Kai kalbame apie kūrybą, retai stabtelime prie idėjos, kad jai visų pirma reikia ne įkvėpimo, tikslo ar priemonių, o… laiko. Apie laiką neįprasta kalbėti ir aukštosios parfumerijos kontekste, kur, neslėpkime, idėjos ir naujienos nepaliaujamai veja viena kitą. Vis dėlto būtent laikas tapo naujosios „Amouage“ aromatų kolekcijos „The Essences“ tema, o kartu – ir esminiu kvapnių šedevrų ingredientu.
Tad kodėl būtent laikas? Jis būtinas kruopščiai prižiūrint kultivuojamus augalus, kol šie atskleidžia savo kvapniausius aspektus. Laiko reikia ir pamažu nurenkant derlių bei išgaunant esencijas. Geriausi pasaulio parfumerininkai irgi pabrėžia, kad šedevrai negimsta pernakt: kartais geniali idėja aplanko sukūrus ne vieną ar net ne dešimtį būsimo aromato eskizų. Ir tik tuomet prasideda tikroji alchemija, kai būsimų kvepalų skystis pradedamas brandinti ir, suteikus pakankamai laiko, atsiskleidžia netikėčiausi aromato niuansai.
Omano karališkųjų kvapų namų „Amouage“ kolekcija „The Essences“, neslėpkime, gana drąsus pareiškimas apie didžiausią šių dienų prabangą – laiką ir lėtą kūrybą be jokių apribojimų. Dėl šios idėjos kiekviena iš trijų esencijų brandinta ne keletą savaičių, kaip įprasta industrijoje, o net šešis mėnesius. Brandinimas vyko specialiai „Amouage“ sukurtose ąžuolo statinėse, o paskui – metalo induose, kur į kvepalų koncentratą įlietos australiškų santalų drožlės suteikė dar daugiau aromatinių savybių.
Po ilgo proceso gimė trys laikui dedikuotos esencijos. Bertrand’o Duchaufour „Reasons“ pasakoja apie praeities didybę ir istorinį palikimą, kvepiantį sodriomis Rytų prieskonių, spygliuočių medienos ir lazdynų riešutų natomis. Julieno Rasquinet ir Paulo Guerlaino „Lustre“ – tai žvilgsnis į dabarties atveriamas galimybes, kurios išreikštos kardamonų, pačiulių, kedrų ir smilkalų dervos gyliu. Cécile Zarokian kūrinys „Outlands“ pasakoja apie idėjas, klojančias pamatus žmonijos ateičiai, ir gebėjimą nuolankiai pasitikti neišvengiamybę. Šis aromatas – tai tarsi šokis su vaizduote, kurią sužadina citrusų natos, įsiliejančios į pačiulių šilumą ir kvapiųjų dervų eleganciją.
Su aromatų autoriais ir „Amouage“ kūrybos vadovu Renaud Salmonu turėjau galimybę pasikalbėti gyvai, kai „Créme de la Créme“ kvietimu keliavau į „The Essences“ pristatymą Prancūzijos Šampanės regione. Šis tekstas – tai du pokalbiai apie laiką. Vienas – apie praeitį ir refleksijos reikšmę kūryboje su parfumerijos legenda, daugiau nei keturis dešimtmečius dirbančiu meistru parfumerininku B. Duchaufour, pamažu pasitinkančiu savo karjeros saulėlydį. Antras – su R. Salmon apie kvapų meno „status quo“ bei intriguojančias „Amouage“ ateities trajektorijas. Nors abu vyrai yra skirtinguose gyvenimo ir kūrybos etapuose, dėl vieno jie sutinka: tik laikas išryškina tai, kas iš tiesų svarbu.
KVAPŲ KŪRĖJAS BERTRAND’AS DUCHAUFOUR
Parfumerijos srityje dirbate jau daugiau nei keturiasdešimt metų. Nors tai jau savaime yra laiko matas, ką jums kaip parfumerininkui reiškia laikas?
Savo karjeros pradžioje išties dar nesupratau, kad net ir geriausiai idėjai reikia laiko testo. Mano darbe itin reikšmingi du procesai: maturacija, kai brandinamas kvepalų koncentratas, ir maceracija, kai duodame laiko jau užbaigtai kvepalų ir alkoholio formulei. Kartais vos per kelis mėnesius kvapas gali pasikeisti neatpažįstamai ir atskleisti tai, ko niekas nesitikėjo. Nors dažnai kalbame apie pirminio brandinimo svarbą, tik patyrę parfumerininkai žino, kad maceracija atneša tikrąjį gylį ir suformuoja ilgalaikį aromato charakterį. Juokauju, kad gerus kvepalus – pirminį ingredientų receptą – galiu sukurti kad ir per dešimt minučių. Bet tik po laiko išaiškės, kas iš tiesų slypės buteliuke. Ką tai parodo? Kad kūryboje laikas yra pajėgesnis nei talentingiausias parfumerininkas.
