Kai turi kelias drauges mamytes, įgyji ir vieną labai stiprią nuojautą: nebus taip, kad pastojusi ketvirtoji nepasikeis. Tiesiog susitaikyk, kad su ja iš dalies atsisveikini, taigi, „baby shower“ bent kuriam laikui yra paskutinis jūsų mergvakaris.
Toliau tu bendrausi su atnaujinta – Draugė 2.0. versija – galbūt tokia pat fantastiška moterimi, bet jau su tam tikrais mikroschemos pakitimais.
Šis tekstas publikuotas gegužės mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Tavo draugė buvo nuostabi: gerdavo rytinę kavą su kofeinu, laidė nepadorius juokelius, kartais nusigrauždavo atsakomybės laidą ir negrįždavo namo. Ji buvo pašėlusi, chaotiška, filosofiška ir truputį bohemiška. O tada ji pastojo.
Pirmasis signalas, kad kažkas keičiasi, pasirodo jau nėštumo metu. Staiga ta pati, kuri vakar valgė sušius nuo palangės, likusius po vakarėlio, šiandien išmeta tavo sojų padažą, nes jis „gal turi nitratų“. NITRATŲ!
Tai šiek tiek primena PMS’ą, tik šįkart jis – su visais padažais: abejonėmis („ar aš būsiu gera mama?“), ašaromis („aš nepasiruošusi būti mama!“), priesaikomis („dėl savo vaiko padarysiu viską!“), nušvitimais („dabar aš – gyvybės indas“), pykčiais („negi taip sunku suprasti, kad man – sunkiausia iš visų?“) ir nuotaikos šuoliais („aš esu tokia laiminga, kad tuoj apsiverksiu“).
Nėštumas yra programos perinstaliavimas. Draugė 2.0 yra lyg ta dvynė sesuo iš muilo serialų: vizualiai – lyg ir tokia pati, bet staiga visiškai pakitusio charakterio. Esi su ja, kalbiesi, lieti jos pūpsantį pilvą, linki jai šauniausios pasaulyje mamystės, bet iki galo nejauti tos pačios kibirkšties, kuri užkurdavo jūsų variklius visus draugystės dešimtmečius iki tol.
Jau nori, kad ji kuo greičiau pagimdytų ir GRĮŽTŲ. Bet ne, mieloji, tai nutiks dar negreitai, nes kai įvyksta Didžioji Akimirka ir tavo draugė į gyvenimą iššauna mažą, rėkiantį žmogeliuką, kurį suvalgytum kaip avietinį makaruną, jos pasaulis ima ir apsiverčia, ten vienu metu įsivyrauja ir spengianti tyla, ir garsiausias triukšmas. Prasideda dar vienas etapas, kai kartu su kūdikiu gimsta MAMA.
Keičiasi visa ekosistema. Atsiranda leliuko kakučių analizė, buteliukų ir visko, kas tik yra virtuvėje, 24/7 virinimas, vonios kambaryje išauga kūdikio odos priežiūros priemonių priestatas. Išmetama viskas, kas pagaminta iš juodo plastiko, dvipuse lipniąja juosta apklijuojami stalviršių kampai, gumelėmis perrišamos spintelių rankenos, atsidaromi „Excel“ failai, kuriuose fiksuojama kūdikio raida, į programą įtraukiama kūdikių joga, užsiprenumeruojami vaisiai ir daržovės iš ekoūkių ir įgyjama TA veido išraiška, kurią turi visos supermamytės – tik jos su tokia švelnia panieka geba žiūrėti į kitą moterį, kuri duoda savo vaikui jogurto SU CUKRUMI.
Atžalėlei dar neišmokus vaikščioti, jam labai atsakingai – čia tau ne tinderis! – parenkamas darželis. Meilę imama deklaruoti griežtomis taisyklėmis: „Mano vaikas eina miegoti 19 valandą, be ekranų, be saldumynų ir be kompromisų. Nes aš žinau, kas jam – geriausia.“
Tai tik tau atrodo, kad griežtumas yra blogai. Draugė 2.0. pasišiaušusi atsakys, kad ji – ne šiaip griežta, ji ATSAKINGA. Ji – PASIRUOŠUSI. Kovai. Su bakterijomis, cukrumi, vyro tėvais, kurie TIKRAI nežino, kaip XXI amžiuje turi būti auklėjami vaikai, ir net su savo partneriu, kuris yra pasiūlęs vaikui pienišką dešrelę!!!
