Kiek skausmo ir džiaugsmo savyje gali sutalpinti vienas žmogus? Verslininkė ir filantropė Veronika Walker įrodo, kad laimė verta visų pastangų.
Veronika užaugo Vilniaus rajone, Šalčininkuose. Kaip ji sako, vaikystė buvo graži, tačiau tam, kad išlaikytų ją ir seserį, jųdviejų mama turėjo sunkiai dirbti. Sulaukusi aštuoniolikos, Veronika geresnio gyvenimo išvyko ieškoti į Jungtinę Karalystę, tačiau kelias ir ten nebuvo lengvas. Ji patyrė artimo asmens smurtą.
Šiuo metu Edinburge gyvenanti V. Walker, laiminga žmona ir trijų vaikų mama, ruošiasi atstovauti Lietuvai „Mrs. World“ grožio konkurso finale, vyksiančiame Las Vegase. „Noriu, kad mano vaikai augtų didžiuodamiesi, iš kur jie kilę. Tapatybė man – kaip kompasas, noriu, kad jiems jis visada rodytų kryptį namo“, – sako ji.
Kaip prisimenate vaikystės Lietuvą?
Lietuva visada bus mano emociniai namai – vieta, pilna šilumos, paprastumo. Prisimenu, kaip po pamokų skubėdavau į muzikos mokyklą, kur apsupta melodijų ir disciplinos praleisdavau kiekvieną vakarą nuo ketvirtos iki aštuntos visus aštuonerius metus. Tai padėjo suformuoti mano charakterį.
Atostogas leisdavau pas močiutę kaime, kur laikas, atrodė, bėgo lėčiau. Iki šiol prisimenu šviežios, ant stalo patiektos duonos kvapą, ore sklandantį pušų aromatą ir stiprų priklausymo jausmą. Miške mėgdavau rinkti laukinius grybus ir mėlynes, o parduodama juos turguje užsidirbdavau kelis centus. Augau su vieniša, bet nepaprastai stipria mama ir visada norėjau jai padėti.
Išvykote iš šalies vos sulaukusi pilnametystės. Kokios aplinkybės lėmė šį sprendimą?
Išvykti iš Lietuvos aštuoniolikos buvo vienas drąsiausių mano gyvenimo sprendimų. Jaunystėje gyvenimas nebuvo lengvas nei man, nei vyresnei seseriai. Mama dirbo be paliovos, kad mus išlaikytų, o kadangi sesuo baigė magistrantūrą Vilniuje, žinojau, kad studijos nėra pigios. Nusprendžiau išvykti į užsienį užsidirbti ir finansiškai padėti mamai.
Į Jungtinę Karalystę atvykau turėdama tik 500 svarų, nemokėdama anglų kalbos ir neturėdama kur apsistoti. Tie pirmieji metai buvo tikras išgyvenimo kursas. Dirbau viešbučio valytoja, dažnai jaučiausi nematoma ir nuvertinta. Tačiau išlikau tvirta, dirbau sunkiai, pati išmokau anglų kalbą ir pamažu pradėjau kurti naują gyvenimą. Buvo vieniša, bet ši patirtis išmokė atsparumo, tikėjimo savimi ir drąsos viską pradėti nuo nulio.
Šiuo metu ruošiatės atstovauti Lietuvai „Mrs. World“ finale Las Vegase. Kas jus įkvėpė dalyvauti šiame konkurse?
Grožio konkursai man tapo būdu papasakoti kitokią istoriją, susijusią ne su išvaizda, o tikslu. Mano gyvenimas buvo lyg amerikietiški kalneliai, tad dalyvaudama šiame konkurse norėjau pasidalyti savo, žmogaus, patyrusio, išgyvenusio ir išgijusio nuo smurto artimoje aplinkoje, istoriją. Be to, kadangi esu ankstukų mama, suvokiu, kaip svarbu kalbėti apie motinystėje išgyvenamas sveikatos problemas.
Kai sužinojau, kad „Mrs. World“ scena gali padėti būti išgirstai šiomis temomis, supratau, kad tai man – teisingas kelias. Noriu, kad pasaulis pamatytų, jog Lietuvos moterys yra ne tik gražios, bet ir stiprios, protingos, geros ir atjaučiančios. Atstovauti Lietuvai yra garbė ir atsakomybė.
