Kartais kelias į didžiuosius mados namus prasideda ne Paryžiuje, kuriame juvelyrė Gintarė Pečkytė jau atsidūrė, o kuklioje kūrybos studijoje Vilniuje, kur gimė pirmieji jos unikalūs ir sėkmingi papuošalai prekių ženklams „Soda Futura“ ir „Magic st. 925“.
Šiandien, įdėjusi daug darbo ir atskleidusi genialų kūrybiškumą, ji įrodo esanti verta prisidėti prie pasaulinio lygio mados istorijų, net jei kelias iki jų nebuvo lengvas. Akivaizdu – kūryba yra ne tik jos pašaukimas, bet ir kalba, kuria ji užtikrintai ir talentingai kalba pasauliui.
Gintare, atlikti praktiką pas vieną kūrybiškiausių Paryžiaus juvelyrikos dizainerių Stephanie D’heygere buvo sena tavo svajonė ar nusprendei tai pabandyti visai netikėtai? Kaip vertini šią tau nusišypsojusią galimybę?
Stephanie D’heygere stebėjau jau seniai – visada žavėjausi jos sukurtu prekės ženklu „D’heygere“ ir netipišku, lengvai žaismingu požiūriu į juvelyriką. Jau ilgą laiką norėjau pagilinti savo žinias dizaino srityje, geriau suprasti jo subtilybes ir pamatyti iš arti, kaip dirba profesionalai. Visgi šį žingsnį vis atidėdavau – buvau stipriai įsitraukusi į savo pačios projektus: prekės ženklą „Soda Futura“ ir personalizuotos juvelyrikos liniją „Magic St. 925“.
Abu ženklai veikė tikrai sėkmingai, todėl atrodė nelogiška viską palikti ir pradėti iš naujo. Vis dėlto vieną dieną susirašiau norimų prekės ženklų sąrašą – penketuke net keli, su kuriais dirba būtent ši dizainerė. Nusprendžiau pabandyti. Žinojau, kad lengva nebus – ji itin kūrybinga, tad ir mano prisistatymas turėjo būti apgalvotas. Ilgai mąsčiau, kaip sudaryti stiprų pirmą įspūdį. Tai buvo mano pirmas bandymas gauti praktiką, todėl iki šiol sunku patikėti, kad pavyko iš pirmo karto.
Kuo, manai, ją sužavėjai? Tikriausiai, patekti į tavo vietą bandė ne vienas juvelyrikos dizaineris…
Istorijai apie tai, kaip patekau pas šią dizainerę, reikėtų atskiro straipsnio, būtinai papasakosiu kada nors vėliau (šypsosi). Galiu atskleisti tik tiek, kad mano prisistatymas buvo tarsi visos įgytos patirties dirbant reklamos agentūroje ir savo pačios prekių ženkluose rezultatas. Beveik niekada į samdomo darbo poziciją nesu siuntusi tiesiog CV – surandu būdų, kaip nustebinti darbdavį, o prieš tai labai gerai išanalizuoju, kaip dirba būsimas vadovas, kas galėtų jį nustebinti.
Bet šį kartą viskas buvo gerokai sudėtingiau, nes rasti biuro adresą internete buvo beveik neįmanoma. Kai siunta galiausiai pasiekė direktorę, laiško iš jos sulaukiau tik po daugiau nei mėnesio. Per tą laiką jau spėjau nusivilti. Atrodė, kad visos pastangos buvo bergždžios ir man nepavyko įrodyti, jog esu verta šios galimybės.
Bet vieną dieną telefone išvydau laišką ir… perskaičiusi sužinojau, kad mano prisistatymas paliko jai įspūdį ir ji norėtų su manimi susitikti Paryžiuje! Tą pačią sekundę atrašiau, kad galiu atskristi bet kurią dieną. Apie šią avantiūrą žinojo tik patys artimiausi – nenorėjau garsiai kalbėti apie tai, kur veliuosi, jei atsakymas visgi būtų neigiamas.
Po kelių savaičių jau buvau jų biure. Mano vadovė – labai charizmatiška, tad bendrą kalbą radome greitai. Apie tai, kad ji nori, jog prisijungčiau prie komandos, sužinojau dar vėliau – per tą laikotarpį daugybę kartų verkiau tiek iš streso, tiek iš džiaugsmo. Tam, kad gaučiau praktiką, prireikė net penkių mėnesių!
Koks vaidmuo tau teko?
Prisidedu prie juvelyrikos kūrimo mados namams „Diesel“, „Jacquemus“, „Vaquera“ ir „Jean Paul Gaultier“. Darbas studijoje neapsiriboja vien juvelyriniais dirbiniais – per šį laiką teko prisidėti ir prie rankinių, diržų, batų kūrimo.
