Beata Tiškevič visada gerai žinojo, ko nori. O šiandien ji gali diplomuotu būdu padėti surasti atsakymą, ko norite jūs. Psichologinės temos neseniai pakeitė seksualinio švietimo temas, kuriomis kadaise ji iš kojų išvertė pusę Lietuvos. Po klajonių Los Andželo džiunglėse ir prieš paskaitas Vilniuje – Beata papasakojo apie savo naują erą.
Šis tekstas publikuotas spalio mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Pastarieji keletas metų, bent jau iš šalies, tavo gyvenime atrodė labai permainingi ir visai nepastovūs. Kokioje „eroje“ šiandien gyveni?
Studentės. Šiuo metu kasdien kursuoju į Vilniaus universitetą, kuriame nuo rugsėjo pradėjau klinikinės psichologijos magistro studijas. Taip ir gyvenu – bandau suderinti paskaitų tvarkaraštį su savo darbais ir asmeniniu gyvenimu.
Nepaisant intensyvaus grafiko, labai džiaugiuosi – šios studijos buvo mano svajonė, o į jas įstoti labai sunku, tad neatsidžiaugiu, kad pavyko tai padaryti. Jaučiu, kad kasmet vis labiau gyvenu pagal savo autentišką planą ir tai man suteikia daug pasitenkinimo gyvenimu.
Ar tau gyvenime apskritai svarbus pastovumas?
Svarbus. Nemėgstu beprasmės rutinos, kur dalykai kartojasi dėl to, kad taip reikia. Bet kai kasdieniai, nuolatiniai žingsniai veda į didesnį tikslą – man labai patinka. Esu labai žemiška, mėgstu labai paprastus dalykus – jie man teikia daug gyvenimo džiaugsmo. Pavyzdžiui, eiti su Sauliumi vakare pasivaikščioti parke, aptariant dienos įspūdžius ir rūpesčius, grįžus suvalgyti skanios sriubos ir paskaityti gerą knygą. Aš lengvai persistimuliuoju ir man pradeda ūžti galva, dėl to visada mieliau renkuosi paprastas, ramias aplinkas, kuriose daug aiškumo ir paprastumo negu tas, kur „daug garso ir šviesų“.
Esi pasakojusi, kad Los Andžele pasiilgsti Lietuvos. Ar gyvenimas Los Andžele visgi tiko tavo būdui? Ko ten būnant tau trūko ar buvo per daug?
Užtruko, kol adaptavausi, – Los Andželas ir Vilnius yra lyg dvi didžiulės priešingybės. Net sunkiai rasčiau, ką šie du miestai galėtų turėti bendro tarpusavyje. Dėl to, nuvykus ten, atrodo, viskas apsivertė aukštyn kojomis – vietoj įprasto lietuviško drėgmės ir gaivos kvapo įkvėpdavau Los Andželo sausros. Kai Vilnius pasitinka saulę, mes danguje tuo metu matėme mėnulį, o kai Vilniuje buvo žiema, mes skundėmės karščiais.
Bet kai apsipratau, Los Andžele atradau nuostabių dalykų, kurie tikrai tiko mano būdui: Pietų Kalifornijos universitete (USC) pradėjau savanoriauti prie vieno tyrimo psichologijos tyrimų laboratorijoje, pabaigiau III improvizacijos kursus „The Groundlings“ improvizacijos mokykloje, kurią baigia daugybė garsių Holivudo aktorių, pasirodančių SNL ar filmuose.
Taip pat mokiausi man aktualių psichoterapijos metodų – naradramos ir terapinės improvizacijos, vaidinau Sauliaus ir jo kurso draugų filmuose, dalyvavau labai įdomaus, iš Japonijos kilusio „Butoh“ šokio mokymuose. Susiradau draugų, mėgstamų kavinių, nuostabių gamtos kampelių, perskaičiau labai įdomių knygų, pamačiau prasmingų filmų. Tai buvo mane labai praturtinęs laikas.
Lietuvoje tave žino kiekvienas, o Amerikoje esi tiesiog Beata. Esi užsiminusi, kad turi „nesąmonių pilną pusę“, kurios Lietuvoje nerodai. Ką sau leisdavai Los Andžele, o Lietuvoje – ne? Galbūt Amerika tavyje kažką pakeitė?
