Mistiška ir autentiška atlikėja Evgenya Redko savo tikrumą laiko ir dovana, ir duotybe. Ieškodama savo klausytojų, ji nesistengia nei pritapti, nei įtikti – savo kelią ji rado per ankstyvą nepritapimo ir svetimumo patirtį. Šiandien Evgenya kuria vedama pašaukimo, išlikdama ištikima sau ir savo vidiniam pasauliui.
Šis tekstas publikuotas gegužės mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Neseniai praėjo tavo didžiausias karjeros koncertas arenoje. Kaip sekėsi atsigauti po užplūdusio adrenalino?
Tai buvo mano gyvenimo koncertas – vienas didžiausių iki šiol sukurtų projektų, kuriam su komanda ruošėmės daugiau nei pusmetį. Pasiruošimas ir pats vakaras pareikalavo daug jėgų ir atsidavimo – tiek fizinio, tiek emocinio. Po koncerto dar porą savaičių jaučiau „pagirias“, o kūnui, rodos, kasdien darėsi vis sunkiau. Tačiau poilsis padėjo pamažu sugrįžti į save. Keistas jausmas – tiek daug laiko ir energijos atiduoti vienam vakarui, kuris prabėga taip greitai.
Artėjant koncertui ir jam pasibaigus jaučiau didžiulį dėkingumą, kad galiu kurti ir įgyvendinti tokio masto projektus. Esu proceso žmogus – man svarbu, kokia yra kelionė tikslo link. Visuomet siekiu, kad ji būtų prasminga, leistų augti ir peržengti savo pačios ribas. Koncertas buvo tarsi „vyšnia ant torto“ – scenoje jaučiau tikrą malonumą ir suvokimą: tai – mano laikas.
Ar šou pavyko taip, kaip ir norėjai? Ar esi perfekcionistė ir viskas turi vykti pagal planą?
Koncertas pranoko visus mano lūkesčius – labai didžiuojuosi visa komanda. Dar prieš koncertą jaučiausi užtikrinta ir pasirengusi šiam žingsniui. Anksčiau dažnai lydėdavo nerimas, nežinomybė, o šįkart buvo kitaip. Dabar dar aiškiau matau: iššūkiai ateina tada, kai esame jiems pasiruošę.
Šiuo koncertu norėjau, kad klausytojai pasinertų į pojūčių kelionę vos įžengę į areną. Pastaruoju metu vis stipriau jaučiu, kad mano pašaukimas – burti „gentį“, skleisti gėrį muzika, palikti erdvės gilesniems pamąstymams ir jausmams. Nėra nieko stipresnio už bendrystės jausmą, suvokimą, kad nesame vieni. Ir man atrodo, tą vakarą mes tikrai tai sukūrėme.
Ar esu perfekcionistė? Ne visai. Nors detalės man svarbios ir į viską žiūriu atsakingai, klaidas priimu kaip galimybes augti ir tobulėti.
Kaip apskritai gyvenime reaguoji į nesėkmes? Ar lengvai pasiduodi blogoms emocijoms?
Laikau save pozityviu žmogumi. Kiekvienoje situacijoje stengiuosi matyti pamokas ir augimo galimybes. Tikiu, kad gyvenimas mums duoda tik tai, ką galime įveikti – net jei akimirkomis atrodo labai sunku, iš to išaugame stipresni. Žinoma, kartais pajuntu tą „išgyvenimo kirmėlę“, bet tokiomis akimirkomis sąmoningai primenu sau: viską priimsiu ramiai ir su dėkingumu.
Viena iš dažniausiai tavo siunčiamų žinučių – noras būti autentiškai. Kitus taip pat skatini likti savimi. Kas tau yra autentiškumas? Kaip jis atrodo tavyje?
Autentiškumas man reiškia tikrumą. Būti savimi, nebandyti tapti tuo, kuo nesi. Tai gebėjimas įsiklausyti į save, gyventi pagal savo vertybes, nesitaikstant prie kažkieno primestų standartų. Būti autentiškam reiškia būti laisvam ir veikti dėl savo tikrojo pašaukimo.
Nuo mažens gyvenau klausydama savo jausmų ir intuicijos. Nebuvau standartinis vaikas – mane visada traukė kitoks saviraiškos būdas, ar tai būtų stilius, ar muzika, kurią rinkdavausi. Niekada nejaučiau baimės elgtis kitaip – juk kodėl turėčiau nedaryti taip, kaip noriu? Buvo momentų, kai aplinka manęs nesuprato, ir tada tiesiog ją pakeičiau – išsikrausčiau iš Lietuvos. Dažnai jaučiausi gyvenanti šiek tiek ateityje, kai mano idėjos ar požiūris dar nebuvo visiems priimtini. Tačiau einu savo keliu, ir mane supranta tie, kurie turi suprasti.
Esi pasakojusi, kad mokykloje patyrei patyčias. Kaip tai paveikė tavo gyvenimą?