Laikas – kruopštaus kvapų kūrėjo draugas ar priešas?
Sakyčiau, kad geriausias draugas – arba net kolega! Nes savo darbą nudirba ne mažiau atsakingai nei aš pats. Ne veltui Renaud Salmonas sako, kad laikas yra prabangiausias šių dienų parfumerijos ingredientas, nes jo darbo valandos, dienos ir mėnesiai patys vertingiausi.
„The Essences“ kolekcijoje pristatomas Jūsų kūrinys „Reasons“, kuris nagrinėja bėgančio ir prabėgusio laiko aidus bei jungtis. Kokie aidai, susiję tiek su „Amouage“, tiek Jūsų paties istorija, skamba „Reasons“?
Man pačiam „Reasons“ yra ne apie praeitį, o apie sukauptą patirtį, aiškumą ir pagal pavadinimą priežastingumą. Kaip patyręs parfumerininkas, puikiai žinojau, kaip šiame aromate suskambės blyškiųjų kiečių, prieskonių, „palo santo“ medienos natos. Kokį aksominį grožį joms suteiks dvigubos infuzijos procesas, kaip skirtingi medienos aspektai vienas kitam „aidės“ sukurdami harmoningą rezultatą. Pirmas darbinis šio aromato pavadinimas buvo „Velvet Wood“, tad puiku, kad konceptualiai jis rado dar gilesnę prasmę. Tad, atsakant į klausimą, man šis kūrinys yra ne apie istoriją pačia banaliausia prasme, o apie patirtį ir žinias.
Yra tekę skaityti tekstą apie Jūsų kūrybą, kuriame radau labai gražią mintį: „Duchaufour turi išskirtinį talentą pakviesti senovines kvapiąsias medžiagas tarnauti jo poreikiams ir geba iš jų ištraukti giliausias, laiką peržengiančias savybes.“ Ką apie tai manote ir ką tai iš tiesų sako apie Jūsų skonį, darbo metodą ir santykį su mėgstamais ingredientais?
Pirma gali nuskambėti, kad turbūt esu kiek senamadiškas kūrėjas, ne? Norėčiau tikėti, kad nesu! Kalbant rimtai, jaučiu milžinišką pagarbą natūralioms, gamtos dovanotoms medžiagoms, tad man atrodo savaime suprantama į jas įsigilinti, iki smulkmenų perprasti jų charakterį ir savybes. Galbūt šis smulkmeniškumas ir tampa mano kūrybos parašu, nes stengiuosi žinoti, ką geriausio galiu padaryti. Kalbant apie gylį – taip, mane žavi sodrios medžiagos, prabangūs absoliutai, kvapiosios dervos, su kuriomis dirbti skatina ir „Amouage“. Jos ne tik daugiasluoksnės, bet ir reikalaujančios labai specifinės struktūros, aiškios vizijos ir užtikrintos krypties. Man labai pasisekė, kad pačioje karjeros pradžioje turėjau galimybę mokytis iš klasikų, kurie man įskiepijo meilę tikrumui ir suformavo mano skonį: pomėgį kvapuose kurti kontrastus, prasmingą dialogą tarp skirtingų ingredientų.
Ruošdamasi pokalbiui galvojau, kad daugelis Jūsų garsiausių kūrinių tiesia tiltą tarp praeities ir ateities, dabarčiai dovanodami šį tą reikšmingo. Kaip Jums pavyksta kvapais kalbėti ne tiek apie pačią istoriją, o apie laiko tėkmę?
Kalbant techniškai, be natūralių medžiagų, man visada įdomu, kas naujo gimsta parfumerijos laboratorijose. Šiuolaikinis mokslas mums suteikia neįsivaizduojamas galimybes užfiksuoti, sukurti ir išlaikyti aromatus, ir aš tikrai nesipurtau galimybių tuo pasinaudoti, nes tai yra ateitis. Jei žvelgtume labiau filosofiškai, pastaruoju metu dažnai mąstau apie nemirtingumo temą kūryboje. Kolekcionuoju meną, ypač senovines afrikietiškas ritualines kaukes, pažyminčias gyvenimo ir mirties artumą. Dabar kuriu aromatą, dedikuotą Oscaro Wilde’o personažui Dorianui Grėjui. Galbūt žvelgdamas į savo karjerą svarstau, kas išliks po manęs, kas išlaikys laiko testą. Intriguoja ir klausimas, ar žvelgdami į itin seną meno kūrinį mes iš tiesų vertiname jo grožį, ar tą grožį suteikia pats amžiaus faktas. Šiandien, kai viskas taip greitai kinta, turėtume kiek dažniau apie tai galvoti, kurti prasmingiau, lėčiau, nepaleisti perfekcionizmo.
