Sėkmingas pasaulinis verslas, mylintis vyras ir sparčiai auganti dukra – Evos Cicinytės kasdienybė. Tai, rodos, ir dažnai gatvėje sutinkamos moters paveikslas. Tačiau Evos gyvenimas – toli gražu ne kasdienis. Jis prasidėjo Kaune, o šiandien sukte sukasi Amerikoje, kur į priekį ją veda sudėtingi verslo sprendimai, žvėriška konkurencija ir viena misija – daryti pasaulį bent šiek tiek geresnį, nei jis buvo vakar.
Eva, kokie keliai ir kada tave nuvedė už Atlanto? Juk gimei Lietuvoje, ten kurį laiką ir gyvenai. Ar dar prisimeni, kaip išgyvenai šį pokytį? Kaip tos pirmos patirtys svetur formavo tave kaip žmogų?
Kai su tėvais iš Lietuvos išvykome gyventi į Kanadą, tebuvau vienuolikos. Tuo metu šia idėja visai nesižavėjau ir kurį laiką ilgėjausi namų Kaune. Jau gyvendama Kanadoje labai greitai pastebėjau, kiek pastangų ir darbo čia žmonės įdeda, norėdami gyvenime pasiekti ko nors reikšmingo. Tikslo siekimas visada buvo mano kraujyje, be to, nuo vaikystės nebijojau darbo. Šios savybės man atvėrė kelią susikurti gyvenimą, apie kurį kažkada galėjau tik svajoti. O šiandien jis yra neatsiejama mano tapatybės dalis.
Esi išbandžiusi aktorystę, vėliau tapai sėkminga verslininke, ir dar tokioje konkurencingoje Amerikos rinkoje. Ar kada nors teko susidurti su stereotipiniu požiūriu į moterį vadovę versle? Jei taip, kaip į tai reaguoji? Jei ne – ar pati su tuo kaip nors kovoji?
Aktorystė mano gyvenime buvo tik trumpas, žavingas epizodas, tačiau nuo pat pradžių jutau, kad mano gyvenimo misija – gerokai platesnė. Supratau, kad jei noriu pakeisti pasaulį, privalau kurti tai, kas paliks prasmingą pėdsaką visuomenėje. Būtent todėl pasukau keliu, kuris leidžia tarnauti žmonijai – verslo ir socialinės įtakos sferose.
Amerikos verslo aplinka yra itin konkurencinga, o stereotipai, deja, vis dar egzistuoja, tačiau man jie tapo ne kliūtimi, o papildoma motyvacija. Man svarbiausia – realūs rezultatai, profesionalumas ir vertė, kurią kuriu komandai, klientams ir plačiajai visuomenei. Be to, aktyviai įsitraukiu į visuomeninę veiklą. Noriu įkvėpti kitus, ypač jaunas moteris, nebijoti stereotipų ir drąsiai siekti savo tikslų.
Šiandien esi dirbtinio intelekto startuolio „GNOMI“ įkūrėja. Kaip supratai, kad nori stoti prie savo verslo vairo, o ne rinktis, pavyzdžiui, tradicinį korporatyvinį kelią?
Nuo vaikystės žinojau, kad mano gyvenimas turės prasmę tik tada, kai drįsiu peržengti įprastas ribas. Dar anksti supratau, kad disciplina ir atsakomybė man nėra tik žodžiai – tai kelias į laisvę kurti savo taisykles. Dirbdama su tarptautinėmis iniciatyvomis pamačiau, kaip technologijos ir duomenų galia dažniausiai lieka užrakinta tarp didžiųjų korporacijų sienų ir yra pasiekiama tik išrinktiesiems. Tai man tapo lūžio tašku.
Supratau, jei noriu, kad ateities informacija tarnautų visiems, o ne tik privilegijuotai mažumai, turiu pati imtis atsakomybės ir sukurti naują modelį. Tad „GNOMI“ gimė iš šio ryžto. Tai nėra tiesiog startuolis – tai man yra savotiškas manifestas, reiškiantis, kad technologijos gali ir turi priklausyti žmonėms, o ne valdžiai ar milžiniškoms korporacijoms. Mano tikslas – išlaisvinti informaciją, suteikti galimybę kiekvienam orientuotis greitai kintančiame pasaulyje, kuriame tiesa dažnai paskęsta triukšme.
Šiuo metu viena didžiausių ir svarbiausių inovacijų versle – dirbtinis intelektas. Kaip sugalvojai nerti į tokią konkurencingą ir sudėtingą sritį?
