Gineso rekordą Ajana Lolat pelnė per mažiau nei 10 valandų su ramentais nueidama 14,5 kilometro. Turint cerebrinį paralyžių, tokie pasiekimai yra iš fantastikos srities. O ką tik Ajana įrodė, kad ir 333 kilometrus gali įveikti: ji sėkmingai įgyvendino „Svajonių žygį“, kuriame labai palaikė vyras – paralimpietis Justas Pažarauskas ir vilkšunė Mulan, turinti išskirtinį statusą.
Ajana, ar tavo gyvenimas skils į dvi dalis: iki žygio ir po jo?
Tikrai taip, nes man pačiai įveikti daugiau nei 300 km atrodė kosmosas. Bet aš nesakiau „jeigu padarysiu“, aš sakiau – „žinau, kad padarysiu“ ir viduje jaučiau, kad tai mane pakeis kardinaliai. Tačiau įsivaizdavau, kad tai bus meditacinė kelionė, kurioje galėsiu pabūti su savimi.
Kai organizatorės klausė, ar drauge gali žygiuoti žinomi žmonės, ar man įdomu su jais kalbėtis, atsakiau, kad kalbėsimės tik per pertraukas. Bet nutiko taip, kad visą kelią su žmonėmis kalbėjomės, skaldėme anekdotus, dainavome. Žygio pradžioje žinojau ir tai, kad po jo iškart pradėsiu mąstyti: o gal ir be ramentų galiu eiti?
O iš tiesų – ar tai įmanoma? Juk ir finišo liniją nusprendei peržengti tik dėl saugumo prilaikoma vyro, bet ramentus atidavei skautui…
Turint cerebrinį paralyžių tai nutinka retai, bet mano atveju lieka variantas „galbūt“. Aš tikiuosi, kad ateis toks laikas.
Tiems, kurie augina raumenis, svarbu puoselėti presą, iš prigimties liekni vyrai nori plačių pečių ar kietų bicepsų, stiprių šlaunų. Kokių raumenų tu nori labiausiai?
Man svarbūs šoniniai raumenys, esantys prie šonkaulių, kurie padeda laikyti pusiausvyrą. O kadangi didžiausias pažeidimas mano kūne yra nuo kelių žemyn, tai ten raumenys itin reikalingi. Bet per žygį pavyko užsiauginti ir bicepsus!
Kad tavo galūnės veikia, ėmei jausti vos prieš 8–9 metus. Koks tai jausmas?
Įspūdingas ir keistas, nes sėdi ant kėdės ir bandai suprasti, – kur ta koja buvo anksčiau? Arba – ką visą tą laiką veikė ranka? Kaip dabar visa tai valdyti? Laksto malonūs skruzdėliukai. Sunku tiksliai įvardyti. Na, tai lyg niekada nebūtum ragavęs skanesnio maisto, gėręs skanesnio gėrimo, žvelgęs į gražesnį saulėlydį… Kažkas nepaprasto. Nori tai išgyventi vėl ir vėl. Galėjau valandų valandas žaisti su šiukšlių dėžės pedalu: spusteli koja ir dangtis atsidaro (juokiasi).
„Svajonių žygis“ bus įtrauktas į Lietuvos išskirtinių pasiekimų sąrašą, nes tai – pirmas toks įvykis šalyje ir pasaulyje, kai žmogus su ramentais nužygiuoja 333 km. Bet prisiminkime, kai pirmą kartą su ramentais grįžai į tėvų namus, – juk mokeisi su jais vaikščioti paslapčia…
Tėtis, tais laikais rūkęs, supešė visą pakelį. Mama gal net būtų davusi į kailį, bet šalia jos buvo žmogus, kuris ramino, kad viskas gerai ir to reikia, jog dukra ateity būtų savarankiška. Jie sėdėjo kambaryje atskirai nuo manęs ir kelias valandas tarėsi, kol mama įsitikino, kad tai nėra vien avantiūra, kuri gali sukelti rimtą pavojų.
Tėvai bijojo, kad gali stipriai susižeisti?
