Jos buvo savo laikotarpio ikonos – stiliaus, grožio, mados, gero skonio. Kiekvieną podiumo merginą – ryškią įdomių bruožų šešiolikmetę Renatą MIKAILIONYTĘ, vos keturiolikos gražuolę Medą JONAITYTĘ, dangaus dydžio akimis ir į jį besiremiančiomis ilgomis kojomis – agentės aptikdavo tiesiog gatvėje.
Dar pilnametystės nesulaukusią Rūtą BARTAŠIŪTĘ į mados pasaulį nukreipė pirmosios Šiauliuose modelių mokyklos įkūrėja, o Smiltei BAGDŽIŪNEI nereikėjo gimti Milane ar Paryžiuje – jos duomenys ir talentas neliko nepastebėti Plungėje.
Meda (48 m.). Tada – keturiolikmetė slidininko batais
Medą Jonaitytę modelių agentūros savininkė A. Naujokienė pirmąkart užkalbino vadinamajame Prancūzparkyje. Tada ji buvo jau iki 182 centimetrų išstypusi keturiolikmetė, avinti slidininko batus. Niekas tuomet neatrodė stilingiau! Aksana greitai pastebėjo merginos duomenis, laikyseną, o pati „sumedžiotoji“ net nelabai suprato, kur yra kviečiama. Bet visuomet buvo atvira naujovėms, tad ilgai dvejoti neteko.
„Pasitariau su mama ir, gavusi jos palaiminimą, sutikau. Tuo metu vyko pirmieji „In Vogue“ festivaliai, kolekcijų buvo daug, tad reikėjo daugybės modelių. Matyt, todėl ir buvo ieškoma naujų veidų – jų trūko. Į festivalį atvykdavo modelių ir iš Latvijos, ir iš Estijos agentūrų. Pasirodymams Aksana mus ruošdavo Operos ir baleto teatre.
Atsimenu, bent mėnesį ar du vakarais eidavome į „trenažus“, kur bandėme prisijaukinti aukštakulnius (šypsosi). Naujokėms sakydavo, kad pirmasis festivalis – be honoraro, tik praktikai, bet jei sekdavosi gerai, vis dėlto sumokėdavo. Man pasisekė – patekau tarp tų kelių, kurioms atseikėjo pirmąjį uždarbį (šypsosi).
Sumos nebepamenu, bet žinau, kad panaudojau protingai ir didžiavausi savimi. Pamačiau, kad ši veikla gali tapti mano pajamų šaltiniu. Tik tais laikais viskas buvo kitaip: nebuvo komandų, kurios mus aprengtų ir padažytų. Viską darėme pačios. O jeigu pasitaikydavo makiažo meistrės, tai su neaiškios kilmės teatriniu grimu.
Dėl visoms naudotų tų pačių kempinėlių ne vienai kolegei teko rimtai gydytis. Todėl savo pirmąsias pajamas išleidau kosmetikai – tokio dalyko iki tol neturėjau ir supratau, kad šiame darbe man jos tikrai prireiks.“
Pirmi išėjimai ant podiumo buvo labai baisūs: „Dar iki „In Vogue“ festivalio vienas dizaineris mane atsirinko savo kolekcijai pristatyti – demonstravau ją tuomečiuose Vilniaus modelių namuose. Atsimenu, nulipau nuo scenos ir tiesiog pravirkau. Ne dėl to, kad kas nutiko, o iš jaudulio. Buvau dar vaikas, o vaikai kartais nežino, ką daryti su savo emocijomis. Tada tiesiog verkia.
Pirmą kartą gyvenime patyriau tokį jaudulį, tokią sceną. Atrodo, tyliai kamputyje nuverkiau, o paskui susiėmiau – ėjau podiumu beveik nieko nematydama. Tai buvo tarsi įžanga į „In Vogue“ festivalį. Jo metu viskas vyko tokiu tempu ir ritmu, kad tiesiog imi ir dirbi. Jauduliui vietos neliks. Tais laikais modelių darbas nebuvo tik šaltas perėjimas podiumu – būdavo tiek pozų, apsisukimų, rankų mostų, tiek teatro… Kartais eidavome keturios prieš keturias, turėdavome prasilenkti, sustoti, vėl prasilenkti.“ Iš dabartinės perspektyvos viskas atrodo labai juokingai (šypsosi).
Uždirbti iš modelio darbo anuomet buvo visiškai įmanoma. Tiesa, poreikiai ir galimybės buvo kitokios. O garsumo kaina? Su savo ūgiu mokykloje, savaime suprantama, patirdavau pašaipų. Lankiau dailės pamokas, pakeliui tekdavo praeiti pro lenkų–rusų mokyklą, o ten beveik kasdien girdėdavau: „Salomenka, idiot!“ – „Šiaudukė eina.“
Ne kartą esu gavusi ir spyrį į užpakalį ar apstumdyta, nugriuvusi ant kelių. Ką darydavau? Atsistodavau ir eidavau toliau. Tad tiek to garsumo mokyklos laikais (šypteli). Gal kiek labiau atpažįstama tapau pradėjusi darbuotis ir televizijoje.
Bet man visada sekėsi atskirti savo veiklą nuo savęs kaip žmogaus. Mano veikla niekada nebuvo mano gyvenimo centras. Nepastebėdavau ir žvilgsnių gatvėje, nors draugės kartais sakydavo: „Žmonės į tave žiūri.“ Manau, man pavyko gana sveikai susitvarkyti su tuomečiu žinomumu.“
Ką joms tai davė?
Renata Mikailionytė ir Meda sutinka, kad atėjimas į modelių pasaulį davė labai daug laisvės. Augusios dar sovietiniame pasaulyje, jos gavo progą pažinti laisvų ir meniškų žmonių. „Prisimenu mūsų smagius vakarėlius su dizaineriais po kolekcijų pristatymų, modeliais iš kitų šalių, festivalių uždarymus, keliones.
Manau, tas etapas man davė labai daug laisvės, atvirumo viskam, kūrybiškumo ir, aišku, savarankiškumo. Man to reikėjo, nes buvau jauna, stipriai kompleksuota mergina, kuri tikrai nebuvo susitaikiusi su savo kūnu ir net negalėjo įsivaizduoti, kad jis kažkuo gražus“, – sako Meda.