Papasakok apie savo pirmąjį papuošalų debiutą ant Paryžiaus mados savaitės podiumo. Koks jausmas žinoti, kad papuošalus, prie kurių kūrybos prisidėjai, matė kone visas mados pasaulis?
Daugiausia džiaugsmo teikia kūrybinis procesas. Būtent bandymas įrodyti, kad tam tikra idėja gali tapti kolekcijos dalimi, suteikia daugiausia adrenalino ir kūrybinio jaudulio. Matyti savo kurtus papuošalus ant podiumo – tikrai ypatinga, tačiau dar svarbiau tai, kas slepiasi už kadro, kelio, kurį nueiname kartu su komanda. Tai suteikia tikros vertės ir prasmės visam procesui. O laiko švęsti paprasčiausiai nėra – vos pasibaigia viena kolekcija, galvoje jau sukasi idėjos kitai.
Kas buvo sunkiausia pačioje pradžioje, kol įsivažiavai?
Didžiausias iššūkis buvo kalbos barjeras, bet jis pasireiškė netikėtu kampu. Prieš atvykdama mokiausi prancūzų, tačiau tikroji kliūtis buvo techninės sąvokos anglų kalba – supratau, kad mokydamiesi juvelyrikos Lietuvoje didžiąją dalį įrankių ir technikų įvardijame lietuviškai, kartais nė nesusimąstydami, kaip tai vadinasi anglų kalba.
Buvo daug streso pristatyti savo idėjas ir jas perteikti, bet dabar viskas stabilizavosi, po truputį pradedu suprasti kai kuriuos terminus jau ir prancūzų kalba. Esu užsispyrusi išmokti šios kalbos, nes matau didelę pridėtinę naudą ir vertę.
Esi tikra kūrybiškumo bomba – vystydama „Soda Futura“ ne kartą nustebinai drąsiais ir netikėtais komerciniais projektais: nuo Valentino dienos „pop-up’o“ Konarskio gėlių turgelyje iki papuošalų pardavinėjimo iš ledų šaldytuvo Nidoje. Iš kur tokia neišsemiama fantazija ir kūrybinių idėjų bagažas? Kaip manai, kas tavo kūrybiškumui turėjo daugiausia įtakos?
Tiesiog dievinu tai, ką darau. Negailiu nei laiko, nei jėgų – tikrai tikiu, kad gyvenimas per trumpas dirbti nemėgstamą darbą. Žinoma, tai ne visada garantuoja finansinę sėkmę, bet kai viską darai nuoširdžiai ir su atsidavimu – rezultatai ateina natūraliai.
Idėjos dažniausiai gimsta iš kasdienybės, pokalbių su kolegomis ar tiesiog stebint aplinką. Be to, turiu vieną labai tam padedantį bruožą – nemąstau, ką pagalvos kiti. Mano didžiausia motyvacija – penkerių metų dukra Gintarė, kuri niekada nenori užaugti ir siekia kurti iš vaiko perspektyvos.
Manau, kūrybiškumas yra ištreniruojamas įgūdis, o pati geriausia mokykla tam buvo darbas reklamos agentūroje. Būdavo dienų, kai klausydavau kolegų pristatomų idėjų ir galvodavau, kad noriu būti tokia kūrybiška kaip jie. Dariau viską, kad būčiau kuo panašesnė. Šiandien esu grįžusi į identišką etapą, apsupta neįtikėtinai kūrybiškų, drąsių ir protingų žmonių, kurie kasdien skatina tobulėti ir siekti daugiau, nei galėjau įsivaizduoti.
Kūrybiškiausi ir įsimintiniausi prisiminimai – tikrai iš „pop-up’ų“. Kelias dienas dirbti turguje, bendrauti su kitais gėlių pardavėjais, įsilieti į visą bendruomenę… Tai buvo netikėta, smagi ir visiškai unikali patirtis, kurią susikūriau.
Kaip atrodo tavo darbo diena Paryžiuje? Ar turi rutiną, ar kiekviena diena visiškai skirtinga? Kurios darbo dalies lauki labiausiai?
Mano darbo diena primena filmą „Ir Velnias dėvi „Prada“ (šypsosi). Vienintelis skirtumas tas, kad mano vadovė yra supratinga ir rūpestinga, bet darbo ir užduočių turime tiek pat, kiek ir filme – dažnai jos neprognozuojamos ir visiškai netikėtos. Mėgstamiausia darbo dienos dalis –bendras komandos susitikimas, kai visi kartu pristatome ir aptariame per dieną kilusias idėjas bei dizainus joms įgyvendinti. Tuomet sulaukiu daugiausia grįžtamojo ryšio ir vertingų pastabų. Grįžtu namo pavargusi, bet kupina idėjų ir motyvacijos.
Įdomu, kodėl kaip amatą pasirinkai juvelyriką? Ar visada matei save šioje srityje? Kaip viskas prasidėjo?
