Kai įžengus į kambarį nebereikia prisistatyti, gyvenimas kartais primena, kad minioje tenka iš naujo susipažinti su savimi. Būtent tokį laikotarpį dabar išgyvena nuomonės formuotoja Karolina Meschino. Po skyrybų žingsnis po žingsnio ji kuria naują savo gyvenimo kelią.
Šis tekstas publikuotas liepos – rugpjūčio mėnesių „ELLE Lithuania“ numeryje.
Karolina, tavo gyvenimas jau daugybę metų itin viešas. Kaip pati jautiesi nuolat būdama po didinamuoju stiklu? Kada pajutai, kad prie to pripratai?
Manau, iki šiol nepripratau. Tai turi lygiai tiek pat pliusų, kiek ir minusų. Jau esu susitaikiusi su viešumo faktu, bet man vis tiek sunku suvokti, kad tie skaičiukai „Instagram“ platformoje iš tiesų reiškia, jog tave kasdien stebi pusė milijono realių žmonių.
Kartais nesuprantu, kaip tai pasiekiau. Niekada tikslingai nesivaikiau populiarumo, tiesiog pripratinau žmones gyventi gyvenimą kartu su manimi, tad dauguma mane mato kaip savo seną draugę.
Žinomumas dovanoja daug įdomių pažinčių, nuostabių patirčių, privilegijų, bet būtent buvimas po didinamuoju stiklu gali padaryti labai didelę įtaką psichologinei sveikatai. Ne visais gyvenimo etapais pavyksta lengvai atlaikyti tą perdėtą dėmesį. Apie tam tikrus dalykus nebūtinai norisi dalytis viešai, o žmonės jaučiasi turėdami teisę viską žinoti.
Ar būna, kad tavo žinomumas ir viešumas įgauna didesnį pagreitį, pavyzdžiui, paskelbus apie skyrybas ar kitas asmeninio gyvenimo detales?
Taip. Kuo daugiau kalbu – tuo daugiau dėmesio, reakcijų ir nuomonių sulaukiu. Būna mėnesių, kai esu labai atvira ir įsileidžiu žmones. Tiesa, anksčiau to buvo daugiau – pastaruoju metu jaučiu, kad norisi labiau saugoti save ir mažiau dalytis. „Instagram“ esu nuo šešiolikos – būna laikotarpių, kai tai tiesiog vargina. Bet tokiais atvejais bandau sau priminti, kaip man pasisekė, kokia esu ypatinga ir kaip privalau vertinti viską, ką turiu: savo gyvenimo būdą, žmones, jų pasitikėjimą manimi, draugystę ir palaikymą.
Kokias taisykles dėl viešumo sau taikai, kai gyvenimą likimas „supurto“? Dažnai sekėjams paskelbi, kad nori vietos, laiko. Tačiau kodėl galiausiai visgi nusprendi apie tai prakalbti? Gal tai – tam tikra terapija?
Esu įsitikinusi, kad neteisinga rodyti tik tai, kas smagu ir gražu. Žmonės nusipelnė tikrumo ir realybės. Tačiau viešai dalytis sunkesnėmis akimirkomis nėra lengva. Įsijungia kažkoks hiperbolizuotas pažeidžiamumas. Be to, dažnai nesinori „verkšlenti“ ar skųstis, todėl tam tikromis temomis lengviau kalbėti praėjus kuriam laikui. Kartais baisu likti nesuprastai ar atrodyti nedėkingai – iš šalies žmonėms gali atrodyti, kad esu labiau privilegijuota ir neturėčiau bėdotis.
Tačiau mano gyvenime yra tos pačios problemos, tik turiu viską pereiti per viešą teismą. Paauglystėje labai sunkiai tai išgyvenau, o dabar, kai man jau trisdešimt, viskas atrodo paprasčiau. Noriu duoti atgalinį ryšį sekėjams ir būti su jais sąžininga, bet ne visada norisi viešai skalbti apatinius.