Ar Jūsų darbe įmanoma pasiekti tobulybę? O gal tai – iššūkis ilgos karjeros finalui?
Žinoma, kad neįmanoma! Geriausia, kas gali nutikti bandant sugalvoti kažką tobulo, yra sukurti grožį. Tad tai ir stengiuosi daryti. Pastebėjau, kad einant metams vis dažniau dirbu ne dėl kitų, o dėl savęs, nes man nustebinti save sunkiausia. Ar pavyksta? Kartais. Ar šioje karjeroje per likusius metus dar įmanoma pasiekti kažką arti tobulybės? Laikas parodys.
„AMOUAGE“ KŪRYBOS VADOVAS RENAUD SALMONAS
Pristatydamas „The Essences“ citavote savo artimą draugą, a. a. dizainerį Gaetano Pesce, kuris mėgdavo sakyti, kad parfumerija yra viena gražiausių taikomojo meno rūšių, gyvenančių mūsų kasdienybėje. Vis dėlto Jūs parfumerijos meno kartelę kasmet keliate vis aukščiau ir taip pelnote kritikų liaupses. Pirmas man į galvą atėjęs palyginimas: rodos, su daugeliu „Amouage“ projektų bandote suderinti dėvimosios mados principus su aukštosios mados procesais. Kaip Jums pavyksta išlaikyti balansą tarp pritaikomumo ir aukšto kalibro kūrybos?
Pats nuolat apie tai galvoju. Kai prieš penkerius metus atėjau į „Amouage“, apie šiuos kvapų namus išgirdau labai daug gražių atsiliepimų, bet vienas aspektas mane kiek stebino: klientai „Amouage“ suvokė kaip kvapų namus pačioms ypatingiausioms gyvenimo progoms, tad mūsų kvepalus naudodavo tik, tarkime, eidami į operą ar pasirinkdavo juos vestuvių dienai. Tai gražu, bet kodėl grožį reikia patirti tik retkarčiais? Taip, mano tikslas yra pagelbėti vesti parfumerijos meną į priekį, ištyrinėti dar neatrastas jo teritorijas. Bet tai neturi kirstis su malonumu kvepintis. Man atrodo patrauklu einant į darbą dėvėti aukštąją madą, nes kodėl ne? Juk tai rodo, kad mokate mėgautis gyvenimu, neabejojate savo skoniu ar pasirinkimais.
Diskutuojant apie balansą, verta atskirti stilių ir turinį. Neretai bandoma stilių sieti su menine verte. Jeigu stilius neapsunkintas gausybe komplikacijų, minimalistinis, jo meninė vertė neva žemesnė. Tą patį galvojame ir apie muziką, mat stereotipiškai mąstoma, kad klasika vertingesnė už šiuolaikinius eksperimentus. O juk esmė slypi kitur – kaip kokybiškai ir meistriškai įgyvendintas pats kūrinys. Būtent apie tai galvoju ir dirbdamas „Amouage“, kur siekiu įdiegti šiuolaikinę kultūrą atspindintį stilių, bet sykiu skatinu meistrystę, amato vystymą. Manau, tai geriausias būdas kurti aukštąją parfumeriją šiandienai.
Dar viena įdomi Jūsų idėja – naujas „Amouage“ buteliukų dizainas, pritaikytas specialiai „The Essences“ kolekcijai. Rodydamas buteliukus vis minėjote dizaino diskurse retokai pastebimą žodį „patina“, reiškiantį laiko paliekamas žymes. Šįsyk buteliukai, kurie, neslėpkime, skirti išskirtinę parfumeriją bei dizainą gerbiantiems estetams, yra dengti keramika, kuri per laiką natūraliai įgaus žymių, atspindinčių savininko būdą, keliones, aplinką. Parfumerijos kolekcininkai savo buteliukus dažnai laiko bene muziejinėmis sąlygomis, o su šiais kaip tik skatinate eiti per gyvenimą.
Vėlgi grįšiu prie savo bičiulio a. a. G. Pesce. Kartą jis man paskolino dizaino knygą, kurią atsivertus kaskart pradėdavo kristi puslapiai. Skaitydamas knygą, semdamasis iš jos įkvėpimo tarsi prisidėdavau prie jos nykimo. Man tai pasirodė itin poetiška. Nors „Amouage“ buteliukai tikrai ištvermingesni, pati idėja man artimai susijusi su grožiu, kurį suteikia laikas. Nesvarbu, tai būtų mėgstami batai, rankinė ar net nuolat bagažo skyriuose mėtomas lagaminas – „įgyventi“ daiktai savaime tampa mūsų pačių tęsiniu.
