Dėl iš Panevėžio kilusios ir šiuo metu Milane gyvenančios manekenės Ievos Palionytės dėmesio grūmėsi ne vienas aukštosios mados prekės ženklas. Taip, ne atvirkščiai, supratote teisingai. Karjeros dešimtmetį skaičiuojanti mergina dar prieš pirmąjį sėkmingą debiutą ištirpdė tokių mados namų kaip „Saint Laurent“ ir „Balenciaga“ širdis, nė nenutuokdama šių vardų svarbos.
Modelių pasaulyje sukiesi jau daugiau kaip dešimt metų. Kaip prasidėjo tavo kelias?
Iš tiesų, modelio batelius matuotis pradėjau dar anksčiau, kai man buvo trylika, tačiau į pirmąją kelionę leidausi penkiolikos, tada dviem savaitėms išvykau į Paryžių. Viskas man buvo nauja ir nepažįstama – neįsivaizdavau, nei kas tai per darbas, nei ką tiksliai jame reikės daryti, bet man labai patiko. Klientai iš karto susižavėjo mano tipiška lietuviška išvaizda, turėjau susitikimą su prestižinių mados namų „Saint Laurent“ dizaineriu, bet buvau per jauna dirbti legaliai.
Palaukiau dar metus ir išvykau į Milaną, tada įvyko lemtingas mano karjeros debiutas – pirmoji mano mados savaitė, kurioje podiumu žingsniavau net dvylikoje šou, tarp jų – „Balenciaga“, „Dior“, „Celine“… Buvau iš karto įmesta į mados sūkurį ir jau po pirmojo darbo įgavau milžiniškos patirties, supratau, kad lengva nebus, bet noras buvo užvis didesnis. Iki šiol manau, kad modelio darbas yra geriausia, kas man nutiko (šypsosi).
Kaip manai, kuo, būdama dar nepilnametė ir neturėdama jokios patirties, sužavėjai mados pasaulio sceną?
Neturėjau jokio įdirbio, todėl esu linkusi galvoti, kad man tiesiog nusišypsojo sėkmė. Manau, atsiradau tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Pažiūrėjus mano senus podiumų įrašus, matyti, kad buvau išsigandusi ir nemokėjau vaikščioti su aukštakulniais. Kita vertus, visada buvau labai mandagi, atsakinga, drąsi, užtikrinta ir viskam pasiruošusi, galbūt tuo patraukiau dėmesį.
Kokią save tada prisimeni ir ko šiame darbe atnešė branda?
Buvau naivi, bet labai pasitikėjau savimi. Pamenu, turėjau susitikimą su tuo metu buvusiu „Balenciaga“ mados namų meno direktoriumi Alexanderiu Wangu, nežinojau, kur einu ir koks tai reikšmingas žmogus mano karjerai, iki tol buvau girdėjusi gal tik „Prada“ ir „Dolce & Gabbana“, kuriuos žino turbūt kiekvienas.
Galbūt dėl to man visada buvo lengviau, nes nesijaudindavau, ėjau į šį pasaulį nieko nežinodama, nepažinodama ir nekeldama jokių lūkesčių. Juk kitos galvą guldytų visaip mėgindamos įsiteikti ir atsidurti mano vietoje, o aš, jauna, paprasta ir nepatyrusi mergina iš mažos šalies, nė nežinojau, kas tas „Balenciaga“ ir su kuo turiu reikalų (juokiasi).
Būtent šie mados namai pažymėjo mano karjeros pradžią, dalyvavau „semi exclusive“ šou ir pusmetį buvau pagrindinis jų modelis, taip pat podiumu žingsniavau kartu su „Victoria Secret“ angelais. Kai vienu metu dirbi su žymiausiais pasaulio modeliais, bendrauji su garsiausiais dizaineriais, tave fotografuoja ir ruošia geriausi fotografai, stilistai ir vizažistai, supranti, kad ok, this is a big deal. Kalbant apie brandą… jau dabar jaučiuosi viskam subrendusi ir beveik visko mačiusi, šis darbas užgrūdina ir, nori nenori, tenka subręsti anksčiau.
Kaip į šią staigiai užklupusią šlovę reagavo tėvai, mokytojai?
Buvau ramus vaikas, nesiveldavau į jokias dramas ar vakarėlius, nes mane buvo prigąsdinę (juokiasi). Pirmosios kelionės buvo tik vasarą, o jau po mano minėto debiuto nebebuvo kur bėgti – užpuolė milžiniškas kiekis darbų, į Paryžių teko skraidyti kas savaitę, o tada buvau tik dešimtokė. Pakeičiau mokyklą, išėjau į tą, kuri suteikė galimybę keliauti.
Gyvenau su mama, ji visada mane palaikė, nors galiu tik įsivaizduoti, ką ji išgyveno, kai nepilnametė dukra buvo taip toli. Tačiau visada palaikėme stiprų ryšį, iki šiol susiskambiname kasdien, ji visada žino, kur aš ir kaip man sekasi.
