Kadaise garsiam Paryžiaus couturier sukurti savo kvapą reiškė pasiekti karjeros piką, o sykiu – įtvirtinti savo braižą, kurį įmanoma paversti ir kvapu. Nors po pirmosios autorinių kvepalų bangos buvo dešimtmečiai masinės gamybos aromatų, nuolat matomų oro uostų lentynose, dizaineris Marcas-Antoine’as Barrois tiki, kad vėl atėjo laikas į kvapą pažvelgti iš unikalios aukštosios mados perspektyvos.
„Crème de la Crème“ kvietimu Paryžiuje vykęs interviu atskleidžia ne tik M. A. Barrois kūrybos filosofiją bei pagarbą tradicijoms, bet ir įspūdingą vaizduotę, kvapu nukeliančią į neregėtus tolius.
Šiemet Jūsų įkurtam prekių ženklui sueina 15 metų. Neretai pabrėžiate, kad „Marc-Antoine Barrois“ DNR persipina šiuolaikybė ir tradicijos – tiek aukštosios mados, tiek parfumerijos meno. Vis dėlto tradicijos įdomios tuo, kad jas ne tik perimame, bet ir kuriame patys. Kokias tradicijas savo mados namuose suformavote Jūs?
Išties, kalbėti apie tradicijas įdomu, nes jas priimame kaip tai, kas yra savaime suprantama. Nors, pavyzdžiui, dar vos prieš šimtmetį nei Italija, nei Prancūzija neturėjo dėvimosios mados industrijos, o ir aukštoji mada, kokią žinome šiandien, dar tik formavosi. Tradicijos dalimi tampa ir ne tik teigiami kūrybos aspektai – kalbu apie perdėtų rinkodaros kampanijų, pardavimo auginimo poreikį, kas jau kelis dešimtmečius vyksta iš inercijos.
Man asmeniškai įdomios tradicijos, kurios į visuomenę grįžta po laiko. Pastebiu, kad jaunoji karta vis dažniau ieško ne tiesiog populiarių ar madingų, o sielą turinčių kūrinių. Renkasi turėti mažiau, bet laiką skiria ypatingo daikto ar kvapo paieškoms, neaplenkia antikvariatų, vintažo salonų. Ieško nuoširdumo – dizaine, parfumerijoje, gyvenime. Mano tradicija statant „Marc-Antoine Barrois“ prekių ženklą yra ne nuolat skubėti pristatyti ką nors naujo, o lėtai, ramiai kurti sielą turinčią madą ir kvapus. Tai užtrunka, bet sykiu ir nugali laikinumą.
Prabangos industrijoje dirbote dar prieš pradėdamas nuosavą verslą – prisidėjote prie mados namų „Hermès“ sėkmės, dirbote su Jeanu Pauliu Gaultier. Kaip Jūs pats apibrėžiate prabangą?
Savo karjerą pradėjau dirbdamas pas vyresnį dizainerį, kuris save matė kaip labai klasikinio sukirpimo meistrą, kuriantį modernią madą. Tai buvo puiki patirtis, nes pirmą kartą pamačiau ne tik tai, kaip kuriami prabangūs drabužiai, bet ir kas juos perka. Nesu kilęs iš turtingos šeimos, mus išlaikė mokytoju dirbęs tėvas, tad man buvo sunku suvokti, kaip į saloną gali ateiti ponia, pasirengusi pakloti 15 tūkstančių eurų už kostiumėlį ar suknelę.
Supratau, kad tai, kas vieniems gali atrodyti neįtikėtinai brangu, kitiems atrodys normalu arba net nepakankamai įkainota. Tad išmokau negalvoti skaičiais ir vadovautis skaidriu nuoširdumu – ir nusprendžiau, kad mano kūryba kainuos tiek, kiek iš tiesų yra verta. Nes prabanga yra galimybė sukurti išskirtinai gražius daiktus ir žinoti, kad kažkas galės ir norės juos įsigyti.
Visuomet įdomu kuriančių žmonių paklausti, kada jie pajuto pirmą meninį impulsą. Vis dėlto Jūsų šio klausimo norisi paklausti kiek kitaip: kada supratote, kad Jus domina būtent mada, estetika, grožis?
Menų būrelį pradėjau lankyti dar būdamas šešerių. Mano tėvas buvo industrinio dizaino specialistas ir to mokė kitus, tad manąjį polinkį kurti pastebėjo pirmas. Sėdėdavau tėvui ant kelių, kol jis piešdavo, bet paskui nesistengdavau atkartoti jo darbų – paišydavau jau kažką kito, nes turėjau labai lakią vaizduotę. Tad meno pamokose man būdavo sunku, nes mokantis klasikos reikėdavo nuolat replikuoti tai, kas lavina ranką.
