvi sritys – mada ir teatras – įkvepia viena kitą?
Taip – jos leidžia nenusibosti ir nuolat įkvepia kurti toliau. Mada ir teatras man yra tarsi dvi kraujotakos sistemos – viena kitą papildančios, kaip arterinis ir veninis kraujas.
Madoje įkvepia teatriniai elementai, o teatre dažnai remiuosi mados tendencijomis ir audinių galimybėmis. Man tai labai įdomu: teatre dažnai dirbi su istoriniais kostiumais, o mada reikalauja juos perinterpretuoti, niveliuoti.
Labai svarbu aiškiai atskirti: kolekcija turi būti mada, o ne teatras. Teatre – daug daugiau laisvės: rūbai gali būti ir šiuolaikiniai, ir istoriniai. Čia prasideda žaidimas žiniomis apie madą, apie tai, kas šiuolaikiška ir aktualu. Nesu tas žmogus, kuris mėgtų tikslius istorinių kostiumų atkūrimus.
Teatre esu tam, kad sukurčiau kažką kitokio, unikalaus, ko dar nebuvo. Žinoma, visada stengiuosi įsiklausyti į spektaklio ir režisūrinius sprendimus, geriau atskleisti vaizduojamą laikotarpį, ypač tuos, kurie šiandien mums atrodo tolimi ir nebeaiškūs.
Analizuoju, domiuosi, renku informaciją, bet svarbiausia man – atrasti naują požiūrį. Įdomiausia teatre ir yra tai – parodyti laikotarpį kitaip: pasiimti, kas tame laikotarpyje įdomu, bet kartu niveliuoti, transformuoti. Taip ir žaidžiame tą žaidimą.
Sukūrėte kostiumus naujausiam Oskaro Koršunovo spektakliui „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“. Koks tai spektaklis ir kuo jis jus labiausiai žavi?
Su Oskaru visada įdomu dirbti – stebėti repeticijas, matyti jo gebėjimą atsirinkti esminius dalykus. Šiame spektaklyje buvo ypač įdomu analizuoti rokoko stilistiką, Kanto gyvenimo laikotarpį ir jo filosofiją.
Tai – kitas pasaulis su savu ritmu ir problemomis, bet kartais laikas tarsi išnyksta, ir viskas tampa universalu. Nenorėjau „naftalininių“ kostiumų, todėl su Oskaru radome kompromisą: išlaikėme istorinius siluetus, tačiau viską kūrėme iš šiuolaikinio audinio – bolonijos, kuris puikiai perteikia to laikotarpio dvasią.
Spektaklyje labai svarbi ir spalvinė gama, tačiau jos išduoti nenoriu – geriau, kad žiūrovai patys tai patirtų.
Šį mėnesį išvysime ir Nauberto Jasinsko spektaklį „Neištikimoji“. Kaip vyko šio spektaklio kostiumų kūrimo procesas?
Šis spektaklis – savotiška Ingmaro Bergmano gyvenimo ir kūrybos dekonstrukcija. Teko pasigilinti į jo asmenybę, ir turiu pripažinti – ji man nebuvo labai simpatiška.
Bergmanas savo pagrindines aktores norėjo tarsi apnuoginti, todėl aktorę Alvydę Pikturnaitę aprengiau perregimu šilkiniu kostiumu. Buvo įdomu kurti ir Mirties personažą – jį pasiskolinau iš Bergmano filmo „Septintasis antspaudas“, tik šį kartą Mirtį interpretavau su nuoga nugara.
Kaip atrodo darbas teatre? Kuo ypatinga jo specifika?
Darbas teatre visada prasideda nuo scenarijaus skaitymo ir režisieriaus vizijos. Labai svarbus aktorių pasirinkimas, bendras darbas su scenografu ir visa kūrybine komanda. Pats įdomumas – fantazavimas, kai dar nežinai, koks bus galutinis rezultatas, bet turi viską apgalvoti dar iki prasidedant repeticijoms. Labai retai pasitaiko galimybė kurti paraleliai su spektaklio gimimu.
