Praėję metai „Kitchen Julie“ autorei, modeliui Julijai Vosylei – gausos etapas. Vestuvės, savo balso atradimas profesinėje srityje ir gebėjimo įsiklausyti į save svarba – visa tai tapo jaukaus ir žiemiško pokalbio akcentais.
Šis interviu publikuotas „ELLE Lithuania“ leidinio gruodžio-sausio numeryje.
Gruodis simbolizuoja metų pabaigą. Julija, kokie tau buvo 2024-ieji?
Pirmasis ir esminis žodis, apie kurį pagalvoju, – gausa. Šį žodį norisi vartoti tiek rimtai, tiek ir prisimenant linksmus pokalbius su draugėmis. Artimoje aplinkoje net turime juokelį, kad šie metai Julijai yra gausos laikotarpis (juokiasi). Gausą jaučiu asmeniniame gyvenime, meilėje, kurią vasarą palydėjo ir vestuvės, bei karjeros kontekste. Smagu, kad „Kitchen Julie“ platforma po truputį juda į priekį ir tarsi vis labiau atranda savo balsą.
Jaučiu gyvenimo apkabinimą, kuris kartais net sukelia savotišką baimės jausmą. Juk gyvenimas natūraliai rutuliojasi ir gražius etapus keičia kiek sunkesni. Tikiu, kad nėra gėrio be blogio, taip pat, manau, gėris ir blogis egzistuoja kartu, tik skirtinguose poliuose, tad, kaip į juos žvelgsime, priklauso nuo mūsų pačių. Gyvenimas yra cikliškas, tad ramiai priimu šią mintį, o šiuo metu noriu džiaugtis. Ir, manau, gyvenimu džiaugtis moku kartu jausdama daug dėkingumo.
Kaip jau trumpai užsiminei, šią vasarą atšventei savo vestuves (sveikinimai nuo redakcijos)! Ką tau asmeniškai reiškia tapimas žmona?
Man niekuomet nepatikdavo pasakymas, kad dvi pusės tampa viena. Svajodavau apie santykius, į kuriuos ateinama natūraliai, jaučiant asmeninę pilnatvę, ramybę, iš anksto nieko neplanavus. Taip ir nutiko. Jaučiausi rami būdama viena, pati apčiuopiau savo asmenybės pilnatvę ir tuomet gyvenime atsirado mano vyras Arnas. Santykiai su juo tapo gražia dviejų žmonių bendryste, kurią man norisi palyginti su kalnu. Sveiki santykiai man kelia asociaciją su kalno papėde, kuri sukuria pagrindą ir ramybę, o kiekvienas poroje kalnu kopia atskirai, bet šalia. Susidūrus su gyvenimiškais sunkumais, galima nuo kalno nusileisti į stabilią ir patikimą papėdę.
Tikiu, kad žmonos ir vyro santykiai – tai atsidavimas, atsakomybė, supratingumas, pasiaukojimas bei ryžtas. Tai saugumas ir gyvenimo bazė, kai visuomet jauti tvirtą užnugarį ir žinai, kad su savo partneriu gali dalytis viskuo.
Po vestuvių nusprendei rinktis vyro pavardę ir tapai Vosyle. Šių laikų visuomenėje vyro pavardės pasirinkimas dažnu atveju nebėra savaime suprantamas dalykas…
Ir man pačiai buvo smalsu analizuoti save ir suprasti, kaip priėjau prie sprendimo rinktis vyro pavardę. Didžiausias klausimas, į kurį turėjau atsakyti: ar rinktis dvigubą pavardę, kuri atspindi ir mergautinę, ir vyro pavardę – Steponavičiūtė-Vosylė. Dviguba pavardė man turi savotiško žavesio, o ir viešojoje bei profesinėje erdvėje esu žinoma Steponavičiūtės pavarde. Visgi galutinį sprendimą tapti Vosyle paskatino elementarus noras švęsti pasirinkimą tapti žmona ir priimti naują gyvenimo etapą. Taip pat vyro pavardės pasirinkimas – tai dar viena meilės, pagarbos ir atsidavimo išraiška, kuri tarsi energiškai uždaro ankstesnį gyvenimo etapą.
Jei tavęs paprašyčiau keletu sakinių apibūdinti savo vestuvių dieną, kaip jie skambėtų?
Ar čia filmas? Ar aš sapnuoju? Ar visa tai tikrai vyksta? – tikriausiai šie mintyse (ir garsiai) skambėję klausimai geriausiai iliustruoja vestuvių dienos emociją. Visą dieną aplink save jaučiau meilę, kuri tapo tarsi kolektyviniu šventės jausmu. Stovint prie altoriaus su mylimu žmogumi jausti, kad visi susirinkę tarsi irgi laiko tave už rankos, linkėdami didžiausios laimės, – neįtikėtinas jausmas. Vestuvių diena man buvo tarsi vienas didelis meilės burbulas (juokiasi).