Dabartinis tavo profesijos vingis kiek neįprastas ir nedažnai girdimas. Jeigu taip galima pavadinti, esi ekskliuzyvinis mados namų „Fendi“, „Bottega Veneta“ ir „Tod’s“ modelis – ant tavęs kuriamos bei siuvamos kolekcijos. Papasakok, kuo išskirtinis šis darbas?
Jau dvejus metus nebedirbu ant podiumo. Nors kartais to pasiilgstu ir atsiranda tokių galimybių, laikas vietą užleisti naujiems veidams (šypsosi). Dabar dirbu fitting modeliu mados namų viduje ir artimai bendrauju su dizaineriais. Matau, kaip jie kuria, kaip atrodo visas kūrybos procesas – nuo „sketch“ iki kiekvieno pakirpimo. Ant manęs siuvama, fotografuojama, matuojama visa būsima kolekcija, todėl esu ne tik modelis, bet ir svarbi komandos dalis.
Dirbti šį darbą yra didelė garbė ir privilegija, tai atidaro visai kitus vartus. Be to, darbas tik su savais klientais suteikia šiek tiek daugiau ramybės ir saugumo – atvirkščiai nei anksčiau, visada žinau, kad kiekvieną savaitę bent kelias dienas važiuosiu į darbą, tačiau kelintą valandą tiksliai, žinau tik dieną prieš.
Vadinasi, asmeninį gyvenimą tenka nustumti į šoną?
Svarbu susidėlioti prioritetus, jeigu santykiai su žmonėmis yra pirmoje vietoje, jiems tikrai rasi laiko. Yra skrydžiai, „Facetime“ skambučiai, todėl kone kiekvieną dieną kalbu su mama, vaikinu, draugėmis. Mano vaikinas pats turi nenuspėjamą darbo grafiką, nes žaidžia krepšinį ir kiekvieną savaitę skraido vis kitur, todėl yra supratingas, mat pats susiduria su laiko stoka, kontraktais, agentais.
Nors mūsų darbai skirtingi, kartu ir panašūs, mes labai jaučiame ir palaikome vienas kitą. Susitinkame kiekvieną savaitgalį ar net dažniau, o kartais pasijuokiame, kad nors dažniau bendraujame per atstumą, kalbamės žymiai daugiau nei tie, kurie gyvena kartu. Mes visada esame „ant telefono“ (šypsosi).
Mane visada domino medicina ir sveikatingumas, jei ne modelio karjera, būčiau save realizavusi šioje sferoje. Domiuosi ir pati užsiimu holistika, pilatesu, plaukimu, sveika mityba – tai neatsiejama mano gyvenimo būdo ir darbo dalis.
Be to, kasmet rugpjūtį atostogaujame, nes prieš pagrindinį mados mėnesį beveik niekas nedirba, todėl šiuo laikotarpiu visada susiplanuoju išvykas ar grįžtu į Lietuvą. Žinoma, laisvai samdomas modelis atostogų gali pasiimti bet kada, bet niekas negarantuoja vietos – jei tavęs nebus, kažkas kitas ją užims, todėl turi prisiimti riziką.
Ieva Palionytė. „Dolce & Gabbana“ ir Lino Masioko nuotr.
Kalbant apie kelią į žvaigždes per naktį… tam tikri stereotipai egzistuoja ne veltui?
Yra tiesos tame, kad kartais labiausiai sekasi toms, kurios žino, kur nueiti ir su kuo pabendrauti. Labai svarbu turėti gerą užnugarį ir agentūrą, kuri neišsiųs tavęs į prekybą žmonėmis, kas dabar ypač ryškėja…
Žinoma, jokia legali agentūra to niekada nepadarys. Kaip ir visur kitur, reikia žiūrėti savęs, mąstyti savo galva ir nesivelti į neaiškias situacijas, nes yra plona riba tarp to, kada tu dar profesionalus modelis, ir kada nueisi ne į tą vakarėlį ir dirbsi kitoje barikadų pusėje…
Konkurencija tarp modelių – taip pat plačiai aptarinėjama tema. Su kokiomis patirtimis esi susidūrusi, ar teko viena kitai kišti pagalius į ratus?
Prieš mados savaites į atrankas ateina per tūkstantį merginų, faktas, kad visoms vietos neužteks, todėl tikrai vyrauja konkurencija, pasitaiko ir peštynių. Modelių pasaulyje dažniau išgirsi „ne“ nei „taip“, bet jei kaskart tai sureikšminsi, karjera gali greitai baigtis.
Svarbu tikėti savimi ir traukos dėsniu, kuriuo labai tikiu – kuo tikėsi, tą ir pritrauksi. Nenoriu skambėti kaip šventuolė, bet į viską žiūriu per pozityvią prizmę ir nesiveliu į jokias dramas. Visos mano geriausios draugės yra modeliai, iš viso būrio tikrai galima atrasti ir gerų bei palaikančių žmonių.
