Pokalbis su Lietuvos kabareto žvaigždėmis Bona Dawn ir Luka Mokka.
Jei galėčiau grįžti į devynioliktojo amžiaus pabaigą, į laikus, kai visi turėjo laiko, aplankyčiau legendinį Paryžiaus Montmartro rajone įsikūrusį kabaretą „Le Chat Noir“. Mielai vakarą ar net naktį praleisčiau ir seniausiame, Napoleono Bonaparto įsakymu Lotynų kvartale atidarytame „Paradis Latin“.
Jo istorija siekia 1802-uosius. Iš Paryžiaus kabaretas greitai paplito po Europą ir Šiaurės Ameriką, kur tapo miesto bohemos, menininkų susibūrimo vieta. Čia sceną valdė laisvė, čia maišėsi muzika, humoras, ironija ir drąsa kalbėti apie tai, apie ką kiti tylėjo.
Penktą sezoną pradeda Vilniaus širdyje įsikūrę kultūros namai „Nijinsky III“. Rudenį klubas pasitinka Tarptautiniu Vilniaus burleskos festivaliu ir šiemet žiūrovus kviečia žvelgti aukštyn, į danguje plazdančią ryškiaspalvę šiaurinę pašvaistę, dar vadinamą Aurora Borealis. Spalio 3 ir 4 dienomis kultūros erdvėje „Kablys“ vykstančiam „The Aurora Borealis Show“ ruošiasi burleskos artistė Bona Dawn ir drag artistas/-ė Luka Mokka – gražios, kartais viliojančios, kartais ironiškos, bet visada…
Kas yra Bona Dawn, kaip ir kada ji gimė? Kaip jautiesi ją įkūnydama?
Bona Dawn: Ji – sceninis alter ego, sustiprinta ir daug laisvesnė mano pačios versija. Pirmą kartą į kabareto sceną užlipau Belgijoje, bet kaip bebūtų juokinga ir keista, tąkart su savo vardu. Bona Dawn gimė Vilniuje, šį rugsėjį jai jau keturi. Savimi jaučiuosi ir kasdieniame gyvenime, ir būnant Bona Dawn. Tačiau būdama ja, jaučiuosi drąsesnė, galinti mandagiai peržengti ir tam tikras savo ir žiūrovų ribas.
Papasakok apie savo drag personažą – kas yra ji? O gal – jis?
Luka Mokka: Man tai yra tarsi kreidinės lentos paviršius, kurį kiekvieną kartą galiu pripildyti naujais piešiniais, istorijomis, personažais. Ji yra projekcijų ekranas visoms mano idėjoms, troškimams ir emocijoms, kurios gimsta scenoje. Kiekvienas pasirodymas tampa atskira mini drama: personažas su savo istorija, su tamsiais norais, trapiais jausmais ir savitu humoru.
Luka Mokka neturi vienos galutinės formos – ji yra procesas. Ji drąsi viskuo, ką daro, ir viskuo, kaip save išreiškia: nuo geismo ir seksualumo iki kvailumo, žaismingumo ir klouniško požiūrio į pasaulį. Ji gimsta ir miršta su kiekvienu pasirodymu, kad vėl prisikeltų.
Koks buvo tavo kelias iki burleskos, kaip atradai šį žanrą?
Bona Dawn: Mano kelionė iki burleskos buvo gana nuosekli. Pradėjau nuo svingo ir džiazo šokių, paskui susidomėjau ir burleska. Taigi šiandien gyvenu du, su scena susipynusius gyvenimus. Apie burleską sužinojau dvylikos ar trylikos, kai pirmą kartą televizijoje ir žiniasklaidoje pamačiau žinomiausią šio amžiau artistę Dita Von Teesse.
Mane sužavėjo jos grožis ir spinduliuojama stiprybė. Pirmą burleskos pasirodymą išvydau 2018-aisiais Briuselyje, „Cabaret Mademoiselle“. Ten per kelis metus pamačiau labai įvairios ir skirtingos burleskos: tiek labai gražios, dideliais ir efektingais kostiumais, tiek labai komiškos, tamsios. Pirmą kartą burleską pamačius gyvai, mano vidus pradėjo spinduliuoti ir užsidegė ugnis, supratau, jog noriu siekti to paties ir pati būti šioje scenoje.
Kada tu susižavėjai drag?
Luka Mokka: Dar vaikystėje, tik tada drag vadinosi „žaidimais“. Buvau tas vaikas, kuriam neužteko lėlių ar lego – man reikėjo scenos. Paslapčia lįsdavau į mamos spintą, kur laukdavo jos leopardiniai aukštakulniai (žinoma, penkiais dydžiais per dideli) tepliojausi veidą lūpdažiu ir, įsisupęs į močiutės kailinius, rengdavau pasirodymus svetainėje.
Pirmoji mano publika buvo tylūs pliušiniai žaislai ir veidrodis, kuris ne tik stebėjo, bet ir teisė. Visada jaučiau palaikymą, ypač iš mamos, kuri man davė laisvę žaisti, klysti, keistis. Drag man visada buvo ne pasirinkimas, o magiška jėga, kuri tyliai vedė mane už rankos.