Mano sprendimas eiti į dirbtinio intelekto sritį nebuvo spontaniškas. Dar prieš pradėdama „GNOMI“ mačiau, kaip realaus laiko informacijos srautai tampa pagrindine visų industrijų arterija: nuo finansų iki sveikatos priežiūros. Vis dėlto pastebėjau akivaizdžią spragą – didžioji dalis šių technologijų buvo orientuota į dideles korporacijas, o ne į visuomenės informavimo skaidrumą.
Analizavau, kaip mašininio mokymosi modeliai apdoroja ne tik struktūruotus duomenis, bet ir nestandartinius šaltinius – naujienų srautus, socialinių tinklų signalus, vartotojų elgsenos duomenis. Mačiau, kad realaus laiko natūralios kalbos apdorojimas ir daugiamodalinė analizė gali ne tik pagreitinti sprendimų priėmimą, bet ir atverti naują erą, kur informacija tampa personalizuota, patikima ir veikia akimirksniu.
Tada gimė strategija: sukurti platformą, kuri sujungtų kelias pažangiausias sistemas, kad jos ne tik pateiktų faktus, bet ir kontekstą, identifikuotų šališkumus ir siūlytų tiksliausią, realaus laiko vaizdą.
Man svarbu ne vien kurti verslą, bet ir formuoti naują standartą: kad kiekvienas žmogus galėtų pasiekti tokios pat kokybės ir greičio informaciją, kokią turi didžiausios institucijos. Dirbtinis intelektas man yra ne rinka, o įrankis, kuris gali iš esmės perrašyti galios balansą informacijos eroje.
Mokamą „GNOMI“ prenumeratą ruošiesi padovanoti Lietuvai. Kaip tau kilo ši mintis? Kuo šis įrankis gali būti naudingas ir svarbus mūsų šaliai?
Lietuva šiandien gyvena geopolitinių įtampų epicentre, kur informacija yra ne tik žinių, bet ir nacionalinio saugumo klausimas. Man visada nerimą kėlė tai, kaip lengvai klaidinanti ar iškreipta informacija gali formuoti žmonių sprendimus. Supratau, kad tik plačiai prieinama, realaus laiko analize grįsta informacija gali tapti skydu nuo manipuliacijų.
Būtent todėl nusprendžiau dovanoti dvejų metų „GNOMI“ prenumeratą visiems Lietuvos žmonėms. Tai nėra tik gestas gimtinei – tai strateginis žingsnis, padedantis stiprinti visuomenės atsparumą išorinei dezinformacijai ir manipuliacijoms.
Nuoširdžiai tikiu, kad ši platforma gali tapti kasdieniu įrankiu, kuris ne tik informuoja, bet ir ugdo – suteikdama žmonėms galimybę patiems vertinti pasaulį ir priimti sprendimus, paremtus faktais.
Tavo įkurtas įrankis „GNOMI“ neseniai sulaukė itin didelių investicijų. Kurdama šį verslą rankose taip pat sūpuoji dukrelę Sophią. Elementarus, bet tiesiog privalomas klausimas – kaip tau tai pavyksta?
Noriu kurti didelius dalykus ir kartu būti laiminga mama. Jau seniai supratau, kad vaikai laimingiausi tada, kai laimingi jų tėvai. Žinoma, būna vėlyvų naktų, nuovargio, kartais ir kaltės, kai grįžtu namo ir randu dukrą jau miegančią. Bet svarbiausia – ne kiek valandų praleidžiame kartu, o kokia jų kokybė.
Mūsų laikas yra tikras ir kuriantis ryšį, kurio neįmanoma pamatuoti kalendoriumi. Verslas ir motinystė man nėra dvi atskiros aistros – jos viena kitą įkvepia. „GNOMI“ gimė iš noro keisti pasaulį, o dukrelė Sophia – iš meilės, kuri suteikia tam dar daugiau prasmės. Būtent šis derinys man leidžia kasdien eiti į priekį su motyvacija, džiaugsmu ir ramybe.
Ar lengva derinti mamos ir verslininkės vaidmenis? Kuris jų tau – natūralus, o kurio teko mokytis?
Man šie du vaidmenys nėra atskiros stotelės. Motinystė manyje atvėrė ne tik švelnumą ir intuiciją, bet ir suteikė tolesnę viziją. Verslas man leidžia tą viziją paversti veiksmais, o buvimas mama primena, dėl ko visa tai darau. Man svarbiausia, kad Sophia matytų laimingus, įkvėptus tėvus. Tad tos neilgos akimirkos, kurias kokybiškai leidžiame visi kartu, yra tikros ir kupinos dėmesio. O tai daug vertingiau nei nuolatinis buvimas šalia.
