Pristatome interviu su vienu garsiausių šalies vizažo meistrų Aurimu Juodiškiu.
Aurimai, kad geriau suprastume, kaip atsidūrei kelyje, kuriuo eini šiandien, norėčiau šiek tiek grįžti į tavo vaikystę. Ar jau tada žinojai, kad siesi savo gyvenimą su kūryba? Ar vizažisto darbas tau yra kūrybinė veiklos forma, ar visgi – tiesiog darbas?
Iš vienos pusės – tai tiesiog darbas. Tačiau mano, kaip vizažisto, kelias nuo pat pradžių buvo kupinas kūrybos. Šiandien jau turiu 20 metų patirties šioje srityje, o anksčiau juk nebuvo taip, kad parduotuvėse rastum viską, ko tik panorėjęs. Užsienietiškų prekių ženklų iš viso nebuvo. Teko suktis iš padėties, nes dirbau su labai kūrybingais žmonėmis – dizaineriais, fotografais.
Pavyzdžiui, norisi mėlyno pravedimo akims, bet tokio niekur nėra. Internetas tuo metu buvo labai primityvus – ir koks skirtumas, vis tiek nieko neužsisakysi. Tai tekdavo daug eksperimentuoti.
O kūryba mano gyvenime buvo visur – norėdavau prisirinkti samanų nuo medžių, šakelių, ir atsirasdavo žmogus, kuris patikėdavo mano idėja, tada kartu kurdavome fotosesijas. Ko tik ten nebūdavo – pomidorų šakelės, vienkartinės lėkštutės… Štai tau ir kūryba!
Mano profesijoje labai svarbu, kaip mato fotografas. Jeigu sutampa „vibracijos“, tuomet galima sukurti tikrai daug.
Man ir dabar atrodo, kad lyg ir nebereikėtų naujų dažų, bet vis tiek jų prisireikia – noriu turėti daugiau spalvų. Kuo daugiau atspalvių turi savo paletėje, tuo kūrybiškesnis gali būti. Pavyzdžiui, ruda spalva yra labai graži, bet kiek iš jos vienos gali išspausti?
O apie ką tu svajodavai būdamas vaikas? Kaip gimė mintis, jog nori būti vizažistas?
Man labai pasisekė su tėvais – jie leido man lankyti visus įmanomus būrelius, kurie tuo metu buvo Kupiškyje. Augant jau buvo aišku, kad tikslieji mokslai – ne man. Nors dabar mano buvusi matematikos mokytoja žiūri į mano paveikslus, juokiasi ir klausia: „Kaip tu skaičiuoji?“
Turėjau puikią dailės mokytoją, kuri mane pastūmėjo teisinga kryptimi – matė, kad man sekasi dailėje. Dalyvaudavau regioniniuose konkursuose. Man tikrai patikdavo ir vis dar patinka smulkios detalės, mėgstu krapštytis. Net ir mano darbe labai daug kruopštumo.
Nepamenu kas, bet dar 2000-ųjų pradžioje kažkas iš mano aplinkos pasakė, kad vizažistai – tarsi juvelyrai. Ir iš tiesų – tomis dienomis, kai nedirbu, ateinu į studiją ir krapštausi su savo popieriukais. Toks jau aš – tikras krapštaliukas.
Ar šiandien jau gali pasakyti, kad paveikslų kūryba nebėra vien hobis, o tapo pilnaverčiu darbu?
Taip, tai jau tikrai pilnavertis darbas. Buvo metas, kai pats save įvariau į keistą situaciją – pradėjau per daug viską planuoti, statyti save į kažkokius rėmus. O kai klientai kartais vėluoja sumokėti, susiklosto taip, kad reikia lėšų priemonėms, mokesčiams, o taip dirbti neišeina. Galiausiai prieini iki taško, kai atsiranda vidinė isterija. Tada supranti, kad reikia tiesiog sustoti, atsipalaiduoti, paleisti viską ir ramiai stebėti, kaip teka gyvenimas. Viskas juk ateis.
Aš nusprendžiau, kad galiu gyventi be streso. Pirmadienį galiu pinti, antradienį – dirbti fotosesijoje, savaitgalį būti koncerte, ir viskas susiveda taip, kaip turi būti ir kaip man norisi. Stengiuosi neklausyti, ką kalba bendra masė, o daryti taip, kaip jaučiu pats.
Kažkada ateis diena, kai galėsiu užsiimti vien paveikslais – nes galvoje jų idėjų yra tikrai labai daug.
