Įspūdingą modelio karjerą sukūrusi, mados namų podiumais žengusi ir savo atvaizdu papuošusi tokių žurnalų kaip „Vogue“, „ELLE“, „L’Officiel“ puslapius, Sigutė Edery šiandien yra laiminga žmona, mama ir įkvepianti sporto entuziastė. Šv. Bartolomėjaus saloje gyvenančios moters kelionė buvo vingiuota, tačiau ją visada lydėjo stiprus ryšys su savimi ir savo kūnu.
Jau daugiau kaip dvejus metus jūsų „Instagram“ paskyroje (@sigute_ed) dominuoja treniruotės. Ar sportas dar dirbant modeliu buvo neatsiejama jūsų kasdienybės dalis, ar jį atradote vėliau?
Modelio darbą pradėjau būdama labai jauna – vos 13 metų. Tada reguliaraus sporto man tiesiog nereikėjo. Tuo metu aš galėjau gyventi, kaip noriu – ir „McDonald’s“ restorane apsilankyti, ir vėlai nueiti miegoti. Mano išvaizdai ar savijautai įtakos tai neturėjo. Tačiau negaliu sakyti, kad sporto mano gyvenime visai nebuvo.
Būdama aštuonerių patekau į krepšinio komandą ir ketverius metus lankiau treniruotes – man jos labai patiko. Tėtis manė, kad tapsiu krepšininke! Tačiau turėjau traumą, todėl kuriam laikui sustojau žaisti ir kaip tik tuo metu atsirado galimybė dalyvauti atrankoje. Į ją mane taip pat palydėjo tėtis.
Reguliarus sportas mano gyvenime atsirado gerokai vėliau. Po dešimties metų modelio darbo, 2011-aisiais, prasidėjo naujas etapas – modelių sporto era. Tuomet ėmė keistis požiūris: vis mažiau buvo akcentuojamas itin lieknas kūnas, o vis labiau į madą ėjo atletiška figūra.
Mano agentė Paryžiuje pasiūlė prisijungti grupės manekenių, kurios agentūroje sportavo su treneriu. Taip ir įsimylėjau sportą. Jis pakeitė ne tik mano mąstymą, jis pradėjo ugdyti visiškai naujas savybes.
Kaip jūsų santykis su sportu keitėsi pastojus? Kaip keitėtės pati, keliaudama iš modelio pasaulio į motinystę?
Kai pastojau, viskas apsivertė. Kol laukiausi pirmojo vaiko, sūnaus Adomo, nesportavau ir valgiau viską, todėl nenustebau priaugusi kilogramų. Pagimdžiusi vėl grįžau į sportą, bet kadangi patyriau pogimdyvinę depresiją, tuo metu daugiausia dėmesio skyriau savo psichologinei būklei. Lankiau intensyvią psichoterapiją, atsisakiau alkoholio, ieškojau atramos vyro Alano ir visos šeimos palaikyme.
Buvo sunku susitaikyti su tuo, kad vieną dieną tu – po pasaulį keliaujantis modelis, kitą – grįžusi iš ligoninės nebeatpažįsti savęs veidrodyje. Tai buvo tarsi naujas identitetas, kurį reikėjo prisijaukinti. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis į formą grįžti buvo ne taip sudėtinga kaip po antrojo nėštumo – galbūt todėl, kad buvau jaunesnė, 27-erių.
Besilaukdama dukrytės Sarah karantino metu, sportavau iki paskutinių dienų – tiek savarankiškai, tiek su treneriu per „Zoom“ platformą. Nepaisant to, priaugau 34 kilogramus – 4 kilogramais daugiau nei per pirmąjį nėštumą. Pagimdžiusi, priešingai nei po pirmojo gimdymo, psichologiškai jaučiausi euforijoje, nors kūnas, atrodė, gyveno atskirą gyvenimą, sverdamas 90 kilogramų. Būtent tada pasakiau sau: „Čia bus įdomu.“
Devynis mėnesius po gimdymo svoris nekrito visai, nors ir intensyviai sportavau, ir subalansuotai maitinausi. Nenorėdama pasiduoti, tariausi, ką daryti su treneriu ir kitais specialistais. Sužinojau, kad per 6–8 mėnesius po gimdymo dar turi susitvarkyti hormonai; taip pat kad miego trūkumas stipriai veikia svorį, taigi tiesiog stengiausi priimti šiuos faktus.
