„Sveika sugrįžusi, Egle!“ – taip prasideda mūsų susitikimas, kai pradedame kalbėti apie vieną sėkmingiausių lietuviškų mados ženklų „D.EFECT“, skaičiuojantį jau penkioliktus savo veiklos metus. Po beveik penkerių metų kūrybinės pauzės Eglė Ona Žiemytė prisipažįsta, kad šiuo metu jaučiasi esanti savo „aukso amžiuje“, o sustojimas jai leido plačiai atverti duris naujai prekės ženklo pradžiai.
Egle, kas vis dėlto paskatino grįžti į drabužių kūrybą?
Pasiilgau savo aplinkos, klienčių ir viso darbo proceso. Dažnai sulaukdavau klausimų: „Egle, tai kada?“ Iš tiesų, maniau, nebegrįšiu, bet nuoširdus palaikymas po truputį vedė prie šios minties. Jausmas, kad esi reikalingas ir vertinamas, manau, yra didžiausia kūrybos ir viso ko prasmė.
„D.EFECT“ buvo sėkmingas prekės ženklas ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Kodėl sugalvojote padaryti pertrauką, sustoti? Kas paskatino priimti šį sprendimą?
Viena pagrindinių priežasčių buvo beprasmybės ir nuovargio nuo visos industrijos jausmas. Buvau perdegusi ir pavargusi. Jaučiau, kad, jei ir toliau vystysiu „D.EFECT“, reikės keisti tam tikras verslo struktūras, o viena, ko norėjau, tai tiesiog pabėgti nuo visko. Bet tada atėjo COVID-19, supratau, kad dabar yra būtent tas laikas, kadi naudodamasi šia pasauliui nepalankia situacija galiu atsitraukti.
Po kurio laiko dizaineriai neretai tampa išsikvėpę, neturi energijos ir tas labai atsispindi jų kūriniuose, nenorėjau būti viena iš jų. Pabuvimas su savimi man padėjo iš naujo atrasti save, sugalvojau naujų vidinių verslo konstrukcijų ir koncepcijų. Tikiu, kad tai buvo į naudą (šypsosi).
Per tą laiką rinkoje atsirado ne vienas naujas prekės ženklas, bet užvis smagiau, kad žmonės nepamiršo senbuvių…
Džiaugiuosi, kad rinka plečiasi, bet smagiausia yra tada, kai žmonės tave prisimena, grįžta, yra lojalūs. Kai kurios klientės mano paltus nešioja jau dešimtmetį. Lojalumas, o ne trumpalaikis, nors ir efektingas rezultatas, žavi labiausiai. Tai duoda daug stiprybės tęsti veiklą, nes būti mados dizaineriu, ypač Lietuvoje, nėra lengva.
O kaip, jūsų manymu, evoliucionavo Lietuvos mados laukas? Ar grįžusi jaučiate konkurenciją, o gal jos niekada ir nejautėte?
Iš vienos pusės, rinka pasikeitė, nes atėjo naujų dizainerių, o jie kur kas drąsesni ir kūrybingesni, moka save pateikti ir parduoti, yra konceptualūs, bet kartu atrodo, kad nepasikeitė niekas – aplinka ta pati, modelių agentūros tos pačios, gal tik renginių sumažėjo, bet drastiško pokyčio nejaučiu. Kaip sakė vienas žmogus – tavo vietos niekas neužėmė, ji liko saugi (juokiasi). Konkurencija yra visada, nes iš esmės konkuruoji ne tik su Lietuvos rinka, bet ir su užsienio ženklais – kainodara, pateikimu, dizainu.
Ar pertraukos metu mada išliko svarbia jūsų gyvenimo dalimi?