Kaip jūsų kurti teatro kostiumai atspindi kasdieniame gyvenime stebimas tendencijas?
Mus visus veikia aplinka ir tai, kas vyksta pasaulyje. Dabar daug nerimo kelia dirbtinis intelektas ir klausimai, kaip jis paveiks mūsų darbą. Bet aš tikiu, kad visada bus reikalingi žmonės, kurie moka amatą.
Dabar daug nerimo kelia dirbtinis intelektas ir klausimai, kaip jis paveiks mūsų darbą.
Ar tenka padaryti daug kūrybinės laisvės kompromisų, kuriant teatro kostiumus?
Kartais tenka, bet visada stengiuosi neišduoti savęs ir padaryti taip, kad galutinis rezultatas patiktų ir man pačiai. Būna diskusijų su aktoriais – kas svarbiau: jų patogumas ar mūsų kūrybiniai sumanymai. Visą laiką ieškome sprendimų, kurie geriausiai padėtų spektakliui.
Rūbai turi padėti, jie negali trukdyti. Ne su visais kostiumais patogu judėti, bet galutiniai sprendimai priklauso nuo spektaklio ir režisūros.
Dažnai pakiša koją, pavyzdžiui, sijono ilgis – norisi ilgo, bet šokėjams su tokiu nepatogu. Todėl visada laviruojame tarp estetikos ir praktinio patogumo.
Per tiek metų daug niuansų jau atidirbta, bet kiekvieną kartą norisi padaryti kažką kitaip. Tai kaip sriuba – užmaišai, bet ar ji bus skani, iki galo nežinai. Eksperimentai mane žavi.
Darbas su didelio masto projektais – jūsų kasdienybė. Kaip jums pavyksta organizuoti tokio darbo procesus ir kokie didžiausi iššūkiai kyla?
Dideli projektai yra ir didelė galimybė, ir didelė atsakomybė. Bet niekada neatsisakau ir mažesnių projektų. Su scenografe Sigita Šimkūnaite juokaujame: „Svarbiausia – nepasimesti ir laikytis pirminio sumanymo.“ Tai visada padeda.
Esate „Mados infekcijos“ festivalio siela. Šiemet „Mados infekcija“ skelbia, kad permąsto savo ribas. Kaip ji keisis ir kokia bus šiais metais?
Visame pasaulyje madų pristatymai labai keičiasi – nebėra to sustingimo. Renginiai vyksta atvirose erdvėse, prekybos centruose, parduotuvėse. Šiemet „Mados infekcija“ sugrįš į Šiuolaikinio meno centrą (ŠMC), bet nebenorime kartoti to paties, ką darėme prieš šešerius metus.
Metėme sau iššūkį ir permąstome, kas dabar aktualu, kas vyksta madoje. Norisi tiesioginio žmonių dalyvavimo.
Žmonės nebenori būti tik stebėtojai – jie nori dalyvauti veiksme. Todėl modeliai vaikščios lyg dalis publikos, o kiekviena salė turės vis kitą apšvietimą ir nuotaiką. Gal vieniems rūbams viena erdvė tiks labiau, kitiems – kita. Žmonės galės patys rinktis, keisti žiūrėjimo tašką.
Modeliai virs žiūrovais, o žiūrovai – modeliais. Laukia daug iššūkių, bet ir labai daug įdomybių. Šiuo metu esame kūrybos procese – belieka tai įgyvendinti. „Mados infekcija“ suteikia kokybišką platformą, ir mes stengiamės padaryti tai, kas tuo metu Lietuvoje yra geriausia, naudojame naujausias technologijas.
Taip, tai eksperimentas, bet kas nerizikuoja – negeria šampano. Nereikia bijoti keistis. Reikia būti žingsniu priekyje.
Kokias mados tendencijas laikote svarbiausiomis šiandien?
Neturėk per daug. Mokėk derinti nesuderinamus dalykus. Leisk sau būti originaliam.