Trejus metus svoris tai šiek tiek nukrisdavo, tai vėl priaugdavo – buvo išties sunki kelionė. Nors rezultatų ilgai nemačiau, o vėliau jie buvo nenuoseklūs, vis tiek reguliariai sportavau ir ėjau toliau. Dabar jau esu patenkinta savo svoriu ir išvaizda.
Kas paskatino pradėti dalytis savo treniruočių rutina ir pasiektais rezultatais?
Daugiausia videoįrašų socialiniuose tinkluose matydavau apie moteris, kurios po gimdymo labai greitai grįžta į savo kūno formą, vėl telpa į džinus ir t. t. Prie to tikriausiai prisideda ir Lietuvos kultūroje vyraujantis grožio kultas, kuris tikrai nepaskatina dalytis neestetiniais vaizdais ar savo sunkumais. Tačiau žiūrėjau į save ir tikėjau, kad turi būti ir kitų moterų, kurioms nėra taip lengva. Todėl nusprendžiau pasidalyti savo kelione ir parodyti kitą pusę.
Tuomet iš vienos pažįstamos sulaukiau komentaro „na, tu ir drąsi taip atvirai dalintis savo pogimdyviniu kūnu“. Tada susimąsčiau, ką reiškia drąsi? Ar mes tikrai socialinėje erdvėje galime rodyti tik lieknus kūnus, o ne visokius? Kadangi psichologiškai jau buvau tikrai stabili, nejaučiau gėdos ar baimės parodyti pasauliui tikrovę.
Pradėjusi dalytis treniruotėmis, kuriomis siekiau numesti svorio ir sustiprėti, sulaukiau daug žinučių iš moterų, kurios eina per tą pačią patirtį, todėl joms mano turinys labai rezonavo.
Dar gyvendama Paryžiuje turėjote asmeninį trenerį. Ar dabartines jūsų pačios sudaromas treniruotes įkvėpė praktika su juo?
Per dešimties metų sportavimo kartu labai daug išmokau iš savo trenerio. Esu labai dėkinga jam, nes jis ilgainiui tapo mano mentoriumi. Vėliau pradėjau kurti savo treniruotes, nes po ilgo laiko sporte labai gerai jaučiu savo kūną ir žinau, ko jam reikia.
Sportuodama įkvepiate daugybę sekėjų. O ar pati turite žmonių, kurie jus įkvepia?
Kalbant apie socialinę erdvę, reikia būti labai atsargiems, nes yra plona riba tarp „įkvepia“ ir „demotyvuoja“. Žmonės kartais lygina save ar savo gyvenimą su kitais – aš manau, kad tai yra didžiausias įžeidimas sau.
Kai pradėjau dalytis savo treniruotėmis ir daugiau laiko skirti „Instagram“, vieną vakarą atsiguliau ir pajutau, kaip man į galvą pradėjo plūsti negatyvios mintys apie mano kuriamą turinį. Supratau, kad taip yra būtent dėl to, kad seku per daug paskyrų. Atsikėliau ryte ir kruopščiai atsirinkau jas. Dabar mane įkvepia šios: Chontel Duncan (@chontelduncan) ir Sadie Rigby (@sadieactive).
Iš kur semiatės motyvacijos reguliariam sportui? Ką darote dienomis, kai tam prisiversti ypač sunku?
Treniravimasis man jau kaip nuolat įjungtas mechanizmas, todėl dabar turiu labiau prisiversti nesportuoti ir skirti laiko poilsiui.
Manau, kad motyvacija čia nepadės, nes mūsų protas yra linkęs rasti priežasčių atkalbėti nuo to, kas nepatogu. Todėl reikia išsiugdyti įprotį ir įtraukti jį į kasdienybę, kad nebūtų galimybės kas kartą tartis su protu. Taip pat reikėtų atrasti sau tinkančią rutiną ir sporto šaką. Pavyzdžiui, dažniausiai sportuoju viena namuose, bet kartais jaučiu poreikį išeiti, todėl įtraukiu „Hyrox“ grupines treniruotes.
O būdama Paryžiuje lankausi seniai atrastame „Midtown Bootcamp“ ir pilateso studijoje. Be viso to, pamačiusi tiek fizinius, tiek psichologinius sporto rezultatus, nebenoriu jaustis kitaip. Sportuoti yra fantastika – aš labai noriu garsiai tai šaukti, kad tik visi išgirstų!
Dirbant modeliu, išvaizda yra svarbiausias faktorius. Kokiais būdais puoselėjate sveiką emocinį santykį su savo išvaizda jai keičiantis?