Taip pat mums su Arnu buvo be galo svarbu išlaikyti šventės privatumą, tad, nepaisant gražių pasiūlymų iš žiniasklaidos portalų, buvome priėmę tvirtą sprendimą tą dieną ir jos džiaugsmą pasilikti sau.
Svarbų vestuvių akcentą – vestuvinę suknelę – patikėjai dviem kūrėjams…
Svajojau, kad suknelė būtų savotiškas manęs pratęsimas, o Juozas Statkevičius tai puikiai įgyvendino. Norėjau, kad ji atspindėtų klasiką, eleganciją ir laikui nepavaldų rafinuotumą. Tad suknelė buvo ilgomis rankovėmis, visiškai uždara priekyje ir atvira nugaroje, taip kontrastingai jungiant klasiką ir modernumą. Apskritai tikiu, kad kūrybos kontekste darant sprendimus reikia ieškoti lengvumo, nes per prievartą niekas nenutinka. Taip ir su suknele: visi atsakymai, kaip atrodys galutinis suknelės variantas, atėjo prisiminus lengvumą ir įsiklausymą į save.
Na, o kalbant apie vakarinę suknelę, estetiką norėjau jungti su patogumu, tad natūraliai mintys krypo į trumpą suknelę, kuri nevaržytų judesių šokant. Kartu su dizainere Monika Kazakevičiūte pasirinkome trumpą pūstą suknelę, kuri kontrastavo su Juozo suknele. Taip tarsi atsiskleidė ir dvi mano asmenybės pusės: ramus santūrumas ir žaismingumas.
Na, ir standartinis, galbūt net kiek juokingas klausimas, kas pasikeitė po vestuvių?
Pavardė (juokiasi). Visgi reikia pripažinti, kad jaučiu atsiradusį gražų emocinį krūvį ir esant progai, kalbant apie Arną, norisi pabrėžti, kad jis – mano vyras (juokiasi). Šį žodį vartoti man tiesiog gera.
O ar pastarąjį laikotarpį pasikeitė tavo suvokimas, kas yra moteriškumas?
Anksčiau tikriausiai būčiau sakiusi, kad moteriškumas – tai užtikrintumas, nepriklausomybė, laisvė ir stipri energija. Dabar, nors mano išvardyti aspektai ir toliau atrodo svarbūs, linkstu moteriškumą sieti su subtilumu, kuriame slypi didelė jėga, ramybė, mokėjimas matyti atskiras gyvenimiškas detales ir jomis žongliruoti. Natūraliai moteriškumas šiuo metu man kelia asociaciją su stipria vandens stichija.
Kalbant prie dabartinį tavo karjeros etapą – jame telpa modelio darbas, turinio socialinės medijos kanaluose kūrimas ir, žinoma, maisto ruošimas. Ar šiuo metu išskirtum vieną profesinę sritį, kuri tau svarbiausia?
Manau, šiuo metu „Kitchen Julie“ sklaidos kanalams skiriu didžiausią dėmesį. Nors modelio darbas vis dar yra mano gyvenimo dalis, pagrindinį dėmesį norisi dedikuoti „Kitchen Julie“. Tikiu, kad būtent ši sritis ir toliau užims vis daugiau mano profesinės veiklos dalies.
Nors, kaip pati sakai, asmeniniai prioritetai natūraliai nutolo nuo mados industrijos, jos dalimi esi pusę savo gyvenimo. Kaip į unikalų mados pasaulį, jame praleidus daugiau nei 15 metų, žvelgi dabar?
Pastaruoju metu mąsčiau apie tai, kad tuo metu, kai mados industrijoje dirbau žymiai aktyviau nei dabar, jai jutau savotišką atstūmimą dėl itin griežtų industrijos standartų, kalbant apie išvaizdą, kūno sudėjimą, darbo valandas. Reflektuodama jaučiu, kad nors mados pasauliu mėgavausi, lygiagrečiai jam jutau ir pyktį. Metams bėgant mados industrijai pradedu jausti didesnį dėkingumą bei pagarbą. Galbūt tai savotiškas atvirkštinis procesas, kai toldama nuo intensyvios mados kasdienybės laiką, praleistą šioje industrijoje, įvertintu kaip dovaną.