Po šešerių metų darbo reklamos agentūroje pajutau, kad noriu kažko visiškai kitokio nei įprasta 9–17 valandų rutina biure. Dar dirbdama samdomą darbą, pradėjau mokytis juvelyrikos – visą (tikrai visą!) algą skirdavau kursams. Tapau priklausoma: kūryba mane įtraukė, užsidegiau noru sukurti kažką savo. Po darbo dienos gamindavau papuošalus.
Sukūriau pirmąją kolekciją. Joje norėjau apibrėžti pagrindinę prekės ženklo kryptį – retrofuturistines formas, įkvėptas praeities tendencijų ir žvilgsnio į ateitį. Šią idėją plėtoju ir šiandien. Taip gimė mano pirmasis juvelyrikos prekės ženklas, o vystant jį puikiai pravertė visa patirtis, sukaupta dirbant agentūroje.
Kai vis daugiau artimųjų pradėjo domėtis mano kurtais papuošalais, supratau, kad yra poreikis. Nors nesiekiau tapti verslininke, o save visada laikiau kūrybine asmenybe, prekės ženklas tapo platforma, leidžiančia įgyvendinti netikėčiausias mano idėjas.
Atskleisk, ar dar turi planų tęsti „Soda Futura“ veiklą?
Taip, tikrai planuoju. Visa patirtis, kurią parsivežiau iš Paryžiaus, bus įdėta į mano prekės ženklą ir ši veikla nebūtinai apsiribos vien Lietuva. Laikinai palikti „Soda Futura“ nebuvo sunku, nes visą tą kelią matau kaip vertingą patirtį, kuri dabar labai praverčia.
Sunkiausia buvo atsisveikinti su komanda. Džiaugiuosi, kad „Soda Futura“ ir „Magic st. 925“ į mano gyvenimą atvedė kolegas, kurie tapo mano draugais – tai pirmieji žmonės, su kuriais skubu susitikti vos grįžusi į Lietuvą.
Kokie yra tavo mėgstamiausi „Soda Futura“ sukurti papuošalai?
Jubiliejaus kolekcijos kaklo papuošalas su elektrinės spalvos žvaigždės formos balionu. Taip pat penkių žiedų rinkinys, „Avia“ kolekcijos ryškiai žalias žiedas iš duraliuminio medžiagos, „Emoji“ žiedas su dideliu violetinės spalvos cirkonio akmeniu ir žiedų rinkinys Silverstro Belt pasirodymui Eurovizijos scenoje.
Kuo tau asmeniškai skiriasi šios dvi veiklos – kurti juvelyriką savo prekės ženklui ir prisidėti prie kūrybos garsiems pasaulio mados namams? Kaip priimi šias skirtingas patirtis ir pergales?
Kurdama „Soda Futura“ papuošalus jaučiu labai asmeninį ryšį su kiekvienu kūriniu. Nuo pirmos idėjos iki gamybos, pakavimo ir bendravimo su klientais – visa tai darome patys, su savo komanda. Kiekvienas žiedas ar auskarai pereina per mūsų rankas – prisimenu veidus, istorijas, kam ir kodėl kūrėme vieną ar kitą papuošalą. Kiekvienas jų turi savo prasmę, todėl mums tai nėra tik daiktas, tai – emocija.
Kuriant papuošalus dideliems mados namams, kūryba įgyja kitą dimensiją – dirbi didelėje komandoje, kurioje kiekvieną žingsnį turi pagrįsti. Tavo idėją turi patvirtinti ne tik tiesioginė vadovė, bet ir kūrybos direktorius, prekės ženklo vadovybė. Kitaip tariant, kad papuošalas išvystų dienos šviesą, tenka įveikti ilgą pristatymų ir įrodymų kelią. Dėl to kūryba kitiems, mano manymu, yra didesnis iššūkis. Vis dėlto abi patirtys labai praturtina: viena leidžia kurti asmeniškai, kita moko prisitaikyti ir augti tarp geriausių kūrėjų.
Gatvėje sunku praeiti pro tave nepastebėjus. Kaip atradai savo stilių ir kas įkvepia eksperimentuoti kasdieniuose įvaizdžiuose?
Man patinka vintažas, ryškūs akcentai, plunksnos, žvyneliai, vestuvinių suknelių elementai kasdienėje aprangoje. Paryžius, nors ir mados sostinė, dažniausiai pasižymi santūriu, elegantišku ir kokybišku žmonių stiliumi, dėl to mano spintoje atsiranda vis daugiau kliošinių kelnių, aukštakulnių, įliemenuotų švarkų. Išvykdama žinojau, kad šis pokytis įvyks, bet nesitikėjau, kad miestas ir jo žmonės turi tam tokią stiprią įtaką (šypsosi).