Nenoriu apsimesti, kad man raukšlelės netrukdo, ir neteigiu, kad sensiu oriai. Pasinaudosiu šiuolaikinėmis technologijomis, jei tik to reikės. Šiuo metu tikiu sporto galia, nes 2021 metais buvo atliktas tyrimas, kad jėgos treniruotės skatina kolageno gamybą ir kraujo cirkuliaciją.
Taip pat darausi mikroadatines bei „Prophilo“ procedūras, bet niekuo nepiktnaudžiauju. Nenoriu, kad mano veidas būtų visiškai be raukšlių, juk tai – natūralu. Visi pasensime.
Viename interviu minėjote, kad jums patinka pasimėgauti maistu. Kaip dabar atrodo jūsų mityba? Ar laikotės dietų?
Žinoma, kad man patinka pasimėgauti maistu! Valgau paprastai – kiaušinienė, avokadas, žuvis, daržovės, vaisiai. Tik stengiuosi subalansuoti maistines medžiagas – tai padeda padaryti „Cal AI“ programėlė, kurioje iš nuotraukų nustatomos patiekalo kalorijos.
Nuėjusi į restoraną, užsisakau tai, ko namie nepasigaminu, ir pasilepinu desertu. Mano mityboje nėra prašmatnybių. Manau, jei taip valgyčiau ir visai nejudėčiau, tikrai priaugčiau bent 6–7 kilogramus.
Esu išbandžiusi dietas, bet manau, jos nėra tvarios. Verčiau integruoti viską į savo gyvenimo būdą, kad nebūtų kraštutinumų. Savo mitybos ypatumais esu pasidalijusi „Instagram“ paskyroje, „highlights“ srityje. Sekėjos man kartais parašo, klausdamos, ką valgau. Turiu visas nuvilti, nes jokios paslapties neturiu. Jei tokia būtų, jau seniai visoms būčiau pasakiusi ir mums nieko nebereikėtų daryti!
Kas dar, be sporto ir subalansuotos mitybos, jums padeda jaustis gerai ir išlaikyti aukštą pasitikėjimą savimi? Atrodote labai pasitikinčiai!
Šiandien tikrai taip ir jaučiuosi. Gal todėl, kad tikiu, jog judu teisinga linkme. Motinystė mane rimtai papurtė, bet ji visada augino. Dar labai padeda darbas su savimi – mes rūpinamės savo išvaizda, valome namus, bet, manau, pirmiausia reikia išsivalyti savo protą. Ženkliai prisidėjo ir alkoholio atsisakymas – esu abstinentė jau šešerius metus. Jaučiuosi žvali, energinga, mano miegas tapo kokybiškesnis. Nebežinau, ką reiškia neišsimiegoti.
Ar buvo lengva? Tikrai ne. Dauguma patirčių, kurios mane iki čia atvedė, buvo nepatogios, bet tik per tai mes augame.
Jūsų videoįrašų treniruočių fonas tarsi atvirukas – žydras baseinas, palmės ir saulės nutviekstas dangus. Kokią svarbą turi aplinka, kurioje sportuojate ir leidžiate laiką?
Manau, graži aplinka nebūtina, bet ji tikrai netrukdo. Sportuoju tiek lauke, tiek salėje. Taigi, jei graži aplinka yra – puiku, jei ne – tai neturėtų būti stabdis. Kai yra įprotis, aplinka turi mažai įtakos.
Visa Šv. Bartolomėjaus sala yra tikras rojaus kampelis. Papasakokite, kaip atrodo gyvenimas joje su šeima.
Esu buvusi ir gyvenusi daug kur pasaulyje, bet tokios vietos kaip ši sala nėra. Čia rutina yra panaši kaip daugumos – atsikeliame ryte, pavalgome pusryčius, vedu vaikus į mokyklą. Žinoma, geras oras tikrai nuspalvina kasdienybę. Džiaugiuosi mūsų su vyru sprendimu persikraustyti, nes čia auginti mažus vaikus – tiesiog pasaka. Atrodo, toje saulėje jie net auga geriau! Kol kas neturime planų niekur kraustytis, bet gyvenimas parodys, ar liksime čia amžinai.
Kaip vyko adaptacija iš didelio miesto, mados sostinės Paryžiaus, persikrausčius gyventi į salą? Ko labiausiai trūksta iš gyvenimo ten?
Adaptacijos nelabai buvo, nes sala priklauso Prancūzijai. Čia ir kalba ta pati, ir prancūzų kultūra. Ši sala vienintelė visame Karibų jūros salyne, kurioje yra europietiška atmosfera. O pasiilgti kažko iš Paryžiaus nespėju, nes labai dažnai į jį grįžtame, turime ten savo namus.