Amerika man suteikė drąsos reikštis, laisvės, tikėjimo tuo, ko noriu ir ką veikiu. Los Andžele nėra vietos pasiteisinimams dėl savo pasirinkimų – jeigu niekam nekenki, tai ko tada reikia teisintis? Žmonės labai draugiški ir palaikantys. Ten būti „bjauriam be priežasties“ yra bene blogiausias dalykas žmogaus bendravime. Dėl to nuo pat pirmos kontakto akimirkos žmonės yra labai šilti, smalsūs, draugiški. Tokioje aplinkoje labai gera būti ir drąsu eksperimentuoti. Grįžus į Lietuvą, mano viduje vis dar laikosi tas žaismingas, lengvas, bet ir ryžtingas Los Andželo „vaibas“, ir tikiuosi, kad jis greitai neišgaruos. Noriu jį „užkonservuoti“, nes jis labai man vertingas.
Ar tavo ego reikia fotografų blyksčių, televizijos kamerų ir žmonių žvilgsnių gatvėje?
Jūs ego apibrėžiate kaip puikybę? Nes ego psichologijoje visai nėra laikomas blogu dalyku. Pagal Sigmundo Freudo asmenybės sandaros teoriją, ego padeda mums patenkinti poreikius, rasdamas kompromisą tarp visuomenės normų ir mūsų gaivališkų troškimų. Tai yra toks vidaus vadybininkas, kuris kaip tik yra labiausiai subalansuota, diplomatiškiausia mūsų asmenybės dalis.
Tai turbūt ir atsako, į ką savo gyvenime labiausiai kreipiu dėmesį – ogi tai, ko man norisi, kas man yra įdomu ir kaip tai realizuoti. Atsižvelgiu į aplinkoje esančius žmones, ar tai suderinama su jų interesais. Jeigu idėja ar projektas man atrodo prasmingi, įdomūs, smagūs, jeigu prie jų dirba „faini“žmonės, su kuriais gera kurti, tokiu atveju tinka ir būti prieš fotografų blykstes, kameras ar sulaukti žvilgsnių gatvėje, nes tai reiškia projekto, prasmės ar idėjos sklaidą. Bet jeigu to pirmo komponento nėra – tuomet dėmesys man nėra įdomus. Dėmesys man yra pasekmė arba priemonė, bet ne tikslas.
Kaip apskritai gyvenime „draugauji“ su savo ego? Koks tavo santykis su juo? Ar jis pasikeitė, kai baigei psichologijos studijas, kai išvykai gyventi į užsienį?
Jeigu žiūrėsime pagal S. Freudo ego teoriją, manau, kad tikrai neblogai. Gerai girdžiu savo poreikius, moku juos patenkinti, aiškiai iškomunikuoti, jaučiuosi save realizuojanti ir esanti gerame kontakte su aplinka. Tai turbūt rezultatas visko, ką savo gyvenime dariau dėl savirealizacijos ir savęs tobulinimo, ne tik studijų ar Los Andželo.
Kaip manai, ar gyvenimas viešumoje padeda ego „susimažinti“, ar, priešingai – maitina jį?
Gyvenu savo namuose su mylimu vyru, savo mintimis, jausmais. Rytais sveikinuosi su kaimynais, aptariame orą ar būsimus mūsų daugiabučio renovacijos planus. Einu į tą pačią parduotuvę ir perku tą pačią žuvį iš tos pačios pardavėjos. Su draugais važiuojame į sodybą ir išsidrėbę ant sofų kalbame apie gyvenimą. Tuomet, vartydama savo planuotę „Nuostabu“, suku galvą, kaip suderinti visus savo skirtingus planus ir neperdegti.
Kartais rytais, nesipraususi ir su treningais su kava bėgu į savo biurą, kad spėčiau prieš paskaitas dar pasidaryti darbus. Galvoju, apie ką parašyti kitos savaitės „substack“ įraše. Eidama į universitetą klausau mėgstamos muzikos. Tai čia yra mano gyvenimo esmė, negalvoju daug apie viešumą ir nesijaučiu joje gyvenanti.
Dabar, panašu, visas tavo dėmesys karjeroje yra skirtas psichologijai. Ar tai reiškia, kad artimiausiu metu neprisėsi prie rašymo ar vaidmenų viešojoje erdvėje?
Taip, psichologija yra pagrindinė prizmė, per kurią žvelgiu į pasaulį, tačiau turiu daug veiklų, o ir rašymo neapleidau. Kiekvieną savaitę, jau gal ketverius metus, išleidžiu po naują „substack“ įrašą. Tai – naujienlaiškių erdvė tekstams, o mano tekstus prenumeruoja daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Su jais dalijuosi psichologinėmis rekomendacijomis kasdienybei. Pateikdama paprastus, gyvenimiškus pavyzdžius, noriu skleisti žinią, kad emocinis raštingumas ir mokslas gali labai stipriai padėti padaryti mūsų gyvenimą malonesnį.