Visa tai nebūtų įmanoma be mano vyro Charleso. Jis yra nepaprastas vyras ir nuostabus tėtis, kurio meilė ir ramybė suteikia man erdvės drąsiai siekti didelių idėjų. Jo palaikymas man yra kaip tylus, bet galingas pamatas, ant kurio galiu statyti tiek šeimos, tiek verslo viziją.
Ar motinystė kaip nors pakeitė tavo požiūrį į verslą, karjerą? Galbūt tai paskatins sulėtinti tempą? O gal priešingai – jį pagreitinti?
Konkurencija Amerikoje yra negailestinga. Jeigu sulėtinsi tempą, padarysi gerą darbą savo konkurentams. Kol kas negaliu sau leisti taip elgtis, nes mūsų verslo planai tikrai ambicingi. Tačiau motinystė sustiprino mano atsakomybę už pasaulį, kurį paliksime vaikams. Noriu, kad Sophia augtų visuomenėje, kuri ne tik mąsto kritiškai, bet ir turi drąsos keisti „status quo“, saugoti tiesą, būti empatiška ir inovatyvi. Būtent dėl to einu pirmyn dar ryžtingiau.
Kasdienybė ir gyvenimas, rodos, klojasi kaip per sviestą, pasieki tai, ko nori – visos durys atsiveria pačios. Ar tai tiesa?
Mano gyvenimas niekada nesiklojo „kaip per sviestą“. Durys pačios neatsivėrinėjo, priešingai – dažniausiai jos būdavo užrakintos. Niekada nieko negavau už dyką, nebuvo jokių liftų į sėkmę. Yra toks posakis, kad vadovauti startuoliui – tai tarsi žiūrėti į bedugnę ir kramtyti stiklą. Jeigu neturi aukšto skausmo slenksčio, geriau nė nepradėti.
Būtent taip ir jaučiuosi: kiekviena diena – vis naujas iššūkis, o darbas čia niekada nebūna baigtas. Mano kasdienis kelias – tai misija ir kelionė be pabaigos. Esu dėkinga, kad esu apsupta žmonių, kurių pasiekimai garsūs, bet jie vis tiek „stovi“ ant žemės. Būtent tokia aplinka ir patirtis man primena: sėkmė nėra dovana, tai – nuolatinis darbas, drąsa ir ištvermė.
Kaip turėdama tiek atsakomybių išlaikai moteriškumą, ramybę? Kas tau padeda įsižeminti?
Moteriškumas ir lyderystė man ne priešybės. Mano jėga ir yra ta, kad esu moteris. Dirbu pasaulyje, kuriame sprendimai dažnai priklauso vyrams. Supratau, kad didžiausia galia yra ne gebėjimas prisitaikyti prie jų taisyklių, o atsinešti savąją. Moteriškumas man nėra trapumas. Tai – intuicija, gebėjimas išgirsti, kurti ryšius, matyti platesnį paveikslą ir vis tiek priimti griežtus, drąsius sprendimus. Ramybę randu ne tyloje, o aiškiame žinojime, kodėl visa tai darau. Kai tikslas toks aiškus, net chaosas tampa tvarka.
Įsižeminti man padeda šeima. Mano vyras Charlesas ir dukra Sophia primena, kad tikroji sėkmė matuojama ne tik pasiekimais, bet ir meile, kuria dalijamės namuose. Mūsų laikas kartu – kad ir trumpas – yra pilnas dėmesio ir tikrumo, ir tai suteikia daugiau ramybės nei bet kokia meditacija.
Iki pat šių dienų tu esi artima su Lietuva. Kodėl? Ar nebūtų paprasčiau tiesiog gyventi savo gyvenimą šalyje, kurioje jau esi susikūrusi gyvenimą?
Lietuva man nėra tik gimtinė, tai mano šaknys ir tapatybės dalis. Gyvenu Amerikoje – ši šalis man suteikė neįtikėtinų galimybių, tačiau kiekvienas žingsnis ir sprendimas visada grįžta prie to, kas mane suformavo: žmonės, kalba, vertybės, istorija. Mano ryšys su Lietuva yra visiškai sąmoningas pasirinkimas. Noriu, kad Sophia augtų žinodama, jog pasaulis platus, bet šaknys yra tavo galia. Lietuva mane išmokė drąsos, atkaklumo, gebėjimo pradėti iš naujo – visų savybių, kurios leido kurti verslą ir išlikti tvirtai net gyvenimo audrose.
Žinoma, paprastesnis kelias galbūt būtų uždaryti tą gyvenimo dalį ir patogiai gyventi ten, kur esu. Bet netikiu patogiu keliu. Mano tikslas – ne tik asmeninė sėkmė, bet ir tiltas tarp kultūrų. Noriu parodyti, kad gali kurti visam pasauliui ir vis tiek išlikti ištikima savo pradžiai.
