Įdomus paradoksas: neįmanoma tyrinėti kostiumo istorijos nekalbant apie nuogumą. Kiekvienas sutariame, kad drabužiai šildo, saugo nuo grubių paviršių ir nešvaros, leidžia deklaruoti save kaip civilizuotos bendruomenės narį ir apibrėžti socialines funkcijas, bet nuogas kūnas – toks natūralus ir savaime suprantamas dalykas – dažnai sukelia gerokai daugiau klausimų ir reakcijų nei drąsiausi dizainerių sprendimai. Galbūt mados kontekste nuogumą verta matyti kaip… aprangos pasirinkimą?
Mados tyrėjus kūno apnuoginimas dažnai paskatina lipti už savo specialybės ribų ir pradėti gilintis ne tik į istoriją, bet ir šiuolaikinę sociologiją ar antropologiją, kartais – net religijų studijas ar menotyrą. Vien kasdienės situacijos neleidžia nuogumo vertinti vienareikšmiškai: kiekvienas norime gerai atrodyti nuogi (pabrėžiu, kad „gerai atrodyti“ kiekvienam gali reikšti skirtingus dalykus), bet užklupti persirenginėjantys skubame prisidengti, tarsi grėstų pavojus. Vaikštant po meno muziejus ir gėrintis klasikiniu menu nuogumas atrodo išaukštintas ir gražus, bet, pavyzdžiui, panaudotas kaip protesto ženklas kitoje viešoje erdvėje jis gali pelnyti piniginę baudą. Įspūdinga ir tai, kad prie socialinių taisyklių prisitaiko net fiziologinės reakcijos: nusirengę pradedame jausti gėdą ir raudonuoti, lyg nuogumas sukeltų socialinę alergiją.
Sykiu amoralus ir natūralus, drąsus ir nestebinantis, paprastas ir komplikuotas, nuogas kūnas net liberalioje visuomenėje kelia begales diskusijų. Siekdami visokeriopos lygybės nuogus vyrų ir moterų kūnus vis tiek vertiname skirtingai. Net socialinių medijų kontekste netyla ginčai dėl seksistinės vaizdų cenzūros politikos, kuri vyrišką spenelį laiko priimtinu ekranui, o už moteriško pavaizdavimą gali „apdovanoti“ paskyros užblokavimu. Ką jau kalbėti apie religiniais sumetimais dengiamą kūną, padorumo ir kuklumo klausimus, tyčinį ar netyčinį vulgarumą. Po „me too“ skandalų bangos pasaulyje vis dažniau iškeliama ir nukreipto žvilgsnio (angl. „gaze“) tema, išryškinanti, pavyzdžiui, menininko ir nuogo modelio galios asimetriją.
Apsi- ir nusirengti gali būti vienodai radikalu, nors šiuos veiksmus atliekame kiekvieną dieną. Kad ir kaip empatiškai į tai žiūrėtume, bendros nuomonės apie kūno ir drabužio santykį vis tiek neturime – ir turbūt neturėsime.
Kodėl mes ne nuogi?
Vienos pirmų asociacijų, kylančių pagalvojus apie nuogumą, yra pirmykštis natūralumas ir amoralumas. Šios sąvokos vakarietiško mąstymo plotmėje smarkiai susipynusios, nes išryškina kelias esmines mūsų civilizacijos gijas: krikščionišką tradiciją ir siekį žmogišką kultūrą atskirti nuo gamtos ir parodyti visokeriopą civilizacijos pranašumą.
Tam puikiai pasitarnauja Senojo Testamento pasakojimas apie Adomą ir Ievą, Edeno sode išdrįsusius paragauti uždraustojo vaisiaus, augusio ant išminties medžio. Kas nutiko pažinus draudžiamą išmintį? Pora susivokė esantys nuogi, pirmąkart pažino gėdos jausmą ir suskubo pasigaminti pirmuosius drabužius iš figų lapų. Viešpats Adomą ir Ievą ne tik išvarė iš rojaus sodo, bet ir įtvirtino idėją, kad nuogumas – ypač parodantis biologinius lyties atributus – yra susijęs su gėda, iš ko kilo ir šiandien vartojama frazė „prisidengti gėdą“.