Turėjau galimybę dirbti su garsiausiais mados dizaineriais ir industrijos profesionalais. Ši patirtis man labai daug davė, o modelio karjeros kontekste įgytas profesionalumas lydi ir dabar. Mados industrija, kurioje kiekvienas žmogus yra visiškai atsidavęs savo darbui, išmokė nieko nedaryti atmestinai. Jei jau prisiėmei užduotį ar tam tikrą atsakomybę, ją privalu išpildyti tinkamai.
O ar galėtum paminėti keletą tau pačiai itin svarbių ar įsimintinų akimirkų iš modelio karjeros?
Tikriausiai vienas įsimintiniausių ir daugiausia paskatos žengti modelio karjeros keliu davusių momentų – 2008 metais vasarą įvykęs „Gucci Resort“ kolekcijos pristatymas Romoje, kai pasaulinio lygio podiumu žengiau pirmą kartą. Tuo metu tikrai nesupratau, kokią svarbą turėjo šis įvykis, o tuometis mano agentas Massimo Parissi nuoširdžiai bandė paaiškinti, kad šis vienas darbas gali nulemti tolesnę modelio darbo kryptį. Tai tapo savotišku įšventinimu į modelio darbą (juokiasi). Massimo mano agentu buvo didžiąją karjeros dalį. Tai buvo griežtas, tiesmukas, supratingas žmogus, palaikęs ir nuolat kovojęs už mano interesus. Tikiu, kad būtent jis labai stipriai prisidėjo prie mano karjeros sėkmės.
Žinoma, svarbu paminėti ir mados savaičių sezoną, kurio metu dirbdavau keturiose mados sostinėse iš eilės. Mados savaitės – tai beprotybė, chaosas, laukimas, bemiegės naktys, bėgimas. Tai unikalią energiją turintis etapas, kuriame susijungia aukščiausia prabanga ir buitinis galvos plovimas kriauklėje su kitomis merginomis tarp skirtingų mados šou (juokiasi).
Galbūt turi mados industrijoje dirbančių asmenybių ar komandų, kurios tau asmeniškai padarė didžiausią įtaką?
Visišką atsidavimą savo darbui galima jausti visų didžiųjų mados namų komandose. Kalbant apie ypatingą procesą ir pasiruošimą kolekcijų pristatymams norisi išskirti „Chanel“. Net ir mados savaitės chaose šių mados namų komanda visuomet išlaikydavo preciziškumą, užtikrindama laiku vykstančius primatavimus ar „lookbook“ fotografavimą. Viskas sustyguota iki pat smulkmenų.
Dėl glaudaus santykio su mados pasauliu gali iš arti stebėti industrijos talentų darbus, kintančias tendencijas ir estetikos kodus. Kaip šiuo metu apibūdintum savo asmeninį stilių ir ar manai, kad jam įtakos turėjo darbas su mada?
Be abejo, darbas mados pasaulyje mano stiliaus suvokimui padarė didelę įtaką, o svarbiausia – leido suprasti, ką reiškia drabužio audinio kokybė ir ilgaamžiškumas. Taip pat modelio darbas formuoja požiūrį į aprangą kaip įrankį, kuris prisideda formuojant kitų žmonių įspūdį ar perteikiant atitinkamo etiketo formatą.
Julija, noriu su tavimi pakalbėti tema, kurią rugsėjo mėnesio numeryje jautriai palietėme su modeliu Giedre Dukauskaite, – tai kompleksiška modelio darbo prigimtis ir su ja susijusi emocinė sveikata. Ar pati esi jautusi stiprų psichologinį krūvį modelio karjeros kontekste?
Visu 150 proc. galiu patikinti, kad tikrai taip. Manau, labai svarbu tai, kad merginos, pradėdamos modelio darbą, yra labai jaunos. Gyvenimo brandos stoka prisideda prie jautrumo, bet tikiu, kad modelio darbo aspektai žmogų paliečia nepaisant jo amžiaus. Juk suprantama, kad ši industrija paremta išvaizdos svarba, o kalbos apie pakitusią modelio išvaizdą greitai sklinda. Tad šiuo atveju galima kalbėti ir apie savotišką mados politiką, gandus bei kitus niuansus. Visa tai tampa nuolatiniu nematomu emociniu krūviu, kurio centre – maistas, kalorijos, sportas. Prisipažinsiu, turėjau etapą, kad net į maistą parduotuvėje žvelgiau matydama tik kalorijas.
Kitas svarbus faktorius – nežinomybė. Niekada nežinai, kada ir kur turėsi būti, o konkretus darbo pasiūlymas gali būti patvirtinimas likus vos kelioms dienoms, tad elementariai nukenčia rutina. Juk ji suteikia lengvumo, duoda gebėjimą planuoti. Galiausiai – modelio darbą dažnai lydi savotiškas nužmoginimas. Puikus pavyzdys – mados savaitės, kurių metu pasijusdavau lyg nuolat liečiamas daiktas, valandų valandas neturintis jokio privatumo. Po jų atgauti pusiausvyrą ir ramybę tikrai užtrukdavo daug laiko.