Pamenu, gavau užduotį nukopijuoti portretą. Pasirinkau Renoiro paveikslus su šokėjais. Dabar juokinga prisiminti, nes tuose paveiksluose galvos nedidelės, bet užtat matyti daug drabužio, šokėjų suknelių. Mėgavausi atkartodamas jų audinių tekstūras, ant medžiagų krintančią šviesą. Man buvo septyneri ir tada jau suvokiau, kad noriu gilintis į tekstilę ir kurti madą.
Aukštoji mada kartais vadinama istorijos įkaite, mat piką pasiekė dar XX amžiaus viduryje, o tokie eros meistrai kaip Balenciaga, Dioras ar Balmainas, kai kurių kritikų nuomone, iki šiol nepralenkti. Nedžiugina ir tai, kad jau keletą dešimtmečių aukštosios mados kolekcijos funkcionuoja kaip brangi reklama mados namų kvepalams ar kosmetikai. Rodos, ne pats geriausias kontekstas kūrybai. Kuo Jus sudomino būtent aukštoji mada?
Šį kelią pasirinkau negalvodamas apie komercinę aplinką – tiesiog troškau kurti svajonę, kaip tai kadaise darė „Balenciaga“, „Schiaparelli“ ar „Lanvin“. Šiandien aukštoji mada veikia dviem kryptimis. Pirma – išties įstrigusi laike ir gana konservatyvi, kaip „Chanel“. Bet antroji, kaip „Schiaparelli“, aukštosios mados meną stumia į priekį ir ant pjedestalo iškelia nežabotą kūrybiškumą, artimą šiuolaikiniam menui.
Tada neegzistuoja jokios ribos, jokie lūkesčiai – vienai klientei gali pasiūlyti tobulą klasikinį kostiumą, kitai – gausiai siuvinėtą suknelę. Vienintelis standartas yra meistrystė. Vienintelis tikslas – sukurti grožį, kuris džiugina.
Jūsų mados namų išskirtinumas – aukštąją madą daugiausia kuriate vyrams, o Jūsų braižas paremtas būtent kostiumo konstrukcija. Įdomus sprendimas!
Galvojau logiškai – aplink mačiau labai daug moterims skirtos mados, o štai vyriška aukštoji mada nė neegzistavo kaip kategorija. Taip, moterys perka daugiau ir dažniau, dabar ir pats turiu klienčių moterų, bet norėjau pradėti nuo alternatyvos – kostiumo, kuris niekuo nenusileistų puošniausiai aukštosios mados suknelei. Man įdomi racionalaus, griežto dizaino ir kūrybiškos prabangos sąjunga.
Tad išmokau negalvoti skaičiais ir vadovautis skaidriu nuoširdumu – ir nusprendžiau, kad mano kūryba kainuos tiek, kiek iš tiesų yra verta.
Kuo panašūs ir kuo skiriasi aukštosios mados ir aukštosios parfumerijos pasauliai?
Aukštosios mados fokusas – vienas drabužis vienam konkrečiam klientui. Pabaigi, atiduoti dėvėti ir judi prie kito užsakymo, kitos kolekcijos. Aukštoji parfumerija – tai gerokai ilgiau išliekantis kūrinys, nes kvepalų linijos juk neatnaujiname kas šešis mėnesius, tad kvapas turi išlikti įdomus ir aktualus einant metams, atspindėti mados namų braižą. Vis dėlto abi sritis mano atveju jungia vienas esminis bruožas – tobulybės siekis. Noras sukurti tai, kas neturėtų jokių trūkumų.
Ar kada pastebėjote, kuo kvepinasi aukštosios mados klientai?
Kadaise atkreipiau dėmesį į tai! Ir nustebau, kad puikiausius pasaulio drabužius perkantys žmonės kažkodėl renkasi – arba rinkosi – labai įprastus klasikinius aromatus, kurie neatsispindėdavo įspūdingų asmenybių. Kvepalai buvo suvokiami kaip higienos, o ne saviraiškos sritis. Nišinės parfumerijos atsiradimas leido tai pakeisti, o ir aš savo klientams drąsiai siūlau kvapus kaip „Marc-Antoine Barrois“ dizaino tęsinį.
Aukštosios mados istorijoje įprasta, kad karjeros piką pasiekęs couturier pradeda ir parfumerijos liniją. Kas Jus paskatino sukurti kvapus?