Ar vis dar turite sąsajų su mados pasauliu, ar jis liko praeityje?
Sąsaja tokia, kad anksčiau reklamavau rūbus, o dabar juos perku! Jei gaunu darbo pasiūlymų, niekada neatsisakau. Porą kartų fotografavausi LVMH grupei priklausančio, saloje esančio „Belmond“ viešbučio reklamose.
Atsigręžkime trumpam į praeitį: susikūrėte stulbinamą karjerą, kurią pradėjote būdama paaugle. Kaip ji prisidėjo prie jūsų asmenybės formavimo?
Manau, kad visi etapai, kuriuos pereiname gyvenime, mus vienaip ar kitaip formuoja. Nežinau, kiek modelio darbas prisidėjo prie mano asmenybės, bet jis tikrai išmokė mane atsakomybės. Pavyzdžiui, man dabar labai nepatinka vėluoti. Būdama 14 metų vis vėluodavau – po 10, 15, 30 minučių. To pasekmės – agentų ir klientų nepasitenkinimas ar tam tikros sumos nuskaičiavimas nuo honoraro – padėjo man išmokti šią pamoką.
Rodos, visada turėjote tvirtą charakterį, aiškias vertybes ir ištikimą ratą artimų draugių, dirbančių toje pačioje srityje. Kokia yra ilgametės jūsų draugystės su modeliais E. Vilkevičiūte ir J. Kazlauskyte paslaptis?
Modelio darbas tikrai ne iš lengvųjų, taigi manau, kad dėl tokio tvirto charakterio visada mokėjau už save pastovėti ir išsispręsti problemas. Visada turėjau savo nuomonę ir nebijojau jos reikšti. Esu dėkinga, kad mane tokią sukūrė.
O turėti gerų draugų ratą labai svarbu. Su Edita esame pažįstamos nuo 17 metų. Kai susiklosto aplinkybės, visada susitinkame. Aš labai ją palaikau ir didžiuojuosi! Su Justina susipažinome prieš 14 metų Stambule ir nuo tada esame neišskiriamos. Nors per visą šį laiką abiem teko gyventi skirtinguose pasaulio kampeliuose, mūsų ryšys niekada nenutrūko.
Bet kokioje draugystėje svarbiausia palaikyti viena kitą, nesmerkti, būti šalia sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis ir augti kartu. Kad ir kokiais skirtingais keliais eitume, jei jaučiame, kad tobulėjame ir žvelgiame ta pačia kryptimi, draugystė natūraliai stiprėja.
Kaip manote, kokia pagrindinė jūsų savybė padėjo pasiekti aukštumų modelio profesijoje? Ar ta pati savybė dabar padeda kaip mamai ir sporto entuziastei?
Manau, man visada padėjo buvimas savimi. Modelių agentūroje man sakydavo, kad turiu gerą energiją, esu linksma ir daug šypsausi. Darbe nevengdavau pajuokauti ir sukurti teigiamą atmosferą. O vėliau, perėjusi per visas gyvenimo patirtis, tiesiog nusprendžiau nebeleisti sau būti susiraukusiai ir nepatenkintai. Manau, kad turiu įgimtą pozityvumą, kuris galiausiai laimi net sunkiausiuose etapuose.
Jūsų istorija – nepaprasta. Ką iš jos norėtumėte perduoti kitoms moterims, kurios ieško pusiausvyros tarp savirealizacijos, rūpinimosi savimi ir šeimos?
Pusiausvyrą atradau ne tada, kai bandžiau viską suspėti ir atitikti lūkesčius, o tada, kai pradėjau gilintis į save, savo jausmus, emocijas ir patirtis. Tai tikrai nebuvo lengvas kelias, bet jis buvo tikras. Stengiuosi atpažinti, kas mane stiprina, o kas – sekina. Taip pat išmokau brėžti ribas – ne iš egoizmo, o iš meilės sau.
Kiekvienai moteriai linkėčiau drąsos nebėgti nuo savęs, o sustoti ir pažvelgti į savo vidų, leisti sau keistis, mokytis ir keisti. O svarbiausia – atleisti sau. Manau, kad tik pažindamos save galime kurti gyvenimą, kuriame savirealizacija, šeima ir rūpinimasis savimi tampa ne konkurentais, o natūraliai mus supančiomis dalimis. Tai – tylus, bet labai gilus buvimas savo gyvenimo centre.