Juokingiausia, kad tada, kai nusprendžiau išeiti ir pailsėti, iš aplinkos pradėjau gauti ne vieną pasiūlymą, susijusį su drabužių kūryba. Per tą laiką kūriau kolekcijas kitiems prekių ženklams, turėjau individualių užsakymų, pavyzdžiui, kūriau darbuotojų aprangas Lietuvos geležinkeliams. Taip pat pabaigiau magistrantūrą. Nuo mados toli nepabėgau, tik nuo savo prekės ženklo (juokiasi).
Socialiniai tinklai per pastaruosius metus stipriai pakeitė mados industriją, ypač komunikacijos srityje. Kai sustabdėte savo veiklą, jų įtaka dar nebuvo tokia ryški. Kaip šie pokyčiai paveikė jūsų požiūrį į prekės ženklo komunikaciją? Ar planuojate prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, ar išlaikysite labiau tradicinį požiūrį?
Be abejo, telksimės tiek į „Instagram“, tiek į kitus socialinius tinklus. Neįsivaizduoju, kaip mada šiais laikais gali egzistuoti be jų. Didinsime savo matomumą socialinėse erdvėse, dirbsime su nuomonės formuotojais, todėl tikrai prisitaikysime prie pokyčių. Šiandien labai svarbu pozicionuoti save ir kurti įvaizdį virtualiai. Žinoma, tai bus gana naujas iššūkis, nes anksčiau komunikacija vyko labiau per agentus, spaudą, renginius, showroom’us…
O ką manote apie skaitmenines inovatyvaus pasaulio perspektyvas? Kaip tai pakeis tradicinę madą? Ar ateityje turite planų jas integruoti į savo kūrybą?
Tradicinės mados 100 procentų tikrai nepakeis, nes ir patys turėtume tapti virtualūs. Bet kad skaitmeninės technologijos ir programos padeda būti tvaresniems, faktas. Kurdami pirmuosius pavyzdinius modelius visuomet darome skaitmenizuotus 3D modelius ir taip sutaupome bent vieną procesą, išvengdami siuvimo. Dirbtinis intelektas taip pat gali padėti pakoreguoti nuotrauką ar tam tikrus dalykus, taupant žmonių laiką. Manau, kartu galima derinti ir tradicinę, ir skaitmeninę madą, ir tai vienas kitam netrukdo, tik papildo, pagreitina ir pagerina procesus.
Koks jūsų santykis su tvarumu? Su kokiais iššūkiais, kalbant apie kūrybines ir asmenines pastangas puoselėti atsakingo vartojimo svarbą, susiduriate?
Tai labai sunki tema, į kurią gilinausi savo magistro darbe. Suprantu, kad tai svarbu ir reikalinga, bet aš esu mados dizainerė. Jau vien dėl to negaliu savęs vadinti tvaria. Vien pradėjęs gaminti, nori nenori, terši aplinką, nors aš ir gaminu nedideliais kiekiais. Tvarumas susideda iš tokių paprastų procesų kaip gamybiniai, siuntimo kaštai, audinių pasirinkimas. Tie patys audiniai ne visada gali būti 100 procentų tvarūs, nes gaminant paltus iš vilnos jiems reikia šiek tiek sintetikos, kad gaminys būtų patvaresnis. Pati asmeniškai stengiuosi vartoti mažiau, mėgstu vilkėti dėvėtus ir vintažinius drabužius, vertinu ilgaamžiškumą visur ir visada.
Grįžkime į laikus, kai „D.EFECT“ dar nebuvo išvydęs dienos šviesos. Kaip prasidėjo jūsų kaip dizainerės karjera? Kokį santykį su mada turėjote dar prieš tapdama dizainere?
Būdama jauna buvau modelis, todėl greitai patekau į šį pasaulį, kuris mane kaip reikiant užbūrė ir įtraukė. Laisvu laiku mėgdavau siūti, karpyti, todėl ilgai netrukus nusprendžiau, kad gyvenime noriu kurti drabužius. Dar mokykloje, kai reikėjo įrašyti, kur stosiu, parašiau tik vieną variantą – kostiumo dizaino katedra, ir štai įstojau į Vilniaus dailės akademiją.
