„J Phoenix London“ – tai daugiau nei mados ženklas, tai moters kūną apgaubianti skulptūra. Jo autorė – lietuvė Jolanta Mikal, poetinė asmenybė, kurios kūriniai gimė iš lietuviško melancholiškumo. Ji nesigėdija savo jautrumo, priešingai – iš jo semiasi jėgos ir įkvėpimo.
Šis autentiškas balsas įvertintas tarptautinėje mados scenoje. „J Phoenix“ meno kūrinius renkasi garsios pasaulio įžymybės – ne tik vilkėti, bet ir kurti istoriją.
Koks jūsų santykis su mada? Kaip ir kada joje atsidūrėte?
Prieš daugiau nei dvidešimt metų palikau Vilnių ir iškeliavau į triukšmingą, kūrybine energija pulsuojantį Londoną. Atvykau labai jauna – su lagaminu svajonių ir begaliniu troškimu augti bei kurti. Visada jutau, kad man reikia daugiau erdvės ir galimybių, todėl neturėjau jokios baimės išvykti.
Su mada susipažinau dar vaikystėje. Mano mama buvo drabužių konstravimo dėstytoja ir siūdavo drabužius klientėms. Aš, būdama vaikas, rinkdavau audinių skiautes nuo grindųir konstruodavau jas ant lėlių. Anksti išmokau siūti ir pati siuvausi drabužius. Mada man visada buvo ne apie tendencijas ar komerciją, o apie jausmą, meną ir individualumą.
Kaip dešimtmečius trukusi tarptautinė mados patirtis formavo kūrybinį identitetą ir paskatino sukurti savitą, jūsų vardu kalbantį prekės ženklą?
Nuo penkiolikos pradėjau modeliauti ir jau tada stebėjau bei tyrinėjau kiekvieną mados užkulisių detalę. Išvykusi į Londoną dar kurį laiką dirbau modeliu, vėliau teko dirbti garsių mados namų viduje jau ne tik kaip modeliui, bet ir kaip, pavyzdžiui, parduotuvių konsultantei. Mačiau, ką reiškia prabanga, forma, proporcija, gundymas, kol galiausiai supratau – atėjo laikas ne tik būti šio pasaulio dalimi, bet ir jį sukurti savaip, iš savo vidinio pasaulio ir polėkio.
Kas yra „J Phoenix“? Kokia žinutė slypi šiame pavadinime?
„J Phoenix“ gimė iš širdgėlos ir netekties. Po tėčio mirties atėjo aiškus suvokimas – laikas yra didžiausia prabanga, kurios neturime. Feniksas (angl. „phoenix“) tapo mano vizijos simboliu – iš skausmo gali gimti grožis. Šis mitinis paukštis, atgimstantis iš pelenų, man reiškia nuolatinį virsmą, dvasinę kelionę ir atsinaujinimą. „J Phoenix“ – tai ne tik vardas. Tai mantra, gyvenimo filosofija, kurią įkūniju per kūrybą.
Kaip kilo idėja moterims kurti formuotus odos korsetus – tarsi meno objektus?
Norėjau sukurti kažką daugiau nei drabužį – architektūrinę formą, skulptūrą, kurią galima dėvėti. Įkvėpimo semiuosi iš mados legendų, ypač Tomo Fordo laikų „Gucci“ ir „YSL“ kolekcijų. Vienoje jų pirmą kartą pamačiau panašų korsetą. Prieš kelerius metus nusprendžiau pabandyti pati. Po daugybės nesėkmių pagaliau pavyko – taip gimė kūrinys, kuris šiandien laikomas vienu geidžiamiausių. Per šimtmečius menininkai įkvėpimo ieškojo moters kūne – aš darau tą patį.
Kiek laiko trunka vieno korseto gamyba?
Tai – lėtas, tylus, beveik meditacinis procesas. Kiekvienas korsetas siuvamas rankomis, sluoksnis po sluoksnio, iš visiško pasinėrimo į kūrybą ir nė vienas jų nėra identiškas. Tai neįmanoma. Oda, tarsi gyva medžiaga, dažnai taisykles diktuoja pati. Kiekviena klostė formuojama intuityviai. Vieno korseto kūrimas užtrunka nuo savaitės iki dviejų, kartais viršija ir 100 valandų. Jokio skubėjimo – tai „haute couture“, aukštosios mados ritualas.
Kaip apibūdintumėte savo kūrybinį identitetą?
Mano kūrybą atspindi melancholija, liūdesys, šešėliai, nostalgiška muzika. Įkvėpimo taip pat randu kelionėse, svetimose kultūrose ir kalbose. Mane žavi žmonių istorijos, netobulumas.