Norėtum priminti draugei, kad tai jūs, sutarusios mesti svorį begaliniai seniai – prieš kokius dvejus metus, juokdavotės viena iš kitos, kad tokias dešreles vis tiek galima valgyti, nes jose nėra jokių riebalų – tik tualetinis popierius ir vanduo. Dabar tokie „bajeriukai“ nepraeitų, nes atsiradusi kažkokia automatinė teksto koregavimo cenzūra.
Tai kas, po velnių, čia vyksta? Kai kas labai gražaus ir žmogiško. Tiesiog moteris, pagimdžiusi vaiką, patiria ne vien hormonų audras, bet ir egzistencinį persikrovimą. Ji tampa ne tik mama – ji tampa pasaulio centru mažam ateiviui iš vidinio kosmoso, kuris be jos nesupranta, kaip veikia pasaulis.
Mama yra jo centriukas, jo šaldytuvas, jo karšta iršalta, jo oro balionas, jo raidės ir spalvos, jo pasakos ir karščiausias romanas. Natūralu, kad centriukui kyla poreikis tą paiką ateities pilietį didelėmis akimis apsaugoti, kontroliuoti, suprasti ir dėl jo… PATAISYTI pasaulį. Visa tai yra mamos MEILĖ.
Galbūt išgirdote šiek tiek per daug ironijos. Bet kaip tik to ir turėtų likti naujoje draugės versijoje. Kaip tik tai – gebėjimas į savo mamystę, į savo pakitusias krūtis, į savo apvemtus marškinėlius ir pasikeitusį gyvenimo ritmą kartais pažvelgti paprastai ir su saviironija. Leisti sau būti pavargusiai, net bejėgei, įlįsti į spintą ir suvalgyti tuos saldainius, kuriuos paslėpė nuo savo vaiko.
Jaučiuosi turinti teisę visa tai sakyti, nes pati buvau vaikas, kurį augino TOBULA mama, o kaip tik to tobulumo man visiškai nereikėjo. Labiau už švarą namuose šeštadienio rytais man norėjosi įsmukti į tėvų lovą ir joje valgyti blynus su obuoliene, rankomis.
Neturėjau tokios prabangos – buvau „teisingai“ auklėjama iki pilnametystės. Ir net tada, kai jau buvau septyniolikos, man nebuvo leidžiama pirmąjį gegužės šeštadienį praleisti baikerių sezono atidaryme, nes ŠEIMA tuomet švęsdavo arba Motinos dieną, arba Tėvo gimtadienį ir viskas, kas man tądien priklausė, buvo siurblys ir baltosios mišrainės pjaustymo lentelė. Žinoma, dar nebuvo taip, kad aš nesugalvočiau, kaip pasiekti tai, ko pati noriu. Taigi, vėliau gyvenime buvo ir baikerių, ir pasivaikščiojimų peilio ašmenimis: viską, kas buvo draudžiama per vaikystę, legalizavau vos sulaukusi aštuoniolikos.
Bet šią gegužę kaip niekada norėčiau atsukti laiką atgal, pasibelsti su puokšte gėlių pas Maman ir kalbėdama su ja apie niekus, girdėtus per radiją, pjaustyti tą sumautą mišrainę. Deja, tai nebesugrąžinama, nes miršta ir patį sveikiausią gyvenimą gyvenusios mamos…
Jeigu turite tokią likimo dovaną – gyvus tėvus – būkite su jais, būkite jų namuose ir telefonuose kaip įmanoma dažniau. Atleiskite jiems tai, dėl ko verkdavote į pagalvę. Atsiimkite savo spyglius ir maištą. Girkite maistą, staltiesę, šukuoseną, marinuotus agurkus. Sakykite jiems švelnius žodžius ir gal net kai kurias savo paslaptis.
Nepamirškite, kad centriukas vis dar gali padėti rasti sprendimus, atskirti sūrų nuo saldaus, juodą nuo balto ir karštą nuo šalto. Leiskite jiems dalyvauti jūsų gyvenime.
Ir – leiskite mamoms būti tokioms, kokios jos nori. Kiekviena turi teisę į tai. Būkite atlaidžios ir savo draugėms mamoms, net jei kartais atrodo, kad jos tapo pamišusios. Tikėtina, kad tai – laikina. Kaip ir iššūkiai. Kaip ir geltonas kakutis, kuris nebūtinai reiškia alergiją ar maisto netoleravimą. Viskas praeis, nes pats gyvenimas toks – jis ima ir praeina.