Skyrybos su Dominyku tapo viena labiausiai aptarinėjamų temų Lietuvoje. Ar gali pasidalyti, kaip išgyveni šį etapą emociškai – kaip moteris ir kaip mama?
Moteris nepriima spendimo skirtis per vieną dieną – šiam žingsniui brendau labai ilgai. Tai buvo sunkiausias sprendimas gyvenime. Iki skyrybų ir per jas išgyvenau labai daug jausmų – dabar kiekvienas mėnuo mane vis gydo ir po truputį augina sparnus. Dabar jaučiuosi lyg ant debesėlių, bet su viena peršauta, kraujuojančia koja, kurią velku paskui. Tikiu, kad laikas išgydys ir ją.
Šeima man visad buvo pagrindinis prioritetas ir vertybė – turiu nuostabius tėvus, kurie laimingoje santuokoje gyvena jau daugiau nei trisdešimt metų. Visada tikėjau monogamiškais santykiais ir svajodama apie ateitį niekada negalvojau, kad nebūsiu su savo vaiko tėvu. Bet tada ištinka gyvenimas.
Tai, kad vadovaujuosi širdimi ir jausmais, yra ir prakeiksmas, ir dovana. Buvome smarkiai įsimylėję, po keturių mėnesių draugystės aš jau laukiausi. Buitis užgriuvo labai greit. Jis jaunesnis už mane, kitaip mąstė ir nebuvo pasiruošęs šeimai ir su tuo ateinančiam gyvenimo būdui. Aš visada norėjau šeimos, meilės ir dėmesio, jis visad norėjo laisvės, draugų, įrašų studijos. Prasilenkė mūsų prioritetai – aš gyvenau su jo išgalvota gyvenimo versija mintyse ir laukiau, kol jis „užaugs“.
Jaučiau daug vienišumo, pykčio, liūdesio, ėjau į terapiją, gėriau vaistus. Tačiau santykiai neveikia, kai stengiasi tik vienas žmogus. Penkerius metus laukiau, auginau dukrą, bet mano kantrybė nebuvo geležinė, pavargau taip jaustis.
Per pastarąjį pusmetį persileidau. Tai irgi priimu kaip Dievo ženklą, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Antro vaikelio norėjau savanaudiškai – sau ir Isabellei, – kad ji turėtų brolį ar sesę. Tuomet prasidėjo baisūs pykčiai. Tokia aplinka tiesiog tapo nebesveika augti vaikui, supratau, kad nebėra prasmės to tęsti.
Tiesa, man svarbu, kad dukrytės gyvenime būtų tėtis. Kai išsiskyrėme, jie kokybiškai leidžia laiką kartu – kartais, kai susitinka. Jų ryšys nėra mano atsakomybė, bet Dominykas visada turės vietelę mano širdyje. Labai skaudu, kad taip išėjo – iki šiol sunku suvokti. Tiesiog žinau, kad esu geriausia mama, kokia galiu būti savo dukrai. Manyje yra daug meilės ir aš moku ja dalytis. Esu nusipelniusi būti mylima. Esu nusipelniusi pagarbos ir dėmesio, kurio nereikia maldauti.
Ką išmokai apie save po šių skyrybų?
Supratau tai, kad negaliu tikėtis pakeisti žmogaus. Sužinojau, kad esu stipresnė, nei maniau, kad dėl meilės neturi išsižadėti savęs. Išmokau į save žiūrėti ne kaip į vieną kažko pusę, o kaip į visumą. Be to, supratau, kad mes su Isabelle visada buvome ir esame puiki komanda bei geriausios draugės.
Ar gailiesi, kad kai kurie tavo santykių aspektai buvo vieši ir gerai žinomi? O gal tai buvo sąmoningas pasirinkimas – gyventi atvirai?