Tačiau norint pradėti kurti reikia turėti išteklių. Iš pradžių mano darbai buvo studentiški – tai dar nebuvo profesionali mada. Likimas susiklostė taip, kad tuo metu mano vaikinas, dabar jau vyras, dirbo su profesionalia mada ir aukštos kokybės prekių ženklais. Tai atvėrė man duris į aplinką, kuri tapo didžiausiu mano „universitetu“. Ne kiekvienam dizaineriui tenka galimybė patekti į tokią erdvę. Atsidūriau tarp tokių prekės ženklų kaip „Victoria Beckham“, „Acne Studios“, „Jacquemus“, nes ši įmonė, kurioje gaminau ir aš, gamino drabužius daugeliui pasaulio mados gigantų. Lietuva – ne Bangladešas, čia gamina tik aukščiausios klasės mados namai. Ši aplinka buvo didžiulė mokykla, kurioje prasidėjo mano kaip dizainerės kelias. Ten išmokau viso amato: techninių žinių, audinių subtilybių – visko, kas mane suformavo kaip dizainerę.
Kaip lietuvės reagavo į jūsų kūrybą? Kaip pavyko pasiekti pirmuosius užsienio klientus?
Lietuvoje susidomėjimas pasijuto iškart, dėl to esu labai dėkinga. O užsienyje sekėsi labai įvairiai, priklausydavo nuo šalies ar nuo pačios kolekcijos. Pavyzdžiui, Skandinavijoje visada buvo sunkiau, nes jie pernelyg myli ir palaiko savo madą, yra nacionalistai, todėl svetimšaliui ten kur kas sunkiau įsilieti, bent jau taip buvo anksčiau. O Japonija ir Honkongas mus labai mėgo ir vertino. Nuolat dalyvaudavome parodose Niujorke, Tokijuje, Paryžiuje ir taip pasauliui skleidėme apie save žinutę.
Jūsų kūryba „įkandama“ ne visiems. Kas yra jūsų klientė?
Tai miesto moteris, einanti aukštesnes pareigas, turinti išsilavinimą. Ji domisi mada, dizainu, kultūra, palaiko vietinius dizainerius, bet yra gana išranki, sofistikuota moteris. Mano klientės įperka ir aukštosios mados kūrinius, bet pas mane visada grįždavo su pagyromis dėl kokybės, unikalaus dizaino.
Minėjote, kad pavadinimas „D.EFECT“ tarsi apibrėžia defekto, netobulo žmogaus reikšmę. Kaip tai atsispindėjo drabužiuose?
Jame galima įžvelgti ne vieną prasmę. Žinau, kad VU semiotikos studentai mėgsta analizuoti šį pavadinimą, nes jame randa daug prasmių. Mano bakalauro tema buvo sukurti drabužius iš brokuotų, panaudotų audinių ir tame rasti naują estetinį grožį. Vėliau, kai šią temą perkėliau į prekės ženklo kūrybą, siekiau defekto efekto. Tema yra plati – čia galima įžvelgti ir kūno, ir filosofinius „defektus“.
Man asmeniškai prireikė daugybės metų kovos su savimi, ypač paauglystėje, kol galiausiai išmokau priimti savo netobulumus. O paskui kažkuriuo metu man pasisekė atrasti jo grožį. Būtent tai ir slepiasi po „D.EFECT“ pavadinimu. Mano tikslas – kurti paprastus, dėvimus modelius, kurie turi ypatingų elementų, darančių juos kitokius. Tai gali būti perdėtos ar itin sutrumpintos detalės, tyčia padaryti plyšiai, kontrastai, įdomios asimetriškos detalės ar konstrukcijos… Galų gale, esu tvirtai įsitikinusi, kad būtent šios mažos detalės ir padaro mūsų stilių įdomesnį. Kaip ir vadinamieji mūsų fizinio kūno ar asmenybės trūkumai, kurie daro mus unikalius ir ypatingus. Dėl trūkumų mus supantis pasaulis tampa spalvingesnis ir įdomesnis (šypsosi). Taip pat man labai artima japonų vabisabio filosofija, todėl daug kampų galima įžvelgti ir tame.