Tai suformavo manyje stiprią empatiją ir suvokimą, kokią galią turi žodžiai. Paauglystėje, kai patyčios dar skaudindavo, rasdavau prieglobstį muzikoje, dainavime, buvime su artimiausiais draugais. Tai mane užgrūdino, nuėmė rožinius akinius ir išmokė suprasti: patyčias skleidžia tie, kurie patys kenčia. Jų pyktis neturi nieko bendra su mumis – jis atspindi jų pačių santykį su savimi. Gaila, kad pasaulyje tiek daug žmonių gyvena skausme, mato pasaulį tamsų ir pilną šešėlių.
Kas tau yra moteriškumas?
Man moteriškumas – tai galia, stiprybė, išmintis, laisvė, atjauta ir švelnumas. Tai ryšys su gamta, gebėjimas rūpintis, būti žaismingai ir kartu išmintingai. Tai gebėjimas vienu metu jausti, suprasti ir veikti daugybėje skirtingų sluoksnių. Moteriškumas man – tarsi natūrali gyvenimo jėga, kuri gimsta iš švelnios stiprybės.
Koks tavo santykis su savo išvaizda ir kūnu?
Šiandien jaučiu, kad esu sukūrusi pozityvų santykį su savo kūnu ir išvaizda. Mūsų visuomenėje neišvengiamai atsiranda noras save lyginti su kitais. Džiaugiuosi, kad tuo metu, kai išgyvenau savo santykio su kūnu perversmą, socialinė medija dar nebuvo tokia įtakinga. Nors grožio standartai buvo primetami įvairiais kanalais, tuo metu triukšmo buvo mažiau – tai palengvino mano kelionę.
Su laiku pradėjau žiūrėti į savo kūną ir mintis kaip į sistemą, kuri padeda man realizuoti savo siekius. Sportuoju ne tam, kad numesčiau kilogramą – rūpinuosi savimi, nes mano kūnas ir emocijos yra mano šventovė. Tai darau tam, kad turėčiau energijos gyventi, džiaugtis gyvenimu, būti scenoje – o tai reikalauja daug fizinių ir emocinių resursų.
Po tiek išmoktų pamokų – ar šiandien esi savikritiška sau ir aplinkai?
Man svarbiausias klausimas: ar kritika padeda, ar ji slopina? Tikiu, kad neturėtume būti pernelyg kritiški sau. Žinoma, nekalbu apie tai, kad turėtume ignoruoti klaidas ar atsiriboti nuo realybės. Tačiau atlaidumas sau – būtinas. Pats žodis „kritika“ man skamba kaip pyktis prieš save. Jei kalbame apie konstruktyvią kritiką – puiku, bet jei kritika tampa destruktyvi, ji stabdo augimą, klestėjimą ir gijimą. Mokausi žvelgti į save su meile ir empatija, net jei kartais reikia sau tą priminti.
Ar kada nors esi jautusi, kad esi „nepakankama“? Kas padeda išsivaduoti iš tokių minčių?
Taip, būna tokių akimirkų. Kartais užsisklendžiu savyje, nors negaliu tiksliai pasakyti, kodėl taip įvyksta. Tokiais momentais man padeda dėkingumo jausmas. Primenu sau, kiek daug turiu: supantį pasaulį, galimybę kurti, žmones šalia. Dėkingumas – geriausias vaistas nuo ego, jis padeda iš naujo atrasti vidinę ramybę.
Ar jautiesi išlaikiusi buvimo žinoma testą? Kas tave nustebino, o ką prisijaukinai lengvai?
Nežinau, ar tai galima vadinti testu. Tiesiog kūriau, ėjau savo keliu, augau per muziką ir kūrybą, o kartu su tuo natūraliai augo ir mano klausytojų ratas. Labiausiai džiaugiuosi tuo, kad mano siunčiama žinia paliečia vis daugiau žmonių. Iki šiol mane stebina, kaip giliai klausytojai sugeba išreikšti savo emocijas ir pasidalyti, ką mano muzika jiems reiškia, kokius jausmus ar apmąstymus sukelia. Jei kada paskaitytumėte komentarus po mano įrašais socialiniuose tinkluose, tai labai aiškiai pajaustumėte.
Ar tau buvo svarbu tapti žinoma atlikėja?
Ne, žinomumas niekada nebuvo mano siekis. Nuo pat pradžių žinojau, kad mano kelias – scena ir kūryba, bet tai buvo vidinis pašaukimas, ne noras būti garsiai. Kūryba man visada buvo tarsi užuovėja, terapija. Mano tikslas buvo ir tebėra dalytis tuo, kas gimsta mano viduje. Žinomumas – tik gražus, bet šalutinis šio kelio poveikis.
Ar būtum kūrusi, net jei nebūtum tapusi arenas renkančia atlikėja?