Taip, stiklo buteliukai man labai elegantiški, bet, neslėpkime, jie kiek šalti, primenantys trapias stiklines skulptūrėles. Keramikos charakteris visai kitoks, su ja dirbant pasitaiko daugiau smulkių nelygumų, paties gamintojo paliekamų žymių. Bet juk būtent tai skiria masinę gamybą nuo autorinės, ar ne? Įvairios žymės ir netolygumai – žinoma, kruopščiai prižiūrimi – suteikia ypatingumo kalbant tiek apie objekto gimimą, tiek apie jo nugyventą gyvenimą. Šis dizainas – pirmas „Amouage“ buteliukų pokytis per daugiau nei 15 metų. Tikiuosi, kad jis nuves į dar įdomesnius atradimus ir sprendimus.
Bekalbant apie laiką verta stabtelėti ir prie šiuolaikinės gausos idėjos. Pristatymo metu užsiminėte, kad šiandien per savaitę pasaulyje sukuriame daugiau muzikos nei prieš kelis amžius per visą šimtmetį. Parfumerijos industrija, tiesą sakant, veikia gana panašiai. Nors „Amouage“ iš tiesų kasmet išleidžia ne vieną puikų kūrinį, neabejoju, kad ant Jūsų darbo stalo lieka dešimt kartų daugiau neišpildytų idėjų ar kvapų eskizų.
Mano kaip kūrybos vadovo darbas ir yra atranka bei vizijos formavimas. Galbūt galima šią poziciją palyginti su mados namų dizainerio, kuris sukuria gausybę skirtingų siluetų, bet ruošdamasis mados savaitės šou turi atsirinkti tuos, kurie aiškiausiai komunikuoja kolekcijos esmę. Turiu didžiulę prabangą vienu metu po truputį vystyti net kelis projektus – šiuo metu turbūt apie tris dešimtis – ir žiūrėti, kur jie nuves. Bet tai nereiškia, kad kitais metais „Amouage“ išleis trisdešimt kvapų, tikrai ne. Tiesiog viskam reikia laiko, apgalvojimo.
Man svarbus kriterijus yra ir bendras kvapų rinkos įvertinimas. Ar naujausias mano kūrinys į šiuo metu vykstantį dialogą įneš ko nors naujo ir originalaus, ar tiesiog prisidės prie bendro gausos triukšmo? Todėl man svarbūs tokie projektai kaip dvigubos infuzijos „The Essences“ aromatai, kurie stumteli mūsų amatą į priekį, parodo naujas galimybes kurti kvapus. Manau, kad šiuo metu mūsų industrijoje išnaudojami gal tik 20 procentų viso techninio ir kūrybinio potencialo, tad man įdomu į viską pažvelgti kitu kampu. Kas, jeigu ingredientu paversime laiką? Kas, jeigu inovacijas atneš visai ne technologija, o tiesiog darbo ritmo pokyčiai? Man tai atrodo labai įdomu, taip vystau savo idėjas, taip jas ir atsirenku.
Kuriant „The Essences“ visą procesą lydėjo netikėtumai: pirma per ąžuolo statinių medieną pradėjo tekėti pirma kvapiųjų aliejų serija, paskui teko nemažai eksperimentuoti atliekant dvigubą santalų drožlių infuziją. Netikėtumų atneša, tikiu, ir darbas su parfumerininkais, ypač šiam projektui atrinktais kūrėjais. Kiek Jums, kaip kūrybos vadovui, svarbi kontrolė?
Šis klausimas sudėtingas, nes niekada neslėpiau, kad kontrolę labai mėgstu, gilinuosi į smulkiausias detales. Pats fotografuoju mūsų fotosesijas, dirbu su grafiniu dizainu, meninėmis intervencijomis „Amouage“ vardu. Galbūt net jaučiu baimę, kad į mano vizijos rėmus „neįliptų“ kažkas, kas juos išlaužytų. Vis dėlto pastaruoju metu vis pagalvoju apie paleidimą, apie laisvę veikti. Juk kartais neplanuoti nutikimai nuveda ten, kur pats nebūčiau sugalvojęs nueiti, kas nutiko ir „The Essences“ atveju ieškant geriausio proceso.
Manau, netikėtumai žavūs net gamyboje, kuri dažnai atrodo maksimaliai automatizuota. Pavyzdžiui, dizaineriai, kartais gamindami aiškios formos kėdes mašininiu būdu, į plastiką įmaišo netikėtų spalvų ar pasirenka medžiagas, kurios sukuria variaciją standarte. Man tai tampa artima ir dirbant su parfumerininkais, taikant naujus kvepalų gamybos metodus, ieškant juose erdvės variacijoms, kurios iki šiol neegzistavo. Tai teikia ne tik daug malonumo, bet ir galų gale išpildo mano tikslą – sukurti kažką išties originalaus ir tokio, kas įmanoma tik „Amouage“.