Yra tekę gyventi su kitomis merginomis modelių apartamentuose, o ten pasitaikydavo visko, pavyzdžiui, vagysčių. Negalėjau patikėti ir tuo, kokios moterys gali būti netvarkingos. Buvo metas, kada valgydavau bet kur, tik ne namuose, ir eidavau praustis į sporto salę (juokiasi). Su svetimais, skirtingų kultūrų ir požiūrių žmonėmis tikrai sunku sugyventi, todėl daug metų svajojau apie savo erdvę, butą, kurį dabar viena nuomojuosi Milane.
Šiandien modelių rinka išgyvena renesansą ir laužo nusistovėjusius standartus – pagaliau ant pjedestalo matomi įvairus kūno sudėjimas, etninės grupės, vyrauja vyresnio amžiaus ir translyčių asmenų kultas…
Man ši įvairovė labai patinka, bet daug kas mane traukė per dantį, kad mano karjera baigsis 23-erių, bet man jau 26-eri ir aš vis dar sėkmingai dirbu (šypsosi). Džiugu, kad vis dažniau sutinku moterų, kurioms per trisdešimt ir daugiau – tai suteikia vilties. 2016-aisiais, kai pradėjau oficialiai dirbti modeliu, pagrindinis tipažas buvo blondinė mėlynomis akimis, į ką aš puikiai pataikiau, dabar, kai ant podiumų atsirado žymiai daugiau įvairovės, natūralu, padidėjo konkurencija, šou nebereikia 90 blondinių, užtenka 3-4 (šypsosi).
Nors mados namai garsiai rėkia apie įvairaus kūno priėmimą, bet pažiūrėkime, apkūnesni modeliai tik vos keli, manau, kad iki visapusiškos tolerancijos dar yra ką veikti… Paradoksalu, bet konkrečiai mano darbe matmenys turi būti net mažesni nei tradiciniai 90-60-90, o šou kartais reikia ir dar mažesnių. Dažnu atveju mados namai atsisako modelių, kurių klubų apimtis yra ne 90 cm, o 92 cm, juk tai tik 2 centimetrai! Paryžiuje ir Milane į tai žiūrima dar griežčiau.
Kuo skiriasi šie pagrindiniai pasaulio mados miestai – Paryžius, Niujorkas, Londonas ir Milanas?
Paryžius laikomas klasikiniu, ten nesivaikoma madų, o jos diktuojamos, ypač griežtas modelių kultas. Milanas priskiriamas prie aukštosios mados, o Londone ir Niujorke – daugiau laisvės, įvairovės, eksperimentų, jaunatviško požiūrio. Anksčiau buvo sakoma, kad jei eisi podiumu Niujorke, tau pasiseks ir Paryžiuje, bet tai nebėra tiesa. Niujorko populiarumas po truputį blėsta, nes daugelis prekių ženklų leidžiasi į Azijos ir Europos rinkas.
Dabar didelė įtaka ateina būtent iš Azijos šalių, nes jie turi milžinišką rinką, patrauklumą, nemažai įtakingų nuomonės formuotojų, įžymybių. Be to, pati septynis mėnesius dirbau Tokijuje – tai ne tik nuostabus miestas, bet ir tobulos sąlygos modeliams dirbti. Su tavimi ten elgiasi kaip su princese – ne tik vežioja iš taško A į tašką B, bet ir kiekvieną dieną daro veido masažą (juokiasi).
Europoje tokio rūpesčio tikrai negausi. Bet yra ir kita medalio pusė – ten labai ilgos darbo valandos ir dirbi be poilsio dienų. Manau, kad kada nors mados savaitės nebebus tokios aktualios, o prekių ženklai mieliau rinksis atskirus šou, nepririštus prie miestų ir datų, kaip daro „Jacquemus“, „Bottega Veneta“.
Ko tave išmokė modelio darbas?
Prieš kelerius metus trumpam mečiau modelio karjerą, buvau įstojusi į medicinos mokslus kolegijoje, bet labai greitai sugrįžau supratusi, kad niekur kitur nenoriu dirbti. Nespjaunu į vandenį, bet tai visiškai mano sfera. Net dėstytojai manęs nuolat klausdavo – mergaite, ką tu čia veiki? (Juokiasi.)
Nebaigiau studijų ir dėl to nė kiek nesigailiu, manau, kad to, ką išmoksti būdamas modeliu, neišmoksi jokiame universitete. Juk kai kurie žmonės pakeičia vos kelis darbus per visą savo gyvenimą, o mes, modeliai, darbinamės kiekvieną dieną, iš to labai daug išmokstame. Po šios karjeros aš niekada nieko nebijosiu – nei žodžio „ne“, nei konkurencijos, nei ilgų darbo valandų ir sudėtingų situacijų. Tai neįkainojama patirtis, kurioje ne tik prapleti savo akiratį ir galimybių ribas, bet ir kaskart atrandi savyje naujų spalvų.