XX amžiaus viduryje didiesiems dizaineriams sukurti aromatai aktualūs iki šiol, nes buvo kurti su pačiais mados namų įkūrėjais, siekiant kuo geriau atspindėti jų charakterį ir kūrybos braižą. Viskas pradėjo keistis tiek su dėvimosios mados atsiradimu, tiek su 10-ojo dešimtmečio didžiulėmis rinkodaros kampanijomis – turbūt nė vienas neišvengėme „CK One“, tiesa?
Sintetiniai, masinės gamybos kvapai tapo standartu. Visgi kūrybos bangos eina ciklais ir dabar vėl išgyvename pakilimą – nišinė parfumerija leido vėl dirbti pagal aukštosios mados kadaise gerbtas taisykles, rinktis geriausius brangius ingredientus, pasakoti asmeniškas istorijas.
Man „Marc-Antoine Barrois“ kvapas atlieka tą pačią funkciją kaip ir mano ateljė sukurtas drabužis – jis aprengia, apgaubia, įveda į mano sukurtą visatą. Be abejo, didžiulį postūmį davė ir užsimezgusi draugystė su parfumerininku Quentinu Bischu, kurio dėka pavyko kvapu išgryninti mano kūrybos idėjas, žengti dar toliau už nišinės parfumerijos ribų į kažką naujo ir autentiškesnio.
Jūsų pažintis su p. Bischu yra viena gražiausių aukštosios parfumerijos genezės istorijų – dviejų kūrybiškų sielų susidūrimas, pasauliui padovanojęs tokius šedevrus kaip „Ganymede“, „Encelade“, „B683“. Kaip supratote, kad judviejų draugystė gali tapti kūrybine partneryste?
Mus 2015 metais supažindino bendras bičiulis, pagalvojęs, kad abu esame pametę galvą dėl savo kūrybos ir veikiausiai turėtume apie ką pasikalbėti. Ryšys užsimezgė akimirksniu, nes jaučiausi tarsi sutikęs dvynį, kuriam rūpi ne tiek imtis klasikos, kiek kurti kažką šiandienai ir, svarbiau, rytojui. Nei jo, nei manęs neįkvepia praeitis – didžiausią įkvėpimą randame ateityje. Ten, kur dar niekas nebuvo.
Visgi kūrybos bangos eina ciklais ir dabar vėl išgyvename pakilimą – nišinė parfumerija leido vėl dirbti pagal aukštosios mados kadaise gerbtas taisykles, rinktis geriausius brangius ingredientus, pasakoti asmeniškas istorijas.
Jūsų kūrybinė sinergija nepaneigiama. Kaip atrodo Jūsų ir p. Bischo kūrybos procesas? Apie ką kalbatės pradėdami kurti?
Gerbiame vienas kito darbą ir talentą, tad turime tokį susitarimą: aš pas Quentiną ateinu su idėjos eskizu, bet niekada neminiu jokių ingredientų, – tai jo sritis. Kalbamės, tariamės, kartu analizuojame, ką šiais laikais gali reikšti intensyvumas, gaiva ar net, pavyzdžiui, ekstazė. Tada Quentinas pasiūlo galimą kryptį ir, mano džiaugsmui, nebijo sau kelti iššūkių sukurti kažką itin kompleksiško.
Pavyzdžiui, kurdami „Encelade“ žinojome, kaip sunku sukurti solidų žalumos kvapą, kuris neštų ne tiek galios, gaivališkos gamtos įspūdį, kiek džiaugsmą. Taip kompozicijoje atsirado netikėta rabarbaro nata, genialus Quentino sumanymas, dėl kurio „Encelade“ pranoko visus lūkesčius.
„Marc-Antoine Barrois“ kvapų pavadinimai – tai duoklė planetoms, palydovams ir visa aprėpiančiam kosmosui. Idėja labai poetiška, mat gamtos mokslų žinias sujungia su neišvengiama nežinomybe, intensyviu savęs pajautimu. Rodos, graži analogija parfumerijai, kuri paremta chemija ir botanika, bet sykiu geba atrakinti gražiausias emocijas. Iš kur kilo ši idėja?
Iš „Mažojo princo“ – princo namai buvo asteroidas, pavadintas „B612“. Mano pirmas kvapas turėjo simbolizuoti namus ir pradžią, tad pagal savo gimimo metus – 1983-iuosius – kvapą pavadinau „B683“. Man patiko idėja, kad nežinome, nei kaip atrodytų gyvenimas įsikūrus ant asteroido, nei ant Saturno palydovo Encelado, nei ant Jupiterio palydovo Ganimedo.
Tai atveria kelius kiekvieno iš mūsų vaizduotei, kurios neapriboja vaizdinys ar žinojimas. Tuo kvapų menas ir įdomus – net suprasdami, ką užuodžiame, mintyse kiekvienas sukuriame savąjį asteroidą, savo istoriją.