O ką tau reiškia plati meilės sau sąvoka?
Meilė sau man kalba apie įsiklausymą į save. Tai gebėjimas be kaltės jausmo pasakyti „ne“. Prisipažinsiu, pati to vis dar mokausi. Kartu mokausi pirmenybę teikti sau, nepamiršti man laimę teikiančių momentų bei ritualų, nes, tikiu, būtent taip atsiranda energija rūpintis kitais žmonėmis ir puoselėti profesinius tikslus.
Pereikime prie tavo aistros, tapusios karjeros keliu, – maisto. Tiek savo receptų knygoje, tiek ir socialiniuose kanaluose akcentuoji ne tik maisto ruošimo techninę dalį, bet ir norą aplink stalą suburti mylimus žmones bei dalytis meile. Kodėl maisto ruošimas tau turi tokią emocinę vertę?
Manau, atsakymas slypi vaikystėje. Labai anksti netekau mamytės, o viduje visada jaučiau, kokią didelę svarbą man turi saugumą ir bendrystę kuriantis šeimos židinio puoselėjimas. Anksti supratau, kad būtent dėl maisto artimi žmonės sėda prie bendro stalo ir taip sukuria ramybės ir artumo pripildytą aplinką.
Maisto ruošimas man tampa meditacija, didelę vertę kuriančiu natūraliu amatu, kuris peržengia elementaraus žmogaus poreikio valgyti ribas. Maisto gamyba – tai tikras, nuoširdus būdas suburti žmones. Be galo branginu akimirkas prie stalo su draugais ir artimaisiais.
Artėja žiemos šventės. Ar turi tradicinius patiekalus, kurių tavo šeimoje ant Kūčių ar Kalėdų stalo atsiranda kasmet?
Turime tradiciją Kūčių vakarą pasitikti mano močiutės namuose, o visą dieną nevartojame pieno produktų, mėsos ir kiaušinių. Ant stalo vyrauja paprasti, tradiciniai patiekalai, brolio maltų aguonų aguonpienis ir, žinoma, močiutės silkutė bei kūčiukai. Anksčiau pagalvodavau, kodėl per šventes reikia taip apsisunkinti su maisto ruoša, bet kuo toliau, tuo daugiau pagarbos jaučiu šiam procesui. Dabar norisi per Kūčias naudoti tik lietuviškus ingredientus ir taip kurti savotišką magiją.
Šiemet pirmą kartą žiemos šventes pasitiksi būdama žmona. Kaip atrodys tavo šventinis laikotarpis ir jį lydinti atmosfera?
Pirmiausia, labai tikiuosi, kad šiemet visiems artimiems žmonėms pavyks susiburti. Per praėjusias Kalėdas mano močiutė mums visiems palinkėjo, kad prie mūsų šventinio stalo sėdinčių žmonių ratas vis gausėtų. Džiugu, kad taip ir vyksta! Metams bėgant suprantu, kaip viskas laikina, o savo artimuosius kartais matome per retai, tad šventės – nuostabi proga susiburti.
Na, o šį gruodį mano ir Arno namuose bus daug žalumos, eglės šakelių, žvakių ir smilkalų. Šiemet man labai norisi tikrumo.
Kaip šį šventinį sezoną atrodys tavo aprangos uniforma?
Į mintis ateina spalvos – pilka, raudona ir balta. Balti marškiniai, pilkos kostiuminės kelnės, raudonos lūpos. Nežinau, kodėl mintyse sukasi būtent šių spalvų kombinacija, bet, manau, šį šventinį sezoną dominuos būtent jos.
Kokie 2025 metų planai ir tikslai tau yra didžiausias prioritetas?
Norėčiau, kad „Kitchen Julie“ projektas ir toliau augtų. Na, o kalbant apie save asmeniškai, labai norėčiau išlikti atvira ir nuoširdi sau. Manau, kad įsiklausymas į save atsiliepia kūryboje, rutinoje bei santykiuose. Norėčiau net ir darbų gausoje mėgautis gyvenimu kiekvieną dieną.
Julija, labai ačiū už interviu. Ir paskutinis klausimas tau: ko palinkėtum ELLE skaitytojams ateinančiais metais?
Linkiu nebijoti gyvenimo. Manau, kad kiekvienam žmogui šis palinkėjimas gali kurti skirtingą reikšmę, o ją pajutus linkiu nebijoti judėti gražaus pokyčio link.