Taip, ir aš juos suprantu. Kai paauglį vaiką išleidi iš Usėnų į Kauną, kuris tuo metu neturėjo saugaus miesto reputacijos, ir staiga pamatai, kad tas vaikas yra laisvas ir nesėdi mokyklos pastate, kur jį palikai, o vaikštinėja gatvėmis ir važinėjasi autobusais…
Pirmais metais eiti su ramentais tikrai nebuvo lengva: penki žingsniai ir griūni, mėlynė. Buvo klausimas, kada užsimušiu, todėl tėvams palaikyti tokią riziką nėra paprasta. Tačiau jie matė, kad laikui bėgant mėlynių mažėjo, aš stiprėjau ir tai išėjo į naudą: galėjau studijuoti, keliauti, gyventi paprastą, laimingą gyvenimą. Tada jie ėmė džiaugtis, palaikyti ir netgi drąsinti.
O didysis virsmas įvyko tada, kai jie susipažino su mano būsimuoju vyru Justu, nes iki tol nepažinojo nė vieno neregio. Žinoma, mano santykiai jiems kėlė nerimą. Bet kai pamatė, koks Justas savarankiškas, kaip rūpinasi tiek manimi, tiek Mulan, suprato, kad su šiuo žmogumi esu saugi. Tėvai nurimo, dabar didžiuojasi žentu.
Kai įsimyli žmogų, norisi su juo dalytis visu pasauliu, matyti jį kartu…
Aš nė neabejoju, kad po 10–15 metų ir Justas matys, nes tai leis technologijos. Dabar tik nerimauju, kad praregėjęs nenuspręstų, jog gal negražią žmoną išsirinko (juokiasi). Aš esu tikra, kad jam pavyks, lygiai taip pat kaip jis tiki, kad man pavyks eiti be ramentų. Mes tiesiog gyvename ta mintimi ir tikėjimu, kad vieną dieną gali pavykti mums abiem.
Kaip atrodė jūsų piršlybos?
Justas simboliškai pasirinko Baltosios lazdelės dieną, nes neregiai ją įprastai švenčia, o jam tai nebuvo šventė, tad nusprendė susikurti kitą progą. Man – aktyvistei – atrodė, kad Baltosios lazdelės dieną turiu kažką paskelbti „Facebook“, parašyti apie neregį, kurį pažįstu, ir papasakoti, kaip tai veikia gyvenimą. Kol aš lindėjau internete, jis nekantravo: „Gal jau gali padėti telefoną? Norėjome pavakarieniauti.“
Ir vakarienės pabaigoje Justas ištraukė žiedą… Aš verkiau. Klausiau, ar jis tikras dėl to, ką daro, nes jeigu jam mano negalia nieko nereiškia, pačiai atrodė, kad vis dėlto turėtų reikšti, nes su manimi yra sunku. Man reikia gerokai daugiau pagalbos negu jam. Buvau nustebinta, kad visgi jis problemos nematė.
Kitas, linksmesnis dalykas – jis tuo metu vilkėjo pačius kasdieniškiausius, sutrintus drabužius ir dabar neleidžia jų išmesti, nors jau tikrai reikėtų, nes sako, kad tai yra sužadėtinio rūbai (juokiasi).
Justas – jau antrasis tavo vyras. Kaip viskas baigėsi su pirmuoju?
Išspyriau iš namų, pasakiusi, kad jo daiktai yra rūsyje. Tas vyras neturėjo negalios – irgi tam tikras stereotipų laužymas, bet tai buvo per toli nuo to, kas galėtų būti tikra. Iš pradžių buvo romantikos, paskui prasidėjo rūpesčiai, sunkumai. Aš turėjau siekių, o jis stabdė: „Sėdėk vietoje.“ Be to, jis jautė tokį keistą ir gana bjaurų pasididžiavimą, sakydamas, kad niekas manęs nebūtų vedęs, jei ne jis, kad aš be jo neišgyvensiu. Mano charakteriui tai netiko. Žinoma, išgyvenau.
Draugystės su Justu pradžioje mokėtės šokti, ar dabar šokate namuose?
Mes svetainę tyčia palikome tuščią, nes vakarais čia dažnai būna šokiai. Tai – mūsų vakarai. Tuomet pasitikriname, kaip mums sekasi judėti, ar tobulėjame. „Šito per vestuves tu dar nemokėjai“, – pasako Justas, vadinasi, vis daugiau pramokstu. Šokiai taip pat yra sporto forma, kai galva negalvoji, kad sportuoji, bet kūnas juda ir mokosi naujų dalykų.
Kokią dainą pasirinkote pirmajam vestuvių šokiui?