Kiek nutolstant nuo religinio naratyvo nuogumą galima įvardyti kaip pirmykštę būseną: visi gimstame nuogi, gamtoje nuogumas irgi yra įprastas, nes kūnas pats adaptuojasi prie aplinkos. Net ir anatomiškai modernūs žmonės išlaikė keletą tokio prisitaikymo bruožų: sušalus kūnas pradeda drebėti ir iškelia kūną dengiančius gyvaplaukius, kad sukurtų šildančios energijos pliūpsnį bei plaukų ir oro barjerą. Kas nutinka, kai tokio trumpalaikio sprendimo nepakanka, o evoliucijos metu kūnas pradeda netekti kailio? Drabužiai.
Pasak antropologų, žmonija drabužius dėvi mažiausiai 100 tūkstančių metų ir jų atsiradimą nulėmė Homo sapiens migracija į šiaurę iš dabartinės Afrikos ribų. Verta pastebėti, kad jokia tekstilė taip ilgai neišlieka, tad mokslininkai šias išvadas daro tirdami… utėles. Galvos plaukų bei kūno utėlės skiriasi, nes pastarosios, dar vadinamos drabužinėmis utėlėmis, be aprangos teikiamos apsaugos išgyvena gerokai trumpiau. Bandant atsekti, kada dalis galvos utėlių mutavo į drabužines, mokslininkai gali daryti išvadas, kada pradėta nešioti kūną dengianti tekstilė ar iš kitų medžiagų sukonstruota apranga.
Drabužių istorija glaudžiai susijusi su žmonijos evoliucija, mat drabužiai rodo, ką ir kaip medžiojo pirmykščiai žmonės, kokias medžiagas sugebėjo gaminti, kokius tekstilei naudojamus augalus kultivavo. Su apranga susijęs ir avių auginimas. Jos buvo vieni pirmųjų prijaukintų žinduolių, kurie auginti ne tik dėl mėsos, bet ir dėl drabužiams naudotos vilnos.
Patenkinę pagrindinius šilumos ir apsaugos poreikius, drabužiai greitai įgavo ir socialines bei simbolines reikšmes. Pradėta galvoti apie puošybos elementus, socialinio statuso ir ekonominės gerovės demonstravimą, drabužį kaip religinio ritualo dalį. Tiesa, verta stabtelėti ir pastebėti, kad nuogumas tikrai ne visose senosiose kultūrose buvo suvokiamas vienodai. Jeigu vėsesnio klimato zonose apsirengimas drabužiu buvo laikomas priešprieša nuogumui, artėjant pusiaujo link apsirengimą galėjo reikšti ir tatuiruotės bei papuošalai, mat poreikio nuolat dengti kūną jį šildant tiesiog nebuvo.
Prasidėjus europietiško kolonializmo bangai tokie skirtingi apsirengimo apibrėžimai sukeldavo nemažai kuriozų arba nulemdavo itin nehumanišką elgesį su pirmykštėmis bendruomenėmis. Jeigu vakariečiams kolonistams apsirengimas reiškė griežtai apibrėžtą aprangos komplektą, sudėliotą pagal aiškias taisykles ir dėvimą pagal socialinį rangą bei lytį, kitose kultūrose tokios įmantrybės buvo laikomos medžiagos švaistymu. Deja, kolonistų akyse neapsirengusi būtybė dažnu atveju buvo prilyginama gyvūnui, tad vietinės bendruomenės kentėdavo tiek nuo priverstinio „civilizavimo“, tiek nuo kultūrinio valymo.
Einant laikui daugelyje Vakarų tradicijos palytėtų ar savarankiškai aprangą kūrusių kultūrų dėvėti drabužius tokiu pat įprastu dalyku kaip termiškai apdoroti maistą, naudoti lėkštes ar praustis. Tapusi bene globalia norma, apranga greitai įgavo naujas simbolines funkcijas, padėjo įtvirtinti socialinę hierarchiją, įgavo lokalių dizaino aspektų. Turtingųjų ratuose pradėjo vystytis ir mada, o kartu su ja – didžiulė industrija. Tiesa, progresas tik sustiprino idėją, kad būti neapsirengusiam – tai būti necivilizuotam.
Nuogumas ir lytis
Kiek teko kalbėtis su mažus vaikus auginančiais draugais, daugelis kaip vieną sudėtingesnių auklėjimo aspektų įvardija atžalos socializavimą bei, atleiskite už grubų žodį, civilizavimą. Valgyti naudojant įrankius, eiti į tualetą ir, žinoma, jausti, kada negalima nusirengti (ne „kada reikia apsirengti“!), – vieni esminių pradedančio žmogaus įvedimo į visuomenę atributų. Dar įdomesnis ir gausybę klausimų keliantis procesas yra savos lyties suvokimo formavimas, prasidedantis nuo tokių smulkmenų kaip „berniukams tinka mėlyna, o mergaitėms rožinė“, tinkamo plaukų ilgio nustatymas, auskarų vėrimas ar dar neišsivysčiusių kūno vietų pridengimas ruošiant vaiką suaugusiojo gyvenimui.