Be to, esu aktyvi „Instagram“ – savo įrašuose, pasitelkdama įvairius personažus, suvaidinu gyvenimiškas situacijas ir paaiškinu jas iš psichologinės prizmės. Pavyzdžiui, sukūriau žmonių labai mėgstamą rubriką „Kodėl žmonės?“, kurioje iškeliu klausimą apie žmonių elgesį ir atsakau į jį remdamasi psichologijos teorijomis ir tyrimais.
Jau penkerius metus iš eilės leidžiu savo planuotę „Nuostabu“, kurioje publikuojama mano laiko planavimo ir švelnaus produktyvumo sistema. Ją sukūriau remdamasi psichologijos tyrimais, teorijomis ir savo patirtimi. Man atrodo, kad per tiek laiko ji taip ištobulėjo, jog įgijo ištikimų gerbėjų ratą. Labai tuo džiaugiuosi.
Maža to, šį rudenį filmuosiuosi filme. Los Andželo improvizacijos patirtis mane paskatino galutinai neatsisakyti vaidybos ir pažvelgti į tai su lengvumu. Supratau, kad kartais galima prisiminti ir tą savo pirmąjį išsilavinimą.
Taip pat nuo rugsėjo pabaigos kartu su kolege psichologe-psichoterapeute Dovile Prižgine pradėjau vesti psichologinės improvizacijos paskaitas, kuriose mes, naudodamosi improvizacijos įrankiais, sieksime pažinti savo vidų, baimes ir perfekcionizmą. Turiu dar labai daug kitų idėjų, bet jos laukia eilėje. 
Neseniai įstojai į dar vienus mokslus. Ar studijuodama psichologiją labiau atrandi atsakymus apie save pačią, ar apie kitus?
Atsakymams apie save patį puikiai pasitarnauja psichoterapija. O psichologijos mokslai yra skirti tapti psichologijos specialistu. O tai gali būti pritaikoma įvairiose aplinkybėse. Pavyzdžiui, Nobelio literatūros premijos laureatė Olga Tokarczuk turi psichologinį išsilavinimą. Aš matau, kaip per nuorodas į neuronų tinklus ar asmenybės sutrikimus jos kūryboje atsiskleidžia psichologijos žinios. Baigus šiuos mokslus galima vesti seminarus, mokymus, konsultuoti žmones privačiai arba dirbti sveikatos gydymo įstaigose. Atlikti mokslinius tyrimus. Arba tiesiog vykdyti visuomenės ar tam tikrų grupių psichoedukaciją bet kokiu formatu.
Jei galėtum vieną psichologinę tiesą paversti visuotine taisykle, kurios laikytųsi kiekvienas žmogus, kokia ji būtų?
Šis klausimas turbūt ir skiria savigalbos knygas, abejotino išsilavinimo guru ar Dunningo-Krugerio efekto (reiškinys, kai žemesnių gabumų žmonės nesugeba suvokti savo gebėjimų ribotumo) užvaldytus žmones nuo specialistų, kurie turi išsilavinimą. Psichologijos studijose išmokau, kad nėra vienos taisyklės, vienos piliulės ar vieno atsakymo, skirto visiems. Nėra vienos santykių, gyvenimo ar mąstymo formulės. Viskas yra labai individualu ir dinamiška. Dėl to čia labai tinka filosofo, matematiko Blaise’o Pascalio mintis: „Reikia pažinti save: jeigu tai nepadėtų rasti tiesos, tai padės bent tvarkyti savo gyvenimą, o už tai nieko nėra geriau.“
Pakalbėkime apie šio numerio temą – inovacijas. Tavo projektas „Nebegėda“ jau prieš ilgą laiką tapo tikra revoliucija Lietuvoje, kuri garsiai ir suprantamai kalba apie seksualinę sveikatą ir seksualumą. Ar šiandien vis dar jautiesi inovatore, ar jau tiesiog dalimi platesnio pokyčio?
„Nebegėdą“ kūriau dėl to, kad man tuo metu tai atrodė svarbu ir įdomu. Dar, laimei, sutikau Kotryną, su kuria buvo labai smagu dirbti, kurti ir bendradarbiauti. Nors pradžios niekada nėra lengvos dėl nežinomybės, mes daug trankėmės į užvertas duris dar ir dėl žmonių nuostatų į seksualumo temą. Nepaisant to, pradžią prisimenu kaip vieną laimingiausių savo gyvenimo laikotarpių. Man nieko nėra smagiau, negu dirbti prie idėjos, kuria tikiu ir dar tai daryti su „fainais“ žmonėmis – taip ir buvo, ir tai, turbūt, prisidėjo prie didelės mūsų sumanymo sėkmės. Žvelgiant atgal ir į šią dieną, panašu, ledai seksualumo srityje tikrai pajudėjo ir į seksualinę sveikatą Lietuvoje pradėjome žvelgti laisviau. O mes, tikrai manau, prie to prisidėjome savo svariu indėliu.