Man kūryba – tai ne planas ir ne eskizas. Tai pojūtis. Kuriu intuityviai – be piešinių, be išankstinio sumanymo. Tik audinys ir kūnas. Kūnas yra mano drobė.
Kaip lietuviškos šaknys atsispindi jūsų kūryboje?
Mano darbuose juntamas lietuviškas šaltis, melancholija, šiaurietiškas preciziškumas. Turiu prabangą kurti lėtai, leidžiu sau pasinerti į kiekvieną detalę.
Vizualiai mano kūryboje dominuoja vienspalviai audiniai, geometrinės formos, asimetrija. Tai tarsi mano vidinės būsenos atspindys – santūrios, melancholiškos, bet stiprios asmenybės. Man svarbi ne išorinė ekspresija, o tylos galia. Manau, kad tai labai lietuviška.
Didžiuojuosi galėdama dirbti su talentingais lietuvių kūrėjais – juvelyru Justu Vonžodu, aktore Giedre Mockeliūnaite. Mūsų partnerystės padėjo pasiekti pasaulinę sceną, nes darbai atsidūrė ant supermodelių, garsenybių, žurnalų „Vogue“, „GQ“, „Numéro“, „Acne Paper“ puslapių. Tai įrodo vieną – lietuviška kūryba gali būti globali, jei ji yra tikra ir nuoširdi. Ir tai tik pradžia.
Kokiai moteriai kuriate?
Tai moteris, kuri yra stipri ir pasitikinti savimi, bet apie tai nešaukia. Kai ji įžengia į kambarį – visi nutyla. Ji vertina meistrystę, meną, unikalumą. Renkasi kokybę, o ne kiekybę. Kuriu moteriai, kuri yra drąsi, ryžtinga, nesistengia pritapti ir nesitaiko prie visuomenės lūkesčių.
Kaip per gana trumpą laiką pavyko pasiekti Holivudą ir pasaulinių veidų dėmesį?
Niekada nekūriau tam, kad gaučiau pripažinimą. Kuriu iš jausmo, emocijos, noro palikti kažką tikro – tai, kas turi išliekamąją vertę. Tačiau, kai kūrinys yra stiprus ir išskirtinis, jis ima kalbėti pats už save. Netrukus pradėjau gauti žinučių iš garsiausių stilistų, nuomonių formuotojų, net pasaulinių įžymybių. Deja, dažnai tekdavo atsisakyti, nes neturėjau pakankamai gatavų darbų. Viskas vyko labai organiškai – be dirbtinio siekio išgarsėti, bet su aiškia kūrybine kryptimi.
Kokia su prekės ženklu susijusi patirtis jums itin asmeniška, įsimintina?
Viena įsimintiniausių – bendras projektas su menininke G. Mockeliūnaite. Jos kūryboje daug drąsos, struktūros, vizualinės galios. Kai ji tapė ant mano odinių korsetų, tai virto ne tiesiog dekoru, o tikrais meno objektais. Kiekvienas korsetas įgavo charakterį – stovintį tarp mados ir meno, tarp kūno ir idėjos. Po šio bendradarbiavimo tapome artimomis draugėmis, o netrukus laukia ir nauji bendri projektai.
Ypatingas bendradarbiavimas ir su išskirtinio talento juvelyrikos dizaineriu J. Vonžodu. Kartu kuriame korsetus, išdabintus rankų darbo juvelyriniais elementais, kurie suteikia formai simbolinės prasmės. Įkvėpimo ieškome pačiose netikėčiausiose vietose, kuriame ne madingą, o legendinę madą.
Draugystė su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro prima balerina Marija Gulbinaite-Kastorina iki šiol kelia ypatingas emocijas. Stebėti ją, judančią mano korsete, buvo sakrali, labai asmeniška patirtis. Vaikystėje sėdėdavau Operos ir baleto teatro parteryje akimis prikibusi prie scenos – žavėjausi judesiu, kostiumų estetika, šviesa, krintančia ant grakščių kūnų. Tai buvo mano pirmoji pažintis su grožiu, kultūra ir estetika. Todėl šis projektas man buvo tarsi laiko rato užbaigimas. Grįžimas į tą pačią vietą, kur viskas ir prasidėjo. Tik šįkart jau iš kūrėjos perspektyvos.
Ką jums reiškia sėkmė?
Asmeniškai – tai pasirinkimo laisvė, o prekės ženklui – atpažįstamumas. Tai momentas, kai moteris ne perka daiktą, o pasirenka dėvėti ir kurti istoriją. Ir jei bent viena jų, apsivilkusi mano korsetą, pasijunta drąsesnė, stipresnė, grakštesnė, vadinasi, sukūriau ne drabužį, o sukėliau emociją, paliečiau sielą. Ir tai jau daugiau nei mada.