Kaip atėjo mintis kurti paveikslus? Juk 12 metų gyvenai ir sėkmingai dirbai svajonių mieste – Dubajuje. Kas nulėmė tuos pokyčius kūryboje ir grįžimą į Lietuvą?
Lietuvoje man labai gera! Kai grįždavau, niekaip nesuprasdavau, kodėl tėvai taip liūdi – juk aš nevažiuoju skinti braškių, o dirbti normalų darbą. Bet prieš pandemiją viskas keistai apsivertė – pirmą kartą pajutau, kad nebenoriu išvykti, kad noriu pasilikti. Prieš kelionę susitikau su draugais, ir taip suspaudė širdį, kad net pratrūkau ašaromis. Tada pirmą kartą sėdėdamas lėktuve aiškiai pajutau – tai nebe mano vieta.
Ir tada taip tinkamai pasitaikė pandemija – ji tarsi viską „nunulino“. Nebuvo jokio gėdos jausmo, kad neužsidirbau milijono ar nenusipirkau trijų butų. Visiškai ramiai grįžau atgal į Lietuvą.
Paveikslai gimė dar gyvenant Dubajuje – nuo meno ten taip ir nebuvau nutolęs. Mane žavėjo jų raštai, arabeskos, tad prisipirkau knygų ir pradėjau mokytis piešti. Žinojau, kad ir mūsų tautiniai raštai yra nuostabūs, bet gyvendamas kitoje kultūroje to neįvertini. Pradėjau domėtis jų rankų darbo kilimais ir pastebėjau, kad jų gėlių motyvai labai primena mūsiškius. Tada įvyko vidinis lūžis – supratau, kad noriu grįžti prie meno, nes jaučiausi savęs pilnai nerealizuojantis.
Kasdien dažai žmones – ryte ir vakare, suki toje pačioje rutinoje, o vakare visas darbas tiesiog nuplaunamas. Net jei padarai makiažą žurnalo viršeliui, kitą mėnesį vis tiek bus naujas viršelis. Ir tada pajutau – viduje tuščia. Neįdomu. Per daug patogu. Nebeliko iššūkių – tik laiku atvažiuoti į darbą.
Kūryboje man tikru atspirties tašku tapo lietuviškas folkloras. Labai įdomu, kad tautiniuose motyvuose glūdi sakralioji geometrija – ji pasikartoja kiekvienoje kultūroje, kiekvienoje šalyje. Kai pradėjau tuo domėtis, pradėjau ieškoti knygų. Kiek daug visko užkoduota raštuose! Seniau niekas tiksliai nežinodavo, kas buvo išausta – tik pačios audėjos žinodavo ir viena kitai perduodavo tų raštų reikšmes. Galbūt tai buvo tam tikra apsauga okupacijos laikais. Lovatiesė turėjo vieną raštą, kilimėlis prie lovos – kitą, o laidotuvių tekstilėje buvo ir kitokie raštai, ir spalvos.
Pamenu vieną parodą, kai atėjo pora – moteris iš Didžiosios Britanijos, o vyras iš Meksikos. Žiūrėdamas į mano geltoną paveikslą jis įrodinėjo, kad tai – meksikietiška tematika. Jis buvo įsitikinęs, kad Lietuvoje viskas yra pilka, tad parodžiau, kaip skiriasi mūsų regionai. Žmonės dažnai galvoja, kad lietuviškoje tautosakoje – tik lininiai rankšluosčiai pilkų atspalvių. Ir aš pats anksčiau taip galvojau. Bet mes turime labai ryškių spalvų – įdomu, iš kur moterys jas gaudavo.
Ar savo paveiksluose ir tu užkoduoji reikšmes, ar tiesiog kuri tai, kas tau gražu?
Esu daug eksperimentavęs. Iš pradžių gaudavosi gana plokščias paviršius, bet man norėjosi pasiekti rezultatą per kruopštumą ir kančią. Ieškojau informacijos pas papročių žinovus, nes internete nepavyko rasti, kokią reikšmę mūsų tautosakoje turi pynė. Žaisdamas su popieriumi atradau savą metodą, kaip išgauti tekstūrą.
Kaip atradai popierių kaip pagrindinę kūrybos medžiagą?
Ko tik nebandžiau – net ir taškelius piešti. Bet visur aplink tiek daug panašių dalykų, kad darosi nuobodu. Lengviausia juk ką nors nukopijuoti. Užsienyje sėdėdavau ir tiesiog pindavau, nes ramina. Vieną dieną pagalvojau: o kaip tai atrodytų ant rėmo? Tada išlindo tas lietuviškas mentalitetas – „o jei bus negražu?“ Bet koks skirtumas! Galima nuvažiuoti į dykumą ir sudeginti.
