Dizainerę, prekės ženklo „BIS A BIS“ įkūrėją Agnę Biskytę, išvysime naujame – filmo kostiumų dailininkės amplua. „Pagaliau galime pasidžiaugti ir pasimėgauti savo autentiškumu“, – apie grįžimą į 10-ojo dešimtmečio Šiaulius filme „Pietinia Kronikas“ (rež. Ignas Miškinis) pasakoja kūrėja.
Įprastai reklamos ir televizijos projektuose dirbanti mados dizainerė išbandė filmo kostiumų dailininkės duoną visiškai atsitiktinai – žmogus, turėjęs kurti kostiumus filmui „Pietinia Kronikas“, netikėtai atsisakė. Gavusi pasiūlymą, Agnė Biskytė be dvejonių sutiko.
Maždaug tuo pat metu, kaip ir filmo herojai, paauglystę Šiauliuose išgyvenusiai Agnei šio filmo kūrimas tapo psichologine terapija. Kuriant filmo kostiumus, vartant senus savo nuotraukų albumus, teko atgaivinti prisiminimus ir sau pačiai perrašyti to laiko istoriją.
Šis interviu buvo publikuotas vasario mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Ar ilgai užtruko pasirengimas filmui – tų laikų stiliaus analizė?
Daug laiko neturėjome. Įprastai intensyvus pasiruošimo procesas kostiumo ir dailės srityje užtrunka apie šešis mėnesius, o mes iki pirmojo filmavimo etapo teturėjome tris ar keturis. Per juos reikėjo kažkaip atkapstyti ir susisteminti to meto Šiaulių gyvenimą: kokie buvo interjerai, kavinės, klubai, automobiliai, pinigai, ką tuo metu vilkėjo Lietuvos gyventojai, kokios šukuosenos puošė jų galvas. Privalėjome atrasti to laikotarpio aprangos išskirtinumus.
Mums tinkamos informacijos internete beveik nebuvo, tad teko ilgas valandas praleisti vaizdo ir laikraščių archyvuose, peržiūrint asmeninius ir draugų fotoalbumus.
Filmui „Pietinia Kronikas“ simboliškai priskyrėme 1994-uosius. Tai – lūžio laikas, kai sovietmetis nueina į užmarštį, nors jo daiktų ir rūbų likučių dar yra. Laikas, kai lietuvių gyvenime atsiranda naujų vakarietiškos kapitalistinės santvarkos elementų, o taip kažkada svajota vakarietiška estetinė raiška užpildo to meto kasdienybę.
Kiek filme išvysime autentiškų drabužių, o kiek jų teko atkurti, pasiūti šiais laikais?
„Pietinia Kronikas“ galime drąsiai pavadinti tvariu filmu, nes jį kurdami prikėlėme autentiškus to meto drabužius ir aksesuarus. Mums labai pasisekė, nes atsirado žmonių, kurie buvo išsaugoję ir mielai filmui kurti paskolino savo tuo laikotarpiu vilkėtus rūbus. Autentiškus tėvų ir artimųjų drabužius skolino beveik visi filmo kūrybinės komandos nariai. Daugelis filmo drabužių išgyveno antrą gyvenimą.
Dalį filmo kostiumų suradome „Humanos“ parduotuvėse ir kino rekvizito sandėliuose. Nors šiandienėje madoje praeito šimtmečio paskutinio dešimtmečio mada sugrįžo į masinės produkcijos parduotuves, ji jau šiek tiek kitokia ir nebėra to reikiamo autentiškumo.
Filme yra regbio žaidimo scenų. Reikiamo kiekio autentiškų to laikotarpio sportinių uniformų nebebuvo išlikę, o dabartinės regbio aprangos yra visai kitokios, tad teko iš naujo jas atkurti ir pagaminti. Turėjome tik vieną išlikusį marškinėlių pavyzdį, kurį išsaugojo Šiaulių „Vairo“ regbio komandos muziejus. Maloniai nustebome, kad šiuo atgimimo laikotarpiu „Vairas“ vilkėjo Lietuvos trispalvės spalvomis: geltonai, žaliai ir raudonai dryžuotą aprangą. Pagal šį pavyzdį ir atkūrėme aprangas – jos tapo tarsi simbolinės.