Drag scenoje moteriškumas tampa ne tik estetika, bet ir pasakojimu, žaidimu, kartais – ir iššūkiu visuomenės normoms. Kaip tau atrodo, ar drag gali keisti žmonių suvokimą apie lytį ir moteriškumą? Kas tau yra moteriškumas?
Luka Mokka: Drag scena – tai revoliucija su priklijuotom blakstienom, politinis gestas, kuris prasideda vos apsiavus aukštakulnius ar užsidėjus peruką. Tą akimirką kūnas tampa pareiškimu, iššūkiu taisyklėms, kurias visuomenė mums įrašė dar prieš pirmą atodūsį. Istoriškai moteriškumas dažnai buvo demonizuojamas – jis buvo matomas kaip pavojus tvarkai, racionalumui, jėgai.
Bet iš tiesų tai yra universali energija, slypinti kiekviename: kaip šviesa, kaip minkštumas, kaip ugnis. Man moteriškumas – tai ne silpnumas, o išsilaisvinimas. Tai grožio ir tiesos šokis, jėga, kuri ne griauna, o kuria. Tai meilė, kuri ne prašo leidimo, o užvaldo visą kambarį.
Kokius stereotipus apie kabaretą ar drag dažniausiai tenka išgirsti, kokius – griauti?
Luka Mokka: Tiesą pasakius, stereotipų apie kabaretą aš nesu daug girdėjęs. Dažniau tenka susidurti su klaidingu požiūriu į mūsų kuriamus personažus pramogų industrijoje. Kartais „užsakovai“ mus laiko „suaugusiųjų animatoriais“ – tarsi mūsų vienintelė funkcija būtų prajuokinti, pamirštant, kad mes gyvename ir kvėpuojame savo menu. Kartais atrodo, kad pakanka tik nublizginto kostiumo ir šypsenos – bet tikras pasirodymas slypi kūryboje, meistriškume ir emocijoje. Todėl stengiuosi griauti tokį požiūrį – parodyti, kad drag ir kabaretas nėra tik pramoga, tai menas, galintis provokuoti ir jaudinti.
O apie burleską? Ką tu vadini moteriškumu?
Bona Dawn: Ryškiausias stereotipas – kad burleska yra striptizas ir tai yra vulgaru. Taip, striptizas yra burleskos dalis. Tačiau tai yra tik įrankis, kurį mes naudojame istorijai pasakoti ir pasirodymams kurti. Burleska yra apie sužadintą fantaziją, apie tai, kaip tu nusirengsi, kokią istoriją sukursi, kokią mintį perduosi.
Man burleska yra vienas stipriausių būdų švęsti moteriškumą ir švęsti ne tik moters kūną, bet ir moters turimą galią. Stovėdama ant scenos noriu įkvėpti moteris gerai jaustis savo kūne. Tai nuostabus jausmas!
Kaip sceninė patirtis pakeitė tavo požiūrį į savo kūną ir pasitikėjimą savimi?
Bona Dawn: Aš jaučiu, kad burleska man duoda teigiamą poveikį, pamenu tą besikeičiantį jausmą, o ne tikslų pokyčio momentą. Palaipsniui, po truputį būnant šitoje meno srityje ir visada bendraujant su savo kūnu, atsirado daugiau pasitikėjimo ir viduje, ir išorėje. Dabar mano kūnas sprogsta! Kuo toliau, tuo labiau save myliu, noriu tą energiją ir tą jausmą perteikti, jais dalintis.
Ar Bona Dawn ir Luka Mokka svajoja? Apie ką?
Bona Dawn: Turiu vieną svajonę, kuria pasidalinti negaliu, nes neišsipildys. Ji yra ryški, tvirta ir tikiu, kad įvyks. Svajonės, kuriomis galėčiau pasidalinti – asmeninės, lydinčios mano burleskos kelionę toliau. Ši kelionė ne visada lengva, bet įdėjus daug darbo, atneša gražius vaisius. Norėčiau toliau šokti ir Lietuvoje, ir užsienyje, Las Vegase ar Los Andžele, scenose, kuriose, sklaidydamos cigarečių dūmus, pasirodydavo legendos.
Luka Mokka: Šiuo metu pasaulis, regis, griūna mūsų akyse, todėl svajoti vien apie asmeninius troškimus kartais atrodo savanaudiška. Mano svajonė yra bendra – kad žmonija susivienytų prieš saviraiškos priespaudą, prieš destruktyvias praktikas mūsų planetai ir tarpusavio santykiams.
Svajoju, kad visi prisimintume, jog esame žmonės: skirtingi, bet kartu tokie patys. Visi kraujuojame raudonai, visi gimstame nuogi. Visi trokštame geresnio gyvenimo sau ir savo vaikams. Visi patiriame pyktį, pavydą, baimę – bet kartu mumyse gyvena meilė, kurią reikia duoti ir priimti. Svajoju, kad žmogaus skirtingumas būtų švenčiamas, o ne smerkiamas, ir kad menas, kūryba ir žmogiškumas taptų mus jungiančiu tiltu.
