Nors rengtis išmokstame vos penkerių, iki šiol dažnai aplanko jausmas, lyg tai darytume pirmą kartą. Kaip menininkės, paėmusios į rankas teptuką, stovime prieš drobę – savo kūną – ir svarstome, kokį paveikslą šiandien norėtume sukurti. Kaip atrodys mūsų atvaizdas veidrodyje? Kaip šį meno kūrinį perskaitys aplinkiniai?
Apgalvoti tenka daugybę dalykų – nuo dienos nuotaikos iki aplinkos, kurioje suksimės, jos atmosferos. Tačiau pagrindinis klausimas dažniausiai lieka tas pats: kaip apranga geriausiai atskleisti save, išsiskirti, bet kartu ir pritapti? Kad šis vidinis konfliktas netampytų mūsų į skirtingas puses, svarbu suvokti, iš kur jis kyla.
Asmeninis paveikslas
Išvaizda, charakterio bruožai, tikslai, pomėgiai ir vertybės – visi šie elementai sudaro mūsų asmeninį identitetą, kuris padaro mus unikalias ir užtikrina, kad pasaulyje nėra kito tokio pat žmogaus. Todėl rinkdamosi aprangą siekiame, kad ji padėtų išreikšti šį autentiškumą: ieškome kirpimų, atitinkančių mūsų kūno linijas, spalvų ir tekstūrų, atspindinčių charakterį, aksesuarų, kurie išryškina mūsų įsitikinimus.
Aprangą galime rinktis vadovaudamosi vienu, keliais ar visais šiais elementais. Tai kompleksiškas paveikslas, kurį nuolat kuriame, nes su laiku kinta tiek mūsų vidus, tiek išorė, o kartu – ir mūsų stiliaus pasirinkimai.
Tikriausiai ne vienai iš mūsų yra nutikę taip, kad dėl savo aprangos visą dieną jaučiamės nejaukiai, lyg nesavos. Taip būna tada, kai pasirinkta apranga neatitinka esamo asmeninio paveikslo. Pavyzdžiui, laikote save drąsia, ryškias spalvas mėgstančia asmenybe, bet apsirengiate minimalistiniais neutralių spalvų deriniais. Neatitikimą tarp to, kas esame, ir kaip atrodome, psichologas Edwardas Tory Higginsas pavadino „savęs neatitikimo teorija“ (angl. Self-Discrepancy Theory). Pasak jo, toks disonansas gali sukelti rimtus padarinius, tokius kaip nukritusi savivertė ir vidinio pasididžiavimo stoka. Todėl labai svarbu prieš kažkur ruošiantis skirti laiko savirefleksijai ir sau tinkamų apdarų paieškoms.
Socialinis paveikslas
Tai, kaip save identifikuojame socialiniame kontekste, veikia priešinga kryptimi. Čia išskirtinumą keičia panašumas, sąryšis ir bendrumas – žodį „aš“ keičia žodis „mes“. Pagal psichologų Henrio Tajfelio ir Johno Turnerio socialinio identiteto teoriją (Social Identity Theory), mes priskiriame save arba esame automatiškai priskiriami tam tikroms grupėms – pagal amžių, lytį, profesiją, pomėgius ir kitus požymius. Tuomet nesąmoningai perimame šių grupių normas, elgesio modelius, netgi stiliaus detales. Ne veltui draugės, kolegės ar to paties renginio dalyvės kartais pasirodo apsirengusios beveik vienodai, nors sąmoningai tokių „įvaizdžio avarijų“ dažniausiai stengiamės išvengti.
Atrodyti identiškai mums nesinori, nes tai nesiderina su autentiškumo siekiu. Tačiau pritapti prie bendraminčių – labai svarbu, nes niekas negali atstoti galingo bendruomeniškumo jausmo. Be to, eidamos į aplinkas, kuriose vyrauja aiškus stiliaus suvokimas, instinktyviai žinome: pasirinkusios aprangą, atitinkančią tas „neskelbtas taisykles“, sulauksime pripažinimo. O komplimentai ir pozityvus įvertinimas akimirksniu pakelia nuotaiką bei stiprina pasitikėjimą savimi. Argi ne taip?
Bendras paveikslas
Atrasti tą auksinį viduriuką tarp skirtingų savo identitetų ir susikurti savęs paveikslą, leidžiantį gerai jaustis tiek viduje, tiek aplinkoje, yra tikras menas. Kaip jį įvaldyti? Kaip būti „mes“, neprarandant „aš“?
Dabar, kai jau suprantame teorinius pagrindus, galime priimti sąmoningesnius sprendimus. Galbūt kartais pirmenybę teiksime asmeniniam identitetui, o priklausymą grupei išreikšime tik subtilia detale. Kitą kartą bandysime sujungti kelis elementus – kai kuriuos, atspindinčius individualumą, ir kitus, susijusius su bendruomene. Svarbiausia nuolat stebėti, kaip pasirinkimai mus priverčia jaustis.
Vargu ar egzistuoja viena visiems tinkanti formulė, todėl kviečiu eksperimentuoti ir nebijoti klysti. Juk kartais būtent tie netikėti, iš pirmo žvilgsnio netinkami sprendimai tampa svarbiausiais mūsų asmeninio meno kūriniais.