Be jokios abejonės. Kūryba – tai santykis su savimi ir aukštesne jėga, o ne su auditorijos dydžiu. Šio jausmo neįmanoma tiesiog išjungti. Kol širdis plaka, tol gyva ir kūryba. Kartais jaučiu, kad esu tarsi įrankis, per kurį Visata siunčia žinutes – tas pojūtis niekur nedingsta.
Kaip keitėsi tavo santykis su tendencijomis, kūryba ir auditorija?
Visuomet buvau eklektiška – man patinka daug skirtingų stilių ir skonių. Niekada nesistengiau savęs apriboti ar įsprausti į rėmus. Manau, tai jaučiasi ir mano muzikoje: ji keičiasi, bet ne todėl, kad ieškočiau savęs, o todėl, kad leidžiu sau jausti ir būti kintanti. Mano kūryba atspindi tai, kas vyksta mano viduje tuo metu. Visuomet keičiuosi – su skirtingais gyvenimo etapais ateina skirtingi įkvėpimai. Niekada nesiekiau nei įtikti, nei prisitaikyti.
Tu esi gana privatus žinomas žmogus. Kodėl pasirinkai tokį kelią? Kaip identifikuoji, ką parodysi pasauliui, o ką pasiliksi sau?
Veikiu iš pojūčio. Manęs niekada netraukė idėja dalytis viskuo, kas vyksta mano gyvenime. Tiesiog nejaučiu tam poreikio. Yra dalykų, kuriuos norisi pasilikti tik sau – net jei tai kasdienybės smulkmenos. Tai, ką noriu iš tiesų pasakyti pasauliui, sudedu į muziką, vaizdo klipus, koncertus. Man to pakanka.
Visgi kartais su pasauliu pasidaliji akimirkomis su savo mylimuoju Asi. Papasakok apie šią partnerystę – kaip sekasi kartu gyventi, dirbti ir kurti?
Asi sutikau visiškai netikėtai – Londono bare, tarp daugybės žmonių. Nors netikiu sutapimais, žinau, kad šis susitikimas buvo nulemtas. Nuo pat pirmųjų akimirkų jaučiau, kad esame artimos sielos. Tarp mūsų iškart gimė absoliutus pasitikėjimas, nors esame kilę iš skirtingų pasaulio vietų ir kultūrų. Viskas su juo buvo lengva, aišku ir savaime suprantama.
Mūsų ryšį dar labiau sustiprino tai, kad abu gyvename muzikoje. Asi turi labai platų požiūrį į pasaulį – juokais ir rimtai jį vadinu savo guru. Jis turi stiprią mokytojo energiją, nuolat įkvepia aplinkinius savo įžvalgomis ir talentu. Kartu augame – vienas kitą papildome ten, kur po vieną būtume silpnesni.
Kartu judu jau dešimt metų. Kas jums padeda išlaikyti santykių tvirtumą? Kaip sprendžiate konfliktus ir ar jų apskritai būna?
Visko būna – esame tik žmonės, abu turime savo nuomones. Tačiau mūsų pagrindinis tikslas visada išlieka mūsų abiejų gerovė. Laikomės supratimo, kad santykiuose laimi ne „aš“ ar „jis“, o „mes“. Manau, kad bet kokiuose santykiuose reikia mokėti laviruoti, ieškoti kompromisų, papildyti vienas kitą, kai kuriam nors sunku. Svarbu turėti empatijos, atlaidumo ir bendrą siekį norėti vienas kitam tik gero. Nuo pat pirmos mūsų pažinties dienos jaučiau mus siejantį giminingą ryšį.
Tavo kūryba – itin savita ne tik muzikine prasme, bet ir vaizdine. Iš kur tai ateina?
Iš didelės, beribės vaizduotės. Dažnai pati muzika padiktuoja, kokio vaizdo jai reikia. Mes su Asi daug kuriame kartu, esame labai užsidegę kūrybiniais iššūkiais, o su kiekvienu nauju darbu norisi dar labiau save peržengti. Vaizdo klipus matome kaip nedidelius filmus, kurie gali sustiprinti ir dar labiau atskleisti dainos žinutę. Manau, gebame tai daryti dėl savo patirčių, kelionių, smalsumo pasauliui ir kultūrų įvairovei, kuri mus nuolat įkvepia.
Tavo įvaizdžiuose ir klipuose – nemažai mistiškumo, senovės simbolizmo. Ar tiesa, kad iš ten ateina įkvėpimas?
Taip. Nežinau kodėl – gal siela tokia, bet mane visada traukė antgamtiškumas, dvasingumas, mistika. Žmonių minčių galios konceptas, energetika ir viskas, kas yra anapus materialaus pasaulio. Mane įkvepia senovės kultūros, perpintos simboliais ir paslėptomis žinutėmis. Jaučiu, kad egzistuoja kur kas daugiau, nei mūsų akys mato. Ir tai natūraliai persikelia į mano kūrybą.
Ko palinkėtum sau šiems metams – tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime?
Lengvumo, smalsumo gyvenimui, sveikatos, augimo ir įkvėpimo.