Gailiuosi nebent to, kad saugodama šeimos reputaciją bandžiau viską pateikti geriau, nei buvo. Galbūt dėl to kažkam atrodau hipokritiška. Kai esi viešas žmogus, sveikiausia išvis nerodyti santykių. Tada žmonės neturi nei kaip kištis, nei kaip kiršinti. Tačiau sunku nerodyti tokios didelės savo gyvenimo dalies. Nors mano buvusysis beveik niekada ir nenorėjo figūruoti mano socialiniuose tinkluose.
Ar skyrybos pakeitė tavo požiūrį į meilę? Ką dabar reiškia meilė Karolinai Meschino?
Sunku atsakyti į šį klausimą. Tai yra stipriausia ir gražiausia, ką gyvenime gali jausti. Skyrybos tikrai pakeitė mano požiūrį į meilę. Dabar meilė man yra saugumas, kuriame gali augti, klysti ir jaustis girdima bei matoma. Meilė – tai ne tai, ką gauni, o tai, koks tampi prie kito žmogaus. Tai laisvė būti savimi. Ir tai nėra baigtinis taškas – tai kelionė.
Esi mama nuostabiai dukrai – kaip pasikeitė tavo santykis su motinyste šiuo gyvenimo etapu?
Mano santykis su motinyste iš esmės nepasikeitė. Galbūt tik dar labiau sustiprėjo mūsų ryšys su dukra. Nuo pat pradžių rūpinausi visais savo vaiko gyvenimo aspektais, daug ką visą laiką dariau viena, tad dabar mūsų ryšys tapo dar gilesnis ir sąmoningesnis. Aš rūpinuosi Isa, o ji – manimi. Matau, kaip ji stengiasi ir, būdama vos ketverių, man netgi padeda buityje.
Neseniai ji pradėjo rodyti norą plauti indus, siurbti ir prie visko prisidėti. Daug kalbamės apie jausmus ir emocijas. Daug aiškiau matau, kokią vertę turi mūsų kasdienybė, kiek stiprybės, meilės ir švelnumo yra augime, kai esame tik mudvi. Džiaugiuosi, kad man padeda ir mano šeima – jie leidžia man turėti laiko tik sau. Juk tai irgi yra būtina.
Kokį pavyzdį norėtum parodyti savo dukrai – kaip moteris ir kaip viešas žmogus?
Noriu savo dukrai parodyti, kad moteris gali būti ir švelni, ir stipri. Kad ji gali kurti, mylėti, klysti ir vėl atsitiesti, kad ji neprivalo tilpti į jokius rėmus – nei visuomenės, nei kitų sukeltų lūkesčių. Noriu, kad ji matytų manyje moterį, kuri gyvena drąsiai, vedama širdies, kuri kalba apie tai, kas svarbu, ir myli bei gerbia save ir kitus. Jeigu iš manęs ji išmoks būti savimi – vadinasi, padariau kažką teisingo. Ji auga nepaprastai sąmoninga, emociškai brandi ir protinga mergaitė.
Ar šiuo metu esi atvira naujai meilei?
Esu.
O ar šiuo metu tavo širdis jau užimta naujais jausmais?
Taip (šypteli). Niekada neturėjau mintyse nusipiešusi idealaus vyro paveikslo. Viskas ateina su jausmu. Statusas ar materialūs dalykai man niekada nebuvo svarbūs. Man svarbu dėmesys, bendravimas, pagarba, vertybės ir požiūris. Aš tiesiog noriu meilės. Noriu mylėti ir jaustis mylima. Tai yra ir tiek daug, ir tiek mažai.
Kaip apskritai atrodo tavo meilės vizija dabar? Ar dar tiki tuo vieninteliu?
Interneto bei socialinių tinklų laikais santykių ir meilės suvokimas yra labai iškreiptas, viskas atrodo taip laikina ir paviršutiniška. Nepaisant to, šiuo klausimu esu senamadiška. Tikiu, kad galima įsimylėti ir, abiem į santykius įdedant darbo, vienas kitam būti tuo vieninteliu. Tikiuosi, man to niekas nesugadins.