Elvio Presley „Can’t Help Falling in Love“. Kai šokome, visi graudinosi, nes vestuvėse buvo žmonių, kurie neįsivaizdavo, kad galima tuoktis, kurti šeimą, kai abu turi negalią. Juos jaudino tai, ką matė.
Kelti vestuvių puotą buvo Justo idėja. Aš siūliau mišką, klevą. Justas, būdamas socialesnis, tvirtino, kad mums reikia didelės šventės, kuri svarbi ir tėvams, draugams. Džiaugiuosi, kad pasirinkome tokį variantą, buvo smagu.
Turi kung fu lazdą, domiesi kinų filosofija, medicina, bendrauji su budistų vienuoliais, – kaip visa tai atsirado tavo gyvenime?
Tai nutiko prieš beveik 16 metų. Specialistai pasakojo, kad yra tokia kinų sistema, kuri gali man padėti. Buvau skeptiškos nuomonės, sakiau, kad esu mokslo žmogus ir visokių šarambaram man nereikia. Bet skyrybos, depresija labai pakenkė sveikatai. Tapo sunku pakelti šaukštą, pavalgyti, skausmas buvo nepakeliamas, jaučiausi visiškame dugne.
Susiradau tą sistemą su mintimi, kad gal tai pašalins skausmą, jog galėčiau kaip nors funkcionuoti. Bet kad atsistosiu ir pradėsiu vaikščioti… Tai buvo fenomenas, nesitikėjau nei aš, nei galbūt jie. Kartais sakoma, kad išgydyti gali nuo visų ligų, bet ne visus žmones. Mano užsispyrimas daryti viską, kas liepta, iki pat galo, ir nesvarbu, kiek metų tai truks, davė vaisių.
Žinoma, sunku, kai nuvyksti pas juos gydytis, o tau sako, – galima ką nors padaryti, bet per 15 metų. Ir dar priduria, kad labai skaudės, kad pasikeis visas gyvenimas, nes keičia ne tik mitybą, bet ir aplinką, mąstyseną, nebeleidžia gūžtis į kamuoliuką. Kartu jie gana greitai priminė man, kad esu žmogus, kuriam galima juoktis. O kai juokiesi, kūnas atsipalaiduoja ir pradeda judėti. Paskui ėmiau labiau domėtis, pamačiau, kad Europos mokslas tam neprieštarauja, kad vis dėlto galima susieti dvi medicinas. Daug metų variau pirmyn ir štai rezultatai.
Dabar skraidai po pasaulį, tavęs laukia konferencijos JAV, skaitai pranešimus…
Noriu dalytis savo patirtimi. Man labai patinka keliauti, pažinti įvairias kultūras. Kai 16 metų praleidi lovoje, pasaulį pažįsti vien iš televizijos, filmų, radijo. Ir kai išeini iš namų, tau kiekvienas dalykas yra beprotiškai įdomus. Žiūri į žmones, nes tiesiog nori juos pažinti, suprasti, pamatyti jų grožį, savitumą. Gal kam nors atrodo „creepy“ – kodėl ji spokso į mane? Aš vis dar neturiu tinkamos technologijos, kaip bendrauti su žmonėmis ir parodyti, kad man nuoširdžiai įdomu. Be to, pastebėjau, kad žmonės patys savo grožio visiškai nemato, vaikšto susigūžę.
Ir net kinų mokykloje esu sutikusi žmonių, kurie turi dar labiau suspaustą stuburą dėl to, kad dirba kaip pašėlę, nesitraukia nuo kompiuterio. Supratau, kad mus sieja daugiau dalykų, nei galėjau įsivaizduoti.
Eitum į kavinę, gertum arbatą, žiūrėtum į praeivius. Šalia sėdėtų Mulan. Bet juk ne visos kavinės įsileidžia su šunimi, net jei Mulan turi šuns asistentės statusą ir be diskusijų turėtų lydėti tave, kur tik reikia?
Anksčiau laikiausi griežtesnės pozicijos, kad privalome įstatymiškai įteisinti, jog mus su šunimis asistentais leistų visur, nes toks šuo įspėja apie artėjančius priepuolius, apsaugo nuo pavojingo veiksmo. Jeigu mus išskirsite, atimsite tam tikrą pagalbą, saugiklį. Bet dabar žvelgiu truputį plačiau ir tiesiog stengiuosi rinktis tas vietas, kurios nori priimti mus, nepaisant to, ar yra įstatymas, ar ne.