Mano svajonė – sukurti fondą, remiantį mamų sveikatą ir smurtą šeimoje išgyvenusias moteris Lietuvoje. Noriu, kad jis augtų globaliai, užtikrinant, jog moterys ne tik girdėtų įkvepiančias istorijas, bet ir gautų realią pagalbą. Kitas artimiausias tikslas – išplėsti lėšų rinkimą iki milijonų ir įsteigti šį fondą. Titulai ateina ir praeina, bet teigiamas poveikis išlieka amžinai.
Reikia daug drąsos taip atvirai kalbėti apie išgyventą smurtą artimoje aplinkoje.
Smurtas dažnai yra nematomas. Dabar, kai žmonėms papasakoju apie kadaise sulaužytą žandikaulį ir šonkaulius, jiems sunku patikėti. Ir man pačiai buvo sunku patikėti, ypač kai ilgą laiką gyveni su žmogumi, kurį turėtum mylėti. Pripažįstu, darbe melavau, sakydama, kad nukritau nuo laiptų, kaip daugelis moterų, patyrusių smurtą, tikėdama, kad tai tik atsitiktinumas. Tačiau tai visada pasikartoja, kartais net baigiasi mirtimi.
Man prireikė laiko surasti jėgų išeiti. Lūžio taškas atėjo stebint kitas poras ir jų santykius. Nusprendžiau perimti savo gyvenimo kontrolę. Buvo baisu, bet supratau, kad mano patirtis gali padėti kitiems. Todėl dabar viešai kalbu apie tai ir darau tai sąmoningai. Žinau, kad vis dar yra moterų, kurios kenčia tyliai. Jei mano balsas gali suteikti joms vilties, tuomet kalbėti yra svarbiau už viską.
Mano platforma „Moments That Matter“ gimė iš šio kelio. Ji primena moterims, kad tyla jų neapsaugo – apsaugo kalbėjimasis. Mano misija – užtikrinti, kad nė viena moteris neliktų viena, nesvarbu, ar ji gyja po smurto, susiduria su motinystės iššūkiais, ar kovoja už savo ar vaiko sveikatą.
Šiandien moterų patiriamas smurtas nėra toks tabu, kaip, pavyzdžiui, prieš dešimt metų, tačiau statistika rodo, kad problemos išlieka. Kokie ženklai gali rodyti, kad moteris yra smurtiniuose santykiuose? Kaip aplinkiniai gali jai padėti? Ir kas padėjo jums?
Jungtinių Tautų moterų organizacijos duomenimis, daugiau nei 640 milijonų 15 metų ir vyresnių moterų patyrė smurtą artimoje aplinkoje. Remiantis naujausiais Europos lyties lygybės instituto duomenimis Lietuvoje, 2022 metais policija užfiksavo 4 603 smurto šeimoje aukas moteris. Apie 28 proc. moterų, patyrusių fizinį ar seksualinį smurtą per pastaruosius 12 mėnesių, apie tai niekam nesakė.
Smurtas dažnai slepiasi už kontrolės: izoliacijos, baimės ir nuolatinio nepakankamumo jausmo. Kai moteris pradeda keisti savo elgesį tik tam, kad nekeltų pykčio, tai jau yra raudona vėliava. Smurtas gali būti emocinis ar psichologinis dar ilgai prieš tapdamas fiziniu.
Geriausia pagalba – palaikymas be vertinimo. Klausykite jos. Tikėkite ja. Priminkite, kad meilė neturėtų kelti baimės. Man labiausiai padėjo ryšys su kitais. Kai supratau, kad nesu viena, suradau drąsos išeiti ir kurti naują gyvenimą. Tai žingsnis, kuris niekada nėra lengvas, bet jis keičia gyvenimą ir primena, kad jis vėl gali būti gražus.
Kai savanoriauju, kalbu apie savo patirtį ir bendradarbiauju su organizacijomis, tokiomis kaip „Women’s Aid“. Daugelis moterų kreipiasi į mane, nes žino, kad tai išgyvenau. Kai kurios jų nemoka anglų kalbos, ir aš padedu joms versti bei patarti. O kartais man pakanka į jas pažvelgti ir vienos kitas suprantame be žodžių.
Padedate ankstukų tėvams, finansuojate vėžio tyrimus – tai veiklos, įkvėptos jūsų pačios patirties. Ar kada nors jautėtės emociškai pažeidžiama dėl tokio atvirumo?