Filme kalbame apie jauno žmogaus veržimąsi į naują suaugusiųjų gyvenimą, kurį metaforiškai simbolizuoja regbis, bet tuo pat metu tai tarsi paralelė su tuo metu nepriklausomybę atgavusios Lietuvos siekiu tapti savarankiška visateise valstybe pasaulio žemėlapyje.
Kaip vyko autentiškų drabužių ir aksesuarų paieškos?
Tikru iššūkiu ir džiugiu kuriozu tapo vadinamųjų „boys“ megztukų paieška. Tuo metu beveik visi vaikinai juos vilkėjo. Bet kai pradėjome klausinėti ir ieškoti, pasirodo, turėjo daug kas, bet išmetė, nebeturi… Pavyko kelis jų gauti, o norėjosi turėti kuo daugiau, nes tie megztiniai – pats tikriausias to laikotarpio mados simbolis, kuris tiesiog turėjo būti užfiksuotas.
Galiausiai vis pasigirsdavo šypsnio vertas pasiūlymas ieškoti tokių megztukų Gariūnuose. Juk tuos megztukus kiekvienas ten ir pirkdavo! Visi logikos dėsniai diktavo, kad praėjo jau trisdešimt metų ir tokių megztukų ten tikrai nebėra ir negali būti. Tačiau vieną šeštadienio rytą, filmavimo pasiruošimo įkarštyje, nuvykome į Gariūnų turgavietę nusipirkti reikiamų prekių. Beieškodami nusibeldėme į turgaus pakraštį, o ten pas senyvo amžiaus moteriškę, prekiaujančią keistais rūbais ir namų tekstile, žiūrime – prekybinio kioskelio kampe kabo mūsų taip ieškomas „boys“ megztukas. Pamačiusi galvojau, kad apalpsiu iš laimės! Tikriausiai dabar galime juokais tarti, kad po trisdešimties metų prekybos „paskutinis“ „boys“ megztinis buvo nupirktas Gariūnų turgavietėje ir tapo „Pietinia Kronikas“ pagrindinio herojaus Rimanto (akt. Džiugas Grinys) apranga.
Ar turite savo mėgstamiausią įvaizdį, kurį sukūrėte filmui?
Visi jie – įdomūs. Ruošdamiesi filmavimui su režisieriumi Ignu Miškiniu diskutavome, koks yra kiekvienas personažas ir kaip mes jį kuriame, kaip per rūbus atsiskleis jo charakteris, požiūris, pajamos. Pavyzdžiui, pagrindiniai filmo herojai Rimantas ir Mindė yra draugai, jie rengiasi panašiai, beveik identiškai, juk tas pačias prekes įsigyja turguje („boys“ megztiniai, „mavin“ džinsai). O rūbų kokybė – „Adidas Orginals“ ar padirbinys, tikros odos striukė ar iš užsienio giminių atsiųstas jau padėvėtas „Chicago Bulls“ bomberis – atskleidžia šeimos pajamas.
Filmo siužetas trunka maždaug vienus metus. Pagrindiniam herojui Rimantui reikėjo surinkti visų metų garderobą: nuo apatinio trikotažo iki žieminės aprangos. Sporto treningus, varžybų aprangą, išleistuvių kostiumą, džinsus, megztinius ir visus aksesuarus: rankines, laikrodį ir avalynę. Teko sukomplektuoti realią 1994 metais gyvenusio vaikino iš Šiaulių miesto Pietinio rajono rūbų spintą.
Įdomu buvo kurti ir merginų įvaizdžius. Jos visos – labai skirtingos. Menininkės Jurgos įvaizdžiui sukurti įkvėpimo šaltiniu tapo Kurto Cobaino ir Courtney Love įvaizdžiai. Jie pasirinkti neatsitiktinai, nes būtent 1994 metais iš šio pasaulio pasitraukė grupės „Nirvana“ lyderis.