Man svarbiau būti su tais, iš kurių nieko nereikia reikalauti. Dėl to ir mūsų „Svajonių žygis“ buvo bendruomeniškas, edukacinis, o ne su deglais, klyksmais ir protestais. Aš noriu pasakoti visuomenei, kokie yra svarbūs šunys asistentai žmonėms su negalia. Noriu dėkoti jiems už palaikymą ir prašyti prisidėti lėšomis prie tokių šunų parengimo, kuriuo užsiima „Mulan fondas“.
Mulan – žvėriškai stipri vilkšunė. Tu – smulkutė, bet ji tai žino ir niekada netruktelės už pavadžio stipriau, nes jaučia, kad neišlaikytum?
Mulan jaučia šeimininko silpnumą, todėl automatiškai įsijungia mechanizmas „aš tave nuo visko apsaugosiu“. Kartais tiesiog užstoja skersai ir saugo.
Fiziškai tu – trapi, bet viduje esi uola. Suvoki savo stiprybę?
Sau pačiai tai tenka pakartoti, kartais net įtikinti, kad esu stipri, nes mano savivertė dažnai yra šiukšlių dėžėje. Pavyzdžiui, studijuoju ISM universitete: labai ilgai stengiausi užsitarnauti savo vietą ten, norėjau tiems žmonėms patikti, siekiau, kad jie mane priimtų, lygiavausi į juos. Vėliau supratau, kad pati esu asmenybė, turiu tam tikrų pasiekimų, net nebūtinai kažkokių apdovanojimų. Yra ką manyje atrasti – kiekvienas žmogus tai turi. Todėl dabar jaučiuosi gerokai ramiau ir net į įvairias pašaipas, pažeminimus, kurių vis pasitaiko, reaguoju gerokai ramiau.
Kalbant apie mokslus – sieki daktaro laipsnio. Disertaciją rašei net žygio metu!
Pradedu suprasti, kokį turėjau nevisavertiškumo kompleksą, kai visąlaik dariau kažką, kad įrodyčiau žmonėms – dirbkite su manimi, vertinkite mane, mylėkite mane. Daktaro laipsnis nėra tai, už ką žmonės turėtų mane mylėti. Džiaugsiuosi jį turėdama, šiek tiek pasimaivysiu, vizitinę kortelę tėčiui parvešiu, bet ar tai labai pakeis mano gyvenimą? Turbūt ne.
Mano disertacijos tema – „Moderni žmonių su negalia vergovė ir įrankiai, kaip ją įveikti“. Socialiai jautrūs žmonės, kurie pasiduoda aplinkos įtakai, priims bet kokias jiems mestas sąlygas, sutiks su bet kokia alga, o paklausti, kokias karjeros galimybes mato, nė nesupras klausimo, nes tiesiog turėti darbą – jau pasiekimas. Kaip parodyti žmogui, kad visgi pasaulis yra platesnis ir jam priklauso daugiau, jei tik jis nori ir kad nereikėtų priimti tik duonos trupinių nuo stalo, – disertacija yra apie tai.
Tu turi daug svajonių, gyvenimas atrodo spalvotas. Net ir į žygį leidaisi su spalvingais marškinėliais, sukurtais menininko Martyno Ivinsko. Geriau jautiesi, dėvėdama ryškesnį rūbą?
Aš labai mėgstu puoštis, seku madą ir myliu spalvas. Kai emociškai buvo labai sunkūs laikai, net ant sumuštinio dėdavau ką nors ryškaus: avokado griežinėlį, papriką, kad bent lėkštėje būtų spalvų, kurios įkvėptų pajudėti pirmyn.
Net kinų medicinoje spalvos turi atskirą įtaką ir gali parodyti žmogui, kas jam negerai. Tarkime, sveika širdis yra ryškiai raudona, o kepenys – ryškiai žalios, bet jei serga – pabąla. Jei jie pieštų mano ligą, kūnas būtų šviesus su juodomis dėmėmis – ten, kur daugiausia paralyžiaus. O auksinė spalva jų paveiksluose reikštų sveiką žmogų. Aš norėčiau būti auksinė mergaitė, bet jei galėčiau rinktis, ar būti su negalia, ar be, niekada neišsižadėčiau, ko negalia mane išmokė, bet tuo niekas nesibaigia. Kitaip sakant, man ne gėda būti neįgaliai, bet aš leidžiu sau tobulėti.
