Aktorė, režisierė, visuomenės veikėja Karolina Masiulytė-Paliulienė, Prancūzijoje geriau žinoma kaip Caroline Paliulis, nepabijojo užnugaryje palikti populiarumą, žinomumą ir atvykti gyventi į Lietuvą būdama daugiau kaip 40-ies.
Apie įspūdingą, likimo posūkių kupiną jos gyvenimą kalbame prancūziška eklektika dvelkiančiame Karolinos bute Vilniuje, į klausimus jai atsakinėjant puikia lietuvių kalba su žaviu prancūzišku akcentu.
Gimėte lietuvių šeimoje Paryžiuje, į Lietuvą gyventi atvykote gerokai vėliau. Esate lietuvė ar prancūzė?
Lietuvoje esu prancūzė, Prancūzijoje – lietuvė. Pripratau ir susitaikiau su tuo. Manau, kad iš dalies tai – teisybė. Vaidyboje mano vaidmenys visada – užsienietės iš Rytų, o kai vaidinu čia, Lietuvoje, su savo akcentu, žinoma, būnu prancūzė.
Įspūdingai jūsų giminės istorijai aprašyti mūsų žurnale neužtektų puslapių. Bet paklausiu apie jūsų senelį, knygnešį Juozą Masiulį. Jums priklauso ir jo įkurtas pirmasis knygynas Lietuvoje. Ką tėtis pasakodavo apie jį, koks buvo J. Masiulis?
Mano senelis gimė 1864 metais, kai lietuvių kalba buvo draudžiama. Jis pradėjo knygnešystę labai anksti. Šeimoje visi prisidėjo prie to, kad lietuvių kalba ir kultūra nedingtų. Greit susiformavo Garšvių knygnešių tinklas Aukštaitijoje, kur dalyvavo ir Bielinis, ir kiti garsūs knygnešiai. Ilgainiui knygas jis platino po visą Aukštaitiją. Buvo tvartas prie upelio, kuriame po šienu buvo slepiama daug knygų.
Rusų valdžia tik paskui suprato, kad draudimas veikia atvirkščiai. Knygnešiai atvežė tiek daug įdomių knygų – ne tik religinių. Iš pradžių Katekizmą, bet vėliau ir ūkininkavimo, medicinos temomis. Tai ugdė visą tautą. Manau, nepriklausomybė dėl to ir sugrįžo, kad šie žmonės savo kultūrą nešiojo ant kupros, per miškus.
Papasakokite apie savo vaikystę Paryžiuje. Kaip jūs gyvenote?
Yra ir gerų, ir liūdnų atsiminimų. Kontrastai buvo dideli. Buvome neturtingi, bet gyvenome prestižiniame Paryžiaus 16-ajame rajone netoli Eifelio bokšto, kur gyveno vien turtingieji. Mano dėdė Eduardas Turauskas kovojo, kad gautume stipendijas, dėl to lankiau Šv. Marijos koledžą, kurį lankė tik ministrų ir aukštuomenės dukros.
Rytais jas atveždavo vairuotojai, baltomis pirštinaitėmis atidarydavo joms automobilio dureles, palinkėdami geros dienos „Bonne journée, Mademoiselle“. Augau tokioje aplinkoje, nors pačios kasdienybė buvo nepalyginamai kitokia. Dažnai jaučiau šį didelį skirtumą. Bet mano draugėms buvo įdomu ateiti pas mus, neturtinguosius, joms patikdavo (juokiasi).
Manau, nuo tada pradėjau mėgti teatrą. Dažnai reikėjo vaidinti, kad mes irgi esame vieni iš jų.
Iš tiesų, jūsų aktorystės karjera – labai įdomi ir įvairi. Vaidinote nuo humoro „skečų“ televizijoje iki rimtų pjesių teatre. Koks menas yra vaidyba?
Iš pradžių stojau į labai klasikinę teatro mokyklą. Mokėmės XVII amžiaus Molière, Jeano Racine tekstus. Mus ruošdavo toliau stoti į Comédie–Française, nors nestojau ten, buvau trupėje, toliau vaidinome tuos pačius klasikus.
Po kiek laiko supratau, kad po truputį stagnuoju, kad noriu vaidinti kitur. Viena draugė vis sakė: „Tu gerai rašai, bandyk rašyti savo humoristinius „skečus“.“Ji tikrai labai mane stūmė pirmyn ir skatino. Galiausiai padariau tai: pristačiau juos „café théâtre“ – vienoje iš kavinių, kur pasirodydavo aktoriai ir vaidindavo savo pačių sukurtas programas. Direktorė pasakė: „Puiku, rytoj pradedam.“ Viskas ėmė rutuliotis labai greitai.