Edita – kaimynė ir klasės draugė, todėl jos įvaizdis turėjo atspindėti tipišką tų laikų merginą: suvelta plaukų „banga“ priekyje, pūkuoti moheriniai megztukai, ryškiaspalvės tamprės, mini sijonai.
O štai Monika – iš turtingesnės šeimos, gauna importinių prekių, rengiasi prabangiau, tarsi „kito lygio“, labai mėgsta žirgus. Šią žirgų meilę užkodavome jos aprangoje (marškinėlių spaudas su pegasu ar marškinių dekoras, vaizduojantis prerijose tramdomus žirgus) bei aksesuaruose (pasagos formos pakabutis ir žėrinti arklio formos segė).
Vyresnio amžiaus filmo herojams siekėme surasti iš sovietinio laikotarpio likusių drabužių, nes kaip ir realiame gyvenime metai bėga, o rūbai užsilieka mūsų spintose, ir toliau vilkime juos, nors mada jau būna pakitusi.
Ar šis projektas pakeitė jūsų požiūrį į 10-ojo dešimtmečio madą ir šio laikotarpio kultūrą apskritai?
Supratau, kad tie laikai buvo laukiniai ir be tabu. Vyko daug siaubingų dalykų – mafijos gaujų siautėjimai, reketas, sprogdinimai, darbų praradimas, prekių trūkumas. Tai buvo dalis kasdienybės. Kartais kyla nuostaba, kaip mes tuos laikus išgyvenome?.. Bet, kita vertus, tai – be galo kūrybingi ir laisvės kupini laikai. Tos kūrybinės laisvės dabar, atrodo, net trūksta, nors galimybių ir išteklių turime tikrai daug daugiau. Ribų tarsi nebuvo nei meno pasaulyje, nei madoje. 10-asis dešimtmetis buvo laikas, kai žmonės nelaukė „kažko“, o darė ir kūrė. Tai buvo laisvė pilnomis saujomis ir degančiomis akimis.
Į ką norėtumėte, kad žiūrovai atkreiptų dėmesį, kai jie pirmą kartą žiūrės šį filmą?
Jei žmonės matys organiškai atgijusią praėjusių laikų istoriją, vadinasi, mes atlikome savo kūrybinę užduotį – sukūrėme harmoningą vaizdą ir sėkmingai įamžinome išlikusius praeities artefaktus.
Manau, kad karta, kuri išgyveno tuos laikus, pajus nostalgiją – galbūt atpažins savo megztuką, tapetus, stalinę lempą ar pleduką ant lovos, o galbūt nusikels į tą laikotarpį ir prisimins pačių išgyventas patirtis: pirmąją meilę, „bizniukus“. O jaunoji karta, kuri asmeniškai nepatyrė to laikotarpio, tikiuosi, atras kažką naujo.
Kas jus pačią labiausiai žavi šiame filme?
Esu dėkinga knygos autoriui Rimantui Kmitai, kad parašė šiaulietišką istoriją, kuri pasakoja vieno vaikino išgyvenimus, tačiau įkūnija unikalų Lietuvai laikotarpį – nepriklausomybės atgavimo pradžią, o nieko neišsiskiriantį Šiaulių miesto sovietinių laikų miegamąjį rajoną pavertė nepaprastu. Šis filmas tarsi skirtas tik mums, lietuviams, apie mus, mūsų autentiškai išgyventą laikotarpį. Pagaliau galime pasidžiaugti ir pasimėgauti savo autentiškumu. To unikalumo, išskirtinumo, manau, pradeda trūkti suvienodėjusiame šių dienų pasaulyje.
O galiausiai, „Pietinia Kronikas“ yra ir labai graži istorija apie jauną žmogų, kuris žengia į suaugusiųjų pasaulį, kurio išgyvenimai, lūkesčiai ir siekiai aktualūs kiekvienai kartai, aišku, savaip ir su savais megztinių raštais.