Istoriškai vyrų ir moterų socializavimas per drabužį susiklostė gana skirtingai ir buvo lemiamas dominuojančios kultūros normų. Vienas paprasčiausių būdų jas analizuoti – tai žvelgti į meno istoriją ir nuogo vyriško bei moteriško kūno vaizdavimą. Kaip menuose traktuojamas nuogas vyro kūnas? Nuogi neretai buvo vaizduojami atletai (senovės ompinėse žaidynėse varžėsi tik vyrai – ir būtent nuogi, kad rodytų ištobulinto kūno pranašumą), grožio etalonais laikyti dievai ar į kovas išsiruošę pusdieviai. Nuogas vyras kovos lauke neskamba labai logiškai, bet nuogumas reiškė veržlumą, jėgą ir nenukaunamą kūno galią.
Kaip mene vaizduotas nuogas moters kūnas? Sunku apsistoti ties vienu atsakymu ir teks truputį generalizuoti. Taip, kartais nuogumas rodė grožio ir jaunystės idealą, bet neretai moters kūnas buvo gana tiesiogiai objektifikuojamas, nuoga moteris vaizduota arba kaip silpna, arba kaip amorali viliokė. Tai susiję ir su faktu, kad menine veikla profesionaliai užsiimdavo būtent vyrai (dažnai heteroseksualūs), o jiems nuogos pozuodavo nebent pinigų stokojančios sekso darbuotojos ar tiesiogiai nuo menininko malonės priklausančios žemesnės socialinės klasės moterys. Be abejo, istorijoje galima rasti ir pagarbaus moters kūno vaizdavimo, išaukštinančio moters autonomiją, bet tai – retesni atvejai.
Toks meno istorijos suformuotas kanonas yra viena iš priežasčių, dėl ko Vakarų kultūroje moters ir vyro nuogumas toli gražu nėra tas pats. Keistas ir viršutinės kūno dalies dengimas. Kaip žinoma, daugelyje ankstyvųjų kultūrų, ypač besivysčiusių arčiau pusiaujo, nei moterys, nei vyrai nedengė viršutinės kūno dalies. Krūtų seksualizavimas bei draudimas jas rodyti viešai yra gana naujas kultūrinis reiškinys, nes dar XVIII amžiuje Vakarų Europos tapyboje gausu pavyzdžių, kai madingus drabužius vilkėjusios moterys leisdavo krūtims kiek laisviau išsprūsti iš iškirptės, aiškiai matydavosi ir spenelis, laikytas grožio bei moteriškumo elementu. Gana griežtas moters kūno įrėminimas prasidėjo apie XVIII amžių, kai vakarietiška mada pradėjo smarkiai konservatyvėti – apykaklės kilo aukštyn, o viešumoje moteris negalėjo pasirodyti be visą rankų plotą dengiančių pirštinaičių. Vakariečiai misionieriai net atokių kraštų genčių moterims pamaldų metu liepė užsidengi krūtines. Šios nelabai suprasdavo, kodėl reikia tą daryti, bet aukščiausiojo pykdyti irgi nenorėjo.
Moters kūnas viešojoje erdvėje dažnai priklausomas nuo vyriško žvilgsnio, nes vyrai, turėję ekonominę galią ir politinio sprendimo teisę, jautėsi galį reguliuoti ir moters kūno laisvę. Tai susiję su abortų draudimais, nuostatomis apie jaunamartės nekaltybę, o galų gale ir su vizualiąja sritimi – kurios moters kūno dalys gali būti matomos viešai, o kurios – paliekamos tik vyro žvilgsniui. Draudimai dažnai pateisinami tuo, kad draudžiamas objektas ar simbolis žeidžia kokią nors visuomenės dalį (istorinį krūvį turinčių politinių simbolių draudimas šalyse, nukentėjusiose nuo okupacijos ar genocido) ar net visą visuomenę (patyčių, smurto, neapykantos kalbos draudimai viešojoje erdvėje). O ką žeidžia apnuogintas moters spenelis?