Vaidinau sėkmingai, gausiai susirinkdavo žiūrovų. Kažkas iš televizijos žmonių mane pamatė, pakvietė. Man pasisekė, kad televizijoje vaidinau gana ilgai – apie septynerius metus. Jei būčiau likusi Prancūzijoje, tikriausiai būčiau grįžusi prie monospektaklių. Bet atsivėrė visai kitas gyvenimas.
Koks jausmas būti atpažįstamai Paryžiaus gatvėse? Ar jums patiko žinomumas, dėmesys?
Televizijos laida išties buvo populiari, visi, kas ten vaidinome, buvome atpažįstami. Tai suteikė savų privilegijų. Žmonės mėgdavo užkalbinti restorane ar gatvėje. Bet ypač malonu buvo mano šeimai, kad „Karolinai pagaliau pavyko“ – nėra lengva būti aktore ir iš to gyventi. Artimiesiems prireikė nemažai kantrybės.
Buvo labai gražių akimirkų. Pamenu, vieną dieną turguje maža mergaitė, ketverių ar penkerių metų, man sako: „Aš tave atpažįstu, o tu mane ar atpažįsti?“ (Juokiasi.) Televizija juk taip arti žmonių, ir man tai labai gražu. Iki dabar, po trisdešimties metų, žmonės manęs vis dar paklausia: „Kur aš tave mačiau?“
Bet paralelinė mano karjera vis tiek visada buvo rimta. Pavyzdžiui, kai inscenizavome disidentės, kovotojos už Lietuvą, Nijolės Sadūnaitės, istoriją spektaklyje „La porte de l’Aurore“ (liet. „Aušros vartai“). Žiūrėti šio spektaklio susirinkdavo rimti žmonės, katalikai, tai nebuvo ta pati publika, kuri žiūrėjo mano humoristinę programą per televiziją.
Įdomu, kodėl būnant populiariam žmonės susitapatina su tavimi, jaučia, lyg tave pažinotų, nori bendrauti. Bet ir pati seku populiarias naujienas, stebiu, ar Kate Middleton pasveiks, ar dalyvaus parade – man rūpi. Turime susitapatinti su tuo, kas yra truputį sėkmingesnis nei mes. Dukra Lina man yra sakiusi per interviu sakyti tai, ką kitoms moterims bus gera skaityti. O ir jūsų žurnalo dvasia yra tokia.
Prancūziškasis ELLE žurnalas irgi yra apie jus rašęs. Gal atsimenate tuos straipsnius?
Šie straipsniai visada turėjo didžiulę įtaką. Kartais išėjus straipsniui, vakare, kai vaidindavau, suplūsdavo pilnutėlė salė žiūrovų, o išeinant po spektaklio policija turėdavo mus saugoti. Tikrai ši sklaida padėdavo būti pakviestai ir į humoro festivalius, net užsienyje.
Būdama aktore, gyvendama Paryžiuje, tikriausiai domėjotės mada? Koks jūsų požiūris į ją, drabužius?
Labai mėgstu Yves’ą Saint Laurent’ą, Karlą Lagerfeldą. Manau, jie – didžiuliai menininkai. Neįsivaizduojama, kaip jie per dieną galėdavo tiek kurti, nupiešti tiek drabužių. Kaip jie sugebėdavo visada taip įdomiai atsinaujinti. Labai juos gerbiu. Mada – aukštasis pilotažas. Tai – labai svarbi, akį traukianti kūryba, nuo kurios prasideda „prêt-à-porter“. Visi imituoja ir semiasi įkvėpimo iš šių didžiulių, kūrybingų žmonių.
Buvo sakoma, kad karalienė Marija Antuanetė – paviršutiniška, bet dabar milijonai žmonių kasmet atvyksta į Versalį pažiūrėti, kokias užuolaidas ji rinkdavosi, su kuo bendruvo, kaip ji sukūrė visą savo puikią aplinką.
Ar tiesa, kad prancūzėms labai svarbu prekės ženklai, dizainerių rūbai?
Manau, ne taip svarbu, kaip įsivaizduojama.
Sprendimas grįžti į Lietuvą vos atgavus nepriklausomybę buvo drastiškas pokytis jūsų gyvenime. Ar tam prireikė daug drąsos?
Drąsos nereikėjo. Reikėjo kantrybės nenusiminti sunkiais momentais. Iš pradžių buvo labai sunku. Sovietų Sąjungoje, manau, visiškai nebūčiau galėjusi gyventi, man ta kasdienybė atrodė labai liūdna – nieko nėra, jokių parduotuvių. Pačioje nepriklausomybės pradžioje žmonės dar neturėjo pinigų, buvo pikti ir nemandagūs. Beveik nekalbėjau lietuviškai, o nepatenkinti žmonės vis perklausdavo: „Ką? Ko jūs norite?“ Po tokių dienų vakarais tikrai liūdėdavau.