Tu vis dar esi viena įtakingiausių moterų socialiniuose tinkluose Lietuvoje. Kaip pavyksta išlikti aktualiai tiek metų?
Nebandau išlikti aktuali, tiesiog gyvenu gyvenimą, o dauguma žmonių auga kartu su manimi. Didžioji dalis mano sekėjų mane seka jau nuo senų laikų. Kartais pati stebiuosi ir galvoju, kad tiesiog laiku ir vietoje atsiradau. Kai „Instagram“atsirado „Story“ funkcija, turėjau drąsos rodytis ir kalbėti. Šiandien rinkoje tiek daug naujų, talentingų veidų ir žmonių, siekiančių žinomumo, kad kuriant gyvenimo būdo turinį tampa vis sunkiau išsiskirti. Man viskas pavyko organiškai ir palengva. O dabar tiesiog turiu didelę armiją sekėjų, man gera, kad jiems vis dar įdomu.
Ar jautiesi, kad visuomenė iš tavęs vis dar tikisi „tobulos“ Karolinos: gražios, įkvepiančios, nepriekaištingos ir visų mėgstamos? Ką jauti spaudimo akimirkomis?
Kartais man atrodo, kad yra priešingai. Žmonės niekada nesitikėjo ir nenorėjo manęs matyti „tobulos“. Manau, jie vertina tai, kad esu nuoširdi. Tiesa, turiu savo socialinių tinklų estetiką, bet kalbant apie bendravimą su publika ir kasdienybę sekėjai mato natūralumą, tikrumą. Spaudimo akimirkomis, žmonės, atrodo, tikisi, kad būsiu pavyzdys – man tarsi negalima suklupti ar daryti klaidų.
Tai erzina, nes sekėjų skaičius nesumažina žmogiškumo. Nesijaučiu atsakinga už kitus – mano turinys nėra mokamas, tiesiog leidžiu žmonėms stebėti mano gyvenimą, tad dažnai atrodo nesąžininga būti linčiuojamai už asmeninius sprendimus. Aš nesu konfliktiška – esu taiki, atsakinga, niekada nesu padariusi nieko piktybiško, amoralaus ar nelegalaus. Aplink yra daug žmonių, kuriems patinka provokuoti ir matyti, kaip kiti suklumpa. Atrodo, kai kurie tik to ir laukia. Nepaisant to, jaučiu ir daug meilės, palaikymo.
Ar kada nors norėjai viską mesti – pabėgti nuo socialinių tinklų, viešumo ir tiesiog būti Karolina be „Meschino“? O gal tai kada nors gali ir įvykti?
Žinoma, būna tokių pamąstymų, bet tada pabėgu į užsienį, kur manęs niekas nežino, ir atsigaunu. Gal taip ir gali įvykti – niekas nežino. Gal vieną dieną dings „Instagram“, o gal man „susišvies“ ir viską išsitrinsiu – pradėsiu iš naujo. Bet šiuo metu būtų gaila išmesti viską, ką sukūriau.
Ką norėtum pasakyti sau prieš penkerius metus?
Pasakyčiau sau, kad viskas bus gerai. Kad ir kaip gyvenimas pasisuktų ir atrodytų labai labai sunku, kad ir kiek daug nepatirtų emocijų ištiktų, patarčiau sau jų nebijoti. Viskas bus nuostabu.
Ką norėtum, kad žinotų kiekviena moteris, kuri dabar išgyvena vienatvę, spaudimą ar tiesiog jaučiasi pasimetusi?
Tam, kad tai išgyventum, reikia drąsos. Jeigu kažkas aplink yra negerai – svarbu nebijoti pokyčių. Kol nesiimsi veiksmų dėl savęs, niekas nepasikeis. Tu nesi viena – net ir tame vienišume. O tai, kad nežinai, kur šiuo metu eini, nereiškia, kad esi blogame kelyje.
