Dviejų moterų – mamos ir dukros – bendras kūrybinis kelias ir artimas ryšys atvedė prie unikalaus lietuviško prekės ženklo „Borisetti“ atsiradimo. Šis tandemas atskleidžia, kaip šeimyniškas tarpusavio supratimas gali tapti sėkmingu verslo pagrindu.
Apie asmenines pamokas, šiltus santykius ir kelią į sėkmę kalbamės su „Borisetti“ įkūrėjomis Alina ir Anželika, kurios atvirai dalinasi savo patirtimi ir atskleidžia, kaip kūrybinės paieškos, lydimos meilės ir abipusės pagarbos, tapo išskirtinio mados verslo istorija.
Kaip prasidėjo jūsų kelionė skrybėlių gamyboje? Tai labai nišinė sritis, ir Lietuvoje rankų darbo skrybėles gali pasiūlyti tik vienetai.
Alina B.: Be mamos talento rankų darbui „Borisetti“ prekės ženklas net nebūtų gimęs.
Anželika B.: Kodėl mums taip gerai sekasi dirbti kartu ir plėtoti prekės ženklą? Todėl, kad kiekviena atlieka tą darbą, kurį moka geriausiai. Alina visada buvo tas „varikliukas“. Ji moka užvesti, atrasti, tad ir skrybėlės atsirado jos dėka. Pradžia buvo labai organiška, ir mes pataikėme ant tos bangos, kai skrybėlės buvo labai populiarios.
Alina B.: Mes pradėjome net ne nuo skrybėlių. Geras rezultatas dažnai susideda iš daugybės nesėkmių. Iš pradžių savo veiklą pradėjome nuo odinių delninių kūrimo. Gal mažai kas apie tai žino, bet šis projektas mums visai nepasisekė – nesulaukėme jokio žmonių susidomėjimo šiuo produktu. Tuomet pabandėme kostiumus. Ir vėl nepasisekė. Tai tiesiog nebuvo pelninga.
Kaip greitai supratote, kad tai ne ta niša, kuri neštų pelną? Bet kokiai nišai reikia laiko suprasti, ar tai veikia. Sakoma, kad nėra blogo produkto – yra tik bloga arba neveiksminga reklama ir strategija.
Alina B.: Nebuvo rinkos poreikio, o mes nedarėme rinkos analizės, nekūrėme strategijos – tiesiog veikėme pagal pajautimą. Kelnių kostiumus norėjome kurti vienetinius, tačiau gavosi labai didelė savikaina, ir buvo sunku realizuoti. Kaštai labai išaugdavo, pavyzdžiui, darydavome fotosesiją vienam produktui ir paskaičiavus suprasdavome, kad nieko neišeina. Sunku buvo paleisti, nes įdedi daug širdies, tu tuo tiki, investuoji laiką, pinigus, fotografuoji, tačiau matai, kad rezultato nėra. Mūsų gera savybė yra gebėjimas paleisti, veikti proaktyviai ir judėti į priekį.
Anželika B.: Kai dirbdamas pajunti, kad nebejauti džiaugsmo – supranti, kad kažkas ne taip. Kad ir kaip bebūtų, tai yra verslas, iš to turi gyventi ir privalai nuolat judėti pirmyn. Be finansinės grąžos nėra prasmės – tada gali viską daryti namuose kaip hobį. Turi mylėti tai, ką darai, bet tai taip pat turi būti pelninga. Kai viską įvertini, tada ir supranti, jog turi paleisti tai, kas neveikia.
Alina B.: Bedirbant tokiu principu ir gimė skrybėlės, galvos apdangalai bei aksesuarai. Nors, žinoma, yra buvę ir sunkių akimirkų, ir bemiegių naktų.
Anželika B.: Per mūsų pirmąją fotosesiją nemiegojau dvi paras. Kai dar nežinai, kas tavęs laukia, kai niekada nesi to daręs, labai greitai suvoki, kad laikas yra pats brangiausias dalykas ir kad besiruošiant nieko nespėji. Dabar jau yra kitaip – turime daugiau patirties ir visada pasiruošiame taip, kad nekiltų jokių problemų.
Alina, ar tau jau vaikystėje buvo artima mada? Mama minėjo, jog esi idėjų generatorius, tad juk nuo kažko turėjo gimti pirminė mintis pradėti mados verslą.
Alina B.: Labai stipriai mada nesidomėjau, tačiau visada buvau šalia mamos, kuri siuvo, tad natūraliai augau apsupta drabužių ir žurnalų. Manau, kad tai manyje užaugo savaime. Studijų laikotarpiu dirbau konsultante labai prestižinėje drabužių parduotuvėje, todėl turėjau galimybę prisiliesti prie aukštos kokybės drabužių ir garsių prekės ženklų. Matydama talentingos mamos darbą, jaučiau norą sukurti kažką savo.
Anželika B.: Individualiai siuvu jau 32 metus, ir Alina visada buvo šalia. Ji galėjo tiek daug visko pasisiūti sau, ypač kai jai buvo 17–18 metų – amžius, kai gyvenime atsiranda pilnavertis mados pojūtis, kai jau nekopijuoji, o gali kurti tai, kas patinka tau asmeniškai. Man buvo keista, kad ji šia galimybe nesinaudojo, ir dabar Alina, žvelgdama atgal, to gailisi. Tačiau šiandien Alina yra baigusi siuvimo mokslus, kad įgytų bendrą supratimą.