Pabandyk prisiminti. Kokie pagrindiniai iššūkiai tuomet tave užklupo, auginant
„Nebegėdą“?
Kurdamas verslą, kartais per dieną susiduri su kokiais dešimt iššūkių. Tai jau yra specifikos dalis. Bet išmokau juos matyti kaip proceso dalį ir vien į juos nesusifokusuoti. Esmė yra ne pats iššūkis, o kaip tu jį įveiksi.
Kuo dabar gyvena „Nebegėda“?
Šiuo metu „Nebegėda“ yra naujose, patikimose rankose, kurios toliau plėtoja mūsų pasėtas sėklas ir augina įdiegtas vertybes. Mes su Kotryna norime judėti toliau, kitų temų, idėjų, svajonių link. Su meile ir dėkingumu po septynerių metų užverčiau šį labai svarbų lapą. Manau, kad su „Nebegėda“ vienu ar kitu formatu dar tikrai bendradarbiausime, palaikysime, nes mums rūpi, kaip jai seksis. Tačiau jau nusiėmusios tą didelę atsakomybę už jos gyvavimą.
Ar šiandienos Lietuvoje dar egzistuoja tabu temos, kurioms, tavo manymu, reikėtų „Nebegėdos“ drąsos?
Nežinau, gal pasenau ar man kažkas kito nutiko, bet į tai žiūriu kitaip negu anksčiau. Anksčiau labai aiškiai žinodavau, ko reikia visuomenei, ir stengdavausi jai tai duoti arba pakeisti jos pažiūras. Dabar matau, kad negali žinoti ar nuspėti, ko reikia visiems, – juk tai gali būti nebent tavo paties projekcija. Kiekvienam reikia skirtingų, individualių dalykų. Be to, žmonių mąstymo keitimas yra labai sunkus procesas. Mes nesame linkę keistis, ypač jeigu to nenorime. Dėl to tie, kurie dirba su visuomenės nuostatomis, turi pasikaustyti geležine valia ir kantrybe.
Iki 30 metų buvau savo lėšomis sukūrusi ar prisijungusi bent prie dešimt visuomeninių projektų, skirtų keisti visuomenės pažiūroms: apie moterų kūno vaizdą, smurtą artimoje aplinkoje, vyriškumo stereotipus, seksualinį smurtą, patyčias, savižudybes ir t. t. Savu kailiu patyriau viso to teigiamas ir neigiamas spalvas. Galiausiai supratau, kad geriausia vis dėlto yra susitelkti į tai, kas įdomu man, kas man atrodo svarbu, ir tai laikyti pagrindiniu savo kūrybos varikliu. O realizuojant šiuos dalykus, prie jų prisijungs ir tie, kuriems tai atrodys naudinga.
O man šiuo metu atrodo svarbi mūsų emocinė kultūra, kaip bendraujame su savimi ir vieni su kitais, šiuos klausimus paliečiu savo „substack“kanale, „Instagram“ ir knygoje „Beveidžiai“. Taip pat gilinuosi į produktyvumo temą, nes standartiniai laiko planavimo patarimai man nelabai veikia. Man niekada nepavyko dirbti nuo 8 iki 17 val., tad vis kristalizuoju metodus, kurie veikia man, dalijuosi jais su kitais savo planuotės pavidalu.
Kas čia žino, gal kada nors ir kažkas daugiau išaugs. Psichologinė improvizacija man įdomi, nes improvizuodama pamačiau, kiek daug psichologinių įžvalgų apie save ir kitus ateina vaidinant paprastas scenas. Kartais tokių savyje neaptiktum net per metus terapijos. Be to, vis galvoju apie videoformatą – televizijos ar „YouTube“ laidą – jaučiu, kad kada nors norėsiu grįžti į ekranus su psichologine žinute. Turiu ilgametės laidų vedimo patirties, aktorinio ir improvizacijos diplomus, o prie jų pridėjus psichologijos diplomus gali išeiti labai įdomi ir žaisminga kombinacija.
Kaip manai, ar Lietuva jau spėjo užaugti iki laisvesnės, sąmoningesnės kalbos apie seksualumą, ar vis dar esame paauglystės fazėje?
Nedrįsčiau to vertinti.
Kur toliau keliausi?
Dabar? Į parką!