Bet viskas labai greitai pasikeitė. Ypač estetika, kuri buvo neseniai gimusi, – ji buvo tokia graži. Eidavau į vieną restoraną, kur kaskart patiekdavo tą patį, ir štai vieną dieną tą patiekalą papuošė gėle iš poro – buvo labai smagu tai matyti. Žmonės norėjo grįžti į kūrybišką, laisvą gyvenimą.
Savo rašymu, vertimais esate be galo nusipelniusi Lietuvai. Mano nuomone, žmogus, kuris išverčia Kristijono Donelaičio „Metus“ į prancūzų kalbą, turėtų be galo mylėti Lietuvą.
Tai buvo didžiulis darbas. Kai gavau šį vertimo pasiūlymą, sakiau „oh là là“… Trukau ketverius metus. Bet kartu man tai buvo ir didžiulė dovana. Donelaitis yra nuostabus, toks šiuolaikiškas. Tai, kaip jis dalija patarimus būrams, ką sodinti ir kaip taupyti, kaip ekologiškai gaminti. Jis sakė: „Negalvokite, kad yra tik mėsos, galite išsikepti ir duonos, užsiauginti pupelių.“ Kaip jis kalba gyvūnams, kurie bus suvalgyti: „Gyvenkite gerą gyvenimą, vaikščiokite, plaukiokite.“ Jei valgome gyvūnus, kurie gyveno tik narvuose, tikrai labai liūdna.
Donelaičio „Metuose“ yra juokingų ištraukų apie prancūzus, kurie čia vienu metu į Prūsiją bėgo nuo karo Prancūzijoje tarp liuteronų ir katalikų. Ir Donelaitis kalba apie šiuos prancūzus, valgančius varles (juokiasi).
Donelaitis – ir puikus poetas, kuris galėjo turėti visai kitokią karjerą, bet pasirinko būti su žmonėmis ir puoselėti lietuvybę. Manau, žmonės nepakankamai pažįsta tikrąjį Donelaitį. Pažįstame tik nuobodulį, kurį patyrėme mokykloje mintinai mokydamiesi jo sudėtingus tekstus. Reikėtų pateikti tai lengviau, kad visi galėtų įvertinti, koks jis išmintingas.
Man atrodo, Lietuvoje moterys bijo sulaukti vyresnio amžiaus, o kaip yra Prancūzijoje? Gal Lietuvos senjorės galėtų ko nors pasimokyti iš prancūzių?
O taip, jos neturėtų per anksti užsidaryti. Lietuvės dažnai mados, gražių drabužių atsisako per anksti. Skuba nusikirpti trumpai plaukus, kad būtų lengviau, praktiškiau. Labai įdomu, kai kažkas atsisako gyventi. Jaučiu tai.
Aišku, kūnas sensta, tai jaučiu ir pati. Bet nepasiduodu. Reikia turėti „time out“ laiką tik sau, galima lankyti jogą.
Aišku, daug priklauso ir nuo vyro. Moterys Lietuvoje apskritai neturi daug laisvo laiko tik sau. Moterys namuose per daug dirba. Prancūzijoje vyrai moka ir svarbiausia mėgsta ruošti vakarienes, kažką sukurti virtuvėje, daryti staigmenas žmonoms. Nebijo dulkių siurblio ir tikrai dalyvauja kasdienybėje. O rutina gali siaubingai žudyti santykius, jei tik vienas žmogus daro viską.
Jaunos mamos galėtų mokyti berniukus nuo pat mažens padengti stalą, nunešti indus. Juntama, kad čia vyrai buvo dievinti, kad tik šiukštu nieko namuose jiems nereikėtų daryti, nekelti kojos į virtuvę. Paskui tai atsiliepia ne pačiu geriausiu būdu.
Kuo gyvenate dabar, kokie projektai laukia?
Visada yra knygyno veikla. Vis galvoju apie ateitį, noriu per savo knygynus akcentuoti knygnešystę. Pavyzdžiui, Panevėžio naujasis muziejus „Stasys“ yra pats moderniausias Lietuvoje, o toje pačioje gatvėje – ir mūsų seniausias Lietuvos knygynas. Pagaliau Panevėžys yra turizmo žemėlapyje. Prie knygnešystės turiu dar daug dirbti.
Nuo rudens iki sausio vyks Lietuvos sezonas Prancūzijoje – daug lietuviškų įvykių visoje šalyje. Vyks parodos apie Antano Mončio kūrybą, esu pakviesta dalyvauti. Valdas Papievis kviečia atvažiuoti į Paryžių, jis pristatys savo romaną.
Ir yra mano trupė – joje kalbame ir vaidiname prancūziškai. Sukūrėme spektaklį, kurį nuo rudens vėl rodysime – tai komedija, joje skamba prancūziškos dainos. Pasirodome Vilniaus kameriniame teatre, Kaune, Panevėžyje arba ten, kur kviečia. Taigi, veiklos yra – nepasiduodu.