Kada išsigryninote savo braižą? Apie ką jis? Ar prekės ženklo estetika nesikeis ir po pertraukos?
„The beauty imperfection“ (liet. visas grožis – netobulumas) – tokia yra pagrindinė mūsų žinutė. Mano braižas – tai monumentalios, skulptūriškos, gana sunkios, didintos formos, turinčios vyriško prado. Tai nėra romantinis stilius, ir nemanau, kad kada nors bus (šypsosi).
Kokia yra naujausia kolekcija? Kas laukia ateityje?
Stipriausia ir mėgstamiausia mano kūrybos dalis buvo ir yra paltai ir švarkai, tad ir naujausioje kolekcijoje fokusas yra į juos – joje tik keli paltai ir švarkai. Ateityje visos kolekcijos bus nedidelės, labiau „limited edition“.
Kaip apibūdintumėte savo pačios stilių? Ar jis turėjo įtakos prekės ženklo estetikai? Koks žmogus esate už kūrybos ribų?
Esu judri, aktyvi ir sportiška, einu iš proto dėl gamtos ir žygių, todėl techninė mada, sumaišyta su „streetwear“, yra mano tema (šypsosi). Ji mane traukia dėl techniškai apgalvotų audinių ir kirpimų, kurių mėgstu įmaišyti į savo kasdienį įvaizdį. Mano stilius yra eklektiškas su vyrišku prieskoniu, tačiau kartais mėgstu rengtis visai ne į temą – galbūt tai būdinga mano specialybei (juokiasi). Pavyzdžiui, jei turiu daug darbo, specialiai apsirengiu ką nors, kas sukeltų maištą. Kai gyveni kūrybiniame chaose ir dieną iš dienos matai tik drabužius, pačiam tos mados nebesinori. Norisi, kad niekas neblaškytų dėmesio, todėl daugelis užsienio dizainerių nė nesureikšmina savo išvaizdos.
Kokiais mados namais žavitės pati?
Mano visų laikų ikona yra Phoebe Philo. Nors iš „Celine“ ji atsitraukė, savo laiku ji padarė man didelę įtaką tiek kultūriškai, tiek dizaino prasme. Ji buvo ypač gerai įvaldžiusi siluetus.
Ką jums šiandien reiškia kurti?
Kaip dizainerė šiandien esu brandi, užtikrinta, profesionali, daug mačiusi ir patyrusi, kitaip tariant, jaučiuosi taip, kad tik dabar esu pačiame savo kūrybos žydėjime, aukso amžiuje (juokiasi). Pažadėjau sau, kad sugrįžimas man bus lengvas, malonus ir patogus, jame jausiu mažiau streso nei anksčiau. Atnaujinau prekės ženklą be didelių įsipareigojimų, nenoriu, kad reikėtų nuolat skaičiuoti rezultatus ir galvoti, kaip išgyventi, iš to uždirbti. Noriu tame jaustis gerai, o iš gyvenimo šiuo metu siekiu paprastumo, ramybės ir džiaugsmo.
Džiaugiuosi dabartiniais produktais, internetinės svetainės atnaujinimu ir tuo, kad apskritai grįžtu. Turiu didelį užnugarį, kuris mane palaiko, myli ir skatina judėti į priekį. Nors per visą laikotarpį mano komandoje buvo įvairių žmonių, o šiandien daugiausia konstruktoriai, siuvėjai, technologai ir aš, per daugelį verslo metų esu „susirinkusi“ savo žmones. Pavyzdžiui, fotografą, grafikos dizainerį, modelius, kuriems visada galiu paskambinti, ir jie su malonumu man padės įgyvendinti beprotiškiausias idėjas (šypsosi).