Alina B.: Mane labai žavi estetika, pateikimas, ir madą priimu kaip meno formą, nes mes puošiame moteris.
Anželika B.: Aš priklausau kartai, kai mano mama ir močiutė siuvo bei mezgė. Visos šeimos moterys namuose turėjo siuvimo mašinas. Alina jau kitos kartos atstovė, ir galiu pasakyti, jog ji nėra tiesioginė gamintoja. Ji moka viską atlikti, ir jeigu reikėtų – ji tai darytų. Iš pradžių skrybėles pradėjo gaminti Alina, o aš siuvau. Vėliau pati pradėjau konsultuotis su ja, nes ji jau buvo įgijusi daugiau patirties šioje srityje. Šiandien visą gamybą atlieku aš, o Alina atsakinga už administravimą, produktų pateikimą, el. parduotuvės valdymą ir verslo plėtrą.
Kai gaminai skrybėles, kiek jų teko sugadinti, kol išgavai norimą rezultatą?
Alina B.: Labai daug. Nuo pat pradžių domėjomės, ar Lietuvoje galima kažkur to išmokti. Buvo keletas moterų, kurios tuo užsiėmė: viena iš karto atsisakė mokyti, kita iškėlė sąlygą, jog turėtume dirbti pas ją. Todėl visko teko mokytis savarankiškai. Skrybėlės yra gaminamos ant specialių medinių blokų – pamenu, kaip vyras mane vežė į Varšuvą, kur užsakėme pagal mano galvos formą pagamintą medinį bloką, ant kurio būtų galima formuoti skrybėles.
Mums prireikė beveik metų įvairiems bandymams ir eksperimentams. Kiek buvo sugadinta medžiagų, net negaliu pasakyti, ir tikrai nenorėčiau skaičiuoti, nes finansiškai tai buvo labai skaudu. Kai labai tiki idėja, atiduodi visą save. Aš tuo metu dar dirbau kitame darbe, organizavau vestuves ir viską, ką uždirbdavau, investuodavau į mūsų su mama projektą, kad tik jis pavyktų, nes mane labai įkvėpė pati idėja ir galutinis rezultatas. Net ir dabar kartais būna, jog kažkas nepavyksta ir nesupranti kodėl – tačiau gamyboje tai yra visiškai normalu.
Ar kiekvienam klientui gaminate atskirus medinius blokus? Kaip apskritai vyksta visas gamybos procesas?
Alina B.: Kiekvienam klientui atskirų blokų negaminame, tačiau egzistuoja tokia praktika, kai specialiai išmatuojama žmogaus galvos forma – ji visuomet turi tam tikrų nelygumų – ir tuomet skrybėlė pagaminama idealiai, pritaikant ją būtent konkrečiai galvai. Mes pasirinkome klasikinį „Fedora“ modelį, nes jis geriausiai tinka įvairioms veido formoms. Tai moderni klasika, kuri yra ilgaamžė, jeigu tik žmogus tinkamai saugo ir prižiūri savo skrybėlę. Taip, tai nėra maža investicija, bet skrybėlė juk ne vakarinė suknelė, už kurią sumoki didelę sumą, o panaudoji dažniausiai tik vieną kartą. Prižiūrėtą galvos apdangalą galima perduoti ir kitoms kartoms.
Anželika B.: Mums teko restauruoti net 100 metų senumo skrybėles, kurias viena moteris atsinešė ir kurios priklausė jos seneliui. Tai tik įrodo, kad skrybėlės gali būti itin ilgaamžės, nors labai daug priklauso nuo paties žmogaus. Natūralus pluoštas sunkiau valosi nei sintetika – jis gali išsitepti ar prarasti savo formą.
Kaip jums sekasi dirbti kartu? Ar būna nesusitarimų?
Alina B.: Pačioje pradžioje, kai tik pradėjome dirbti kartu, tikrai nebuvo lengva. Kol išsigryninome, kas už ką atsakingas, būta nemažai sunkių momentų. Tačiau svarbiausia, ko išmokome – nepriimti visko asmeniškai. Anksčiau mūsų didžiausia klaida buvo ta, kad kai darbinėje atmosferoje kažkas nepatikdavo ir išsakydavai argumentuotą kritiką, ji būdavo priimama asmeniškai, ir tai labai žeisdavo.
Anželika B.: Mes tikslingai susibūrėme, atidarėme ateljė ir daug investavome. Aš pati esu gana impulsyvi – toks „degtukas“, todėl man kartais sunku priimti kritiką. Tikrai praėjo ne metai ir ne dveji, kol išmokau priimti pastabas. Iki šiol daug dirbu su savimi.
Alina B.: Tarp mūsų vyko savotiškas šlifavimasis. Aš išmokau, kaip tinkamai išsakyti pastabas, kaip prieiti prie mamos. Abi stengėmės prisitaikyti viena prie kitos, kad galėtume sėkmingai tęsti šį darbą. Abi daug mokomės, tobulėjame, ir tai mus veda į priekį, link didelių tikslų.
Kaip įsivaizduojate „Borisetti“ po penkerių metų? Ar turite ilgalaikių tikslų?
Alina B.: Pagrindinis mūsų tikslas šiuo metu yra elektroninė komercija – būtent ties tuo daugiausia ir dirbame. Labai norime išeiti į platesnius vandenis ir pasiekti tarptautinę rinką.