Dar 2015 metais piką pasiekusi grotažymė #freethenipple svarbi ir šiandien – mat moteriškas spenelis laikomas seksualiniu organu, genitalija, tad bet koks jo parodymas socialiniuose tinkluose nepriimtinas. Tiesa, nuotraukų redagavimo programomis moterišką spenelį pakeitus į vyrišką viskas tampa gerai – taip, tikrai, čia ne anekdotas. Internete net gausu puslapių, siūlančių parsisiųsti PNG failus su vyriškais speneliais, kuriais uždengus moterišką krūtį nuotrauka tampa priimtina viešajai erdvei. Vis dėlto kyla nemažai probleminių klausimų – o kada translytės moters „vyriškas“ spenelis tampa moterišku? Ar dideli speneliai labiau pavojingi viešajai erdvei nei mažesni?
Beje, kalbant apie padorumą viešosiose erdvėse verta paminėti neseniai matytą „New York Times“ vaizdo reportažą, kuriame rodytos jaunos niujorkietės, kurios parke naudojosi savo teise į dalinį nuogumą (1992-aisiais Niujorke pripažinta, kad jei vyrai gali būti pusnuogiai, lyties pagrindu moterys negali būti diskriminuojamos). Dažniausia praeivių reakcija – moterų pastabos, kad nuogumas provokuoja vyrus, kad tai gali sukelti problemų. Jaunos miestietės atšaudavo, kad kiekviena moteris gimsta su krūtimis, bet nė vienas vyras negimsta su seksistiniu požiūriu, tad gal apriboti reikia ne moters kūną, o iš naujo pergalvoti vyro žvilgsnį į moterį?
Nuogas kūnas kaip progreso ženklas
Visgi ne viskas yra taip radikalu, mat per pastarąjį šimtmetį nuogas kūnas vis dažniau tampa priimtinas kaip meninės kalbos dalis, pareiškimas apie kūno autonomiją ar tiesiog puikus įrankis siekiant saviraiškos. Viešojoje erdvėje priimtinesni tampa vis įvairesni nuogi kūnai, nepaisant jų sudėjimo ar galimybių, amžiaus ar lyties. Įdomu nuogumą tyrinėti ir mados fotografijos kontekste, nes dažnai atrodo, kad mados fotografija natūraliai susijusi tik su drabužiais. Vis dėlto nuogas kūnas mados fotosesijose irgi gali atlikti mados funkciją bei tapti savo laiko ženklu. Sykiu jis niekada nebūna vienas ar izoliuotas: daug ką lemia fonas, šukuosena, makiažas, poza, kūno plaukai, manikiūras ir pedikiūras, parinktas apšvietimas ar fotografijos stilius, kurie išduoda laikotarpio standartus, grožio kryptis, net požiūrį į tai, koks apnuoginimas šiandien laikomas estetišku. Svarbu ir tai, ar nuogas modelis nuotraukoje atrodo savarankiškas ir galingas, pats sąmoningai priėmęs sprendimą apie savo kūną.
Pastarojo šimtmečio mados istorijoje nuogumas glaudžiai susijęs su laisvėjančiais aprangos standartais, maudymosi aprangos dizainu (vos per šimtmetį nuo visą kūną dengiančių tunikų nukeliavome iki smulkučių bikinių), moterų teise kontroliuoti savo reprodukcinę sveikatą ir šeimyninį statusą – ne veltui sakoma, kad mini sijono atsiradimas glaudžiai susijęs su kontraceptikų ir lytinio švietimo populiarėjimu.
Šiandien nuogus kūnus matome kino filmuose, teatro scenoje, šokio pasirodymų metu, fotografijoje, šiuolaikiniame mene. Egzistuoja ištisos nudistų kolonijos, nuogo plaukiojimo klubai, populiarūs tampa burleskos barai. Taip, kartais nuogumas vis dar geba šokiruoti ar provokuoti, bet vis dažniau jis suvokiamas kaip individo sprendimas panaudoti savo kūną sugalvotam tikslui. Man, kaip mados žurnalistei, labai įdomi idėja, kad nuogumas irgi yra pasirinktas kostiumas, nes atsineša tokią pat reikšmių puokštę kaip ir mūsų kasdien dėvimi drabužiai. Berašydama šį tekstą klausiausi žurnalistės Avery Trufelman tinklalaidės „Articles of Interest“, kurioje išgirdau puikią frazę: priešingai, nei teigia Senasis Testamentas, ne gėda išrado drabužius, o drabužiai gėdą. Tad drįstu klausti: galbūt taip pat galime išrasti ir naujus būdus matyti nuogą kūną?