Buvo tikrai sunku rasti tinkamą rėmą – niekas nesuprato, ko noriu. Jie neturėjo drobių – tik medžio plokštes. Bet kaip pirmajam kartui – gavosi visai neblogai. Pats darbo procesas labai raminantis. Vieni eina į jogą, o aš medituoju pindamas ir dažydamas popierių.
Ar esi skaičiavęs, kiek laiko trunka supinti 1 metrą pynės? Įdomu, kiek laiko užtrunka sukurti vieną paveikslą.
Per dieną galiu supinti maždaug 25 metrus, bet po tokio intensyvaus darbo ryte tikrai skauda pirštus. Vienam paveikslui gali prireikti 135 metrų pynės – vieną tokį esu sukūręs per 5 pilnas darbo dienas, nuo 9 ryto iki 8 vakaro. O didžiausiam paveikslui esu sunaudojęs net 732 metrus.
Ar Lietuvoje yra didelė paklausa tokiems meno kūriniams, ar visgi užsieniečiai labiau vertina tokius autentiškus darbus? Kokia tavo asmeninė patirtis?
Su keliais paveikslais Lietuvoje jau esu atsisveikinęs, bet man atrodo, kad apie tai dar anksti kalbėti – reikėtų daugiau rodyti, ką kuriu. O socialiniai tinklai šiuo klausimu nelabai padeda.
Ateityje norėčiau daugiau pristatymų, bet ne tokių, kur baltos sienos, vyno taurės ir visi tik nori nusifotografuoti. Ne, ne – tikrai sugalvosiu kažką kitokio, įdomesnio.
Ar socialinės medijos dabartiniame kontekste, kaip pagrindinė sklaidos priemonė, turi įtakos tavo darbų realizavimui? Ar jau pasiekei tą lygį, kai žmonės apie tave sužino iš lūpų į lūpas?
Esu grįžęs į Lietuvą jau dvejus metus, bet ne visi tai žino – kartais žmonės sako, kad galvojo, jog vis dar gyvenu užsienyje. Nuoširdžiai to nesuprantu – tai kaip, aš klientus dažau nuotoliniu būdu? Per „Skype“?
Bet tie, kurie džiaugiasi, jog esu čia, iškart ir grįžo pas mane. Man patinka rodyti gyvenimą tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Noriu, kad būtų linksma – galiu žmones juokinti kad ir kasdien.
Ar po 12 metų buvo sudėtinga grįžti į darbus gimtoje šalyje? Per tą laiką konkurencija užaugo, atsirado daug naujų makiažo meistrų, menininkų. Rinka – persotinta visko.
Galbūt konkurencija jaučiama pas tuos, kuriems ji svarbi. O aš norėčiau, kad viskas būtų kaip senais gerais laikais – kad visi galėtume gražiai gyventi ir bendrauti. Prieš 20 metų viskas buvo kitaip, ir dabar man tikrai nesinori kasdien rodyti savo teptukų per kamerą ir rinkti širdeles. Mano smegenys ne tam duotos.
Bet aš kalbu tik apie save – nieko nekritikuoju. Dabar esu tokioje gyvenimo stadijoje, kai į viską žiūriu paprastai ir ramiai. Žinau, kad kiekvieni metai bus geresni už praėjusius, o skandalų dėl žinomumo man visiškai nereikia.
Ko tave išmokė gyvenimas kitoje šalyje, su kita kultūra ir religija?
Vidinės ramybės ir stiprybės. Nors man Dubajus iki galo neprigijo – tas vaikščiojimas po restoranus, krevečių fotografavimas – ne mano stichija. Aišku, buvo labai smagu dirbti su pasauliniais prekių ženklais, pavyzdžiui, „Cartier“ reklama Vidurio Rytų rinkai. Lietuvoje net nėra galimybės prisiliesti prie tokių projektų.
Bet man nereikia nieko sau įrodinėti – aš žinau, ką galiu, ko noriu. Todėl, tikriausiai, man ir nereikia tų širdučių socialinėje erdvėje. Daug esu matęs gyvenime, ir puikiai atskiriu, kas yra tikra, o kas – ne.
Ką galėtum palinkėti tam Aurimui prieš 20 metų?
Norėčiau jam pasakyti: „Gerutis, šaunuolis.“ Gal ir neužsišokau labai aukštai, bet tėvai mane išmokė, kad geriau klausyti nei daug kalbėti – ir tai man iki šiol labai padeda gyvenime.