Mano dvyniai gimė penkiomis su puse savaitėmis anksčiau. Jie buvo paimti ir paguldyti į inkubatorius, ir mes negalėjome net jų paliesti. Susidūriau su kiekvieno tėvo didžiausia baime: nežinomybės ir bejėgiškumo jausmu. Ta ligoninė tapo mūsų gelbėjimosi linija. Kai vėliau susituokėme, svečių paprašėme dovanoti lėšas naujagimių skyriui vietoje dovanų. Šis gestas surinko 10 tūkst. svarų. Nuo tada surinkau daugiau nei 245 tūkst. svarų, skirtų naujagimių priežiūrai.
Atvirumas gali būti sekinantis, bet jis taip pat labai gydantis. Kai dalijiesi tiesa, neprarandi energijos – tu ją transformuoji. Žinoma, būna akimirkų, kai jaučiuosi emociškai išsekusi, bet tada išgirstu kažką sakant: „Tavo istorija padėjo man išeiti“ arba „Tu suteikei man vilties“ arba „Mano dukra išgyveno naujagimių skyriuje, nes tu padėjai finansuoti svarbią įrangą“. Šios akimirkos primena, kodėl darau tai, ką darau. Mano atvirumas tapo mano galia – būdu paversti skausmą tikslu ir tikrai pakeisti kitų gyvenimus.
Dažnai kalbate apie moterų stiprybę. Kas buvo jūsų pačios pavyzdžiai?
Be abejo, mano močiutė ir mama. Jos išmokė tylios stiprybės. Močiutė sunkumus išgyveno su orumu ir humoru. Mama man parodė, kad švelnumas ir jėga gali gyventi vienoje moteryje. Jos yra kasdienis priminimas, kad sugebėjimas greitai atsitiesti yra paveldimas.
Neabejoju, kad moterys kuria ateitį. Mes esame lyderės, inovatorės, globėjos ir pokyčių advokatės. Tačiau kliūtys, tokios kaip lyčių nelygybė, smurtas, ribotos galimybės, išlieka. Šiandien moterys turi jas įveikti ir atverti duris kitai kartai.
Kokios garsios Lietuvos moterys jus įkvepia šiandien?
Žaviuosi Lietuvos Prezidente Dalia Grybauskaite dėl jos drąsos ir nepriklausomybės – pasaulyje, kuriame dažnai abejojama moterimis valdžioje, ji vadovavo drąsiai. Savo intelektu ir ramybe įkvepia Ingrida Šimonytė ir kitos Lietuvos menininkės, verslininkės, kuriančios tiltus tarp tradicijų ir šiuolaikinės tapatybės.
Kokiomis savybėmis išsiskiria lietuvės moterys?
Lietuvos moterys neša tylią ugnį. Mes esame žemiškos, darbščios ir labai ištikimos. Mums būdingas unikalus balansas – švelnumo ir tvirtumo derinys. Galime turėti verslą, auginti vaikus, siekti svajonių ir dar rasti laiko iškepti pyragą netikėtiems svečiams. Mes ne tik ištveriame – mes palaikome, kuriame ir mylime iš širdies.
Ar lietuvybę puoselėjate ir savo namuose?
Žinoma. Mano vaikai padeda puošti Kūčių stalą šiaudais, kartu ruošiame tradicinius patiekalus, kurie pripildo namus Lietuvos dvasios. Mano vyras škotas, gyvename Edinburge, ir nors namuose pagrindinė kalba – anglų, užtikrinu, kad vaikai mokytųsi lietuviškai. Klausome lietuviškų dainų ir pasakų. Noriu, kad jie patys pajustų savo šaknis.
Kaip dažnai grįžtate į Lietuvą ir kokius jausmus jums šios kelionės kelia?
Stengiuosi grįžti į Lietuvą bent du ar tris kartus per metus. Kiekvieną kartą atvykus atrodo, kad laikas sulėtėja, kyla raminantis namų jausmas. Vaikščiodama prisiminimų takais, aplankydama vaikystės vietas, matydama šeimą, draugus, kaimynus ir net kai kuriuos mylimus mokytojus, jaučiu tiek nostalgiją, tiek ramybę. Tai primena, kas buvau, ir pripildo dėkingumo už tai, kiek nuėjau.
