Suteikti erdvės savo ypatybėms ir jas pažinti – tai tampa kertiniu „Ydos Dorybės“ ženklo įkūrėjos Deimantės Litvinaitės kūrybos akcentu. Pasitelkdama juvelyrikos amatą dizainerė konceptualiai siūlo atkreipti dėmesį į žmogaus visumą ir neignoruoti tamsiųjų asmenybės pusių.
Vieno interviu metu esate minėjusi, kad juvelyrika jūsų gyvenime atsirado kaip avantiūra. Kaip į savo profesiją žvelgiate šiandien ir kaip ji pakito nuo 2012 metų, kai įkūrėte pirmąjį juvelyrikos ženklą?
Visas gyvenimas man yra tam tikra avantiūra, žaidimas. Tik kartais patikėjusi, kad jau žinau, kaip veikia tam tikros sistemos, netrukus susimąstau, kad iš tiesų nieko nežinau. Per šiuos metus mane apėmė stiprus pojūtis, kad gyvenimas yra be galo trumpas, tarsi sulėtėjusi akimirka. Todėl pati mėgaujuosi tuo, kas vyksta dabar, o prisimindama posakį „po manęs nors ir tvanas“ noriu perteikti mintį, kad kaip individas esu niekas. Esu mažas blyksnis ir neturiu poreikio po savęs palikti kažką reikšmingo. Dabar svarbiausia, kaip tirštai išgyvenu, jaučiu kasdienybę, kokius žmogiškus ryšius mezgu kiekvieną momentą. Su tokiu filosofiniu nusiteikimu ir gyvenu šiandien (šypsosi).
Kalbant apie mano profesinę veiklą, laikotarpis nuo 2012-ųjų iki 2017-ųjų man buvo labai intensyvus. Pamenu, palikau puikų darbą kūrybinėje agentūroje ir stačia galva nėriau į nežinią. Tuo metu įkurtas juvelyrikos ženklas „TADAM! Design“ sparčiai augo, aplankė sėkmė, tad tarsi pataikiau į taikinį.
Dalyvaudavau parodose įvairiose šalyse, mane lydėjo daug ambicijų, veikla palietė ir tarptautinę rinką. Bet ilgainiui atėjo reikalingos pertraukos metas, turėjau pergalvoti vertybes. Šiuo metu aplink save pastebiu milžinišką greitį bei konkurenciją, kai viso pasaulio produktai ir kūriniai prieinami vieno mygtuko paspaudimu, o paties vartojimo įpročiai pasikeitę. Visgi dabar mano pačios energija sulėtėjusi, labiau nukreipta į lokalią auditoriją, visišką rankų darbą ir artimo ryšio su klientu kūrimą.
Deimante, pakalbėkime apie jūsų šiuo metu puoselėjamą juvelyrikos ženklą „Ydos Dorybės“. Ar galite trumpai pasidalyti, kokia pagrindinė idėja slepiasi už šio pavadinimo ir estetikos krypties?
Kaip gražiai pasakėte ir pavartojote žodį „puoselėjimą“. Taip šilta pasidarė, nes tikrai puoselėju ir branginu šį ženklą. Turbūt dauguma girdėjome religijose paplitusį „Ydos ir dorybės“ kanoną. Mano pavadinime nebėra junginio „ir“, o taip ištrinama griežta dualumo riba, ydos susilieja su dorybėmis, tampa viena kitos tęsiniu ir papildiniu.
Kodėl? Nes noriu atkreipti dėmesį į žmogaus visybę. Mes esame platus spektras savybių, rinkinys juodo, balto ir visų tarpinių atspalvių. Galime trokšti būti dorybingi, tobuli ir išspręsti, bet mūsų viduje visada egzistuos šešėlinė, tamsioji pusė, ir neverta jos ignoruoti. Tad ir estetine prasme papuošalai nėra tobuli juvelyriniai dirbiniai, o turi šiurkštumo, neišbaigtumo ir to, kas sukelia stiprias reakcijas, duria ir neleidžia apie save pamiršti.
Apsilankęs jūsų ženklo puslapyje, žmogus kviečiamas atlikti testą ir atpažinti savo ydą. Kaip šis nestandartinis formatas priartina asmenį prie jam tinkamo juvelyrikos gaminio?
Testas yra labai nesudėtingas, o patys klausimai gana paprasti. Beje, pats testas – anoniminis, nerenku jokių duomenų ir nematau atsakymų, jo pabaigoje nėra jokio rinkodarinio triuko. Galima pasidaryti testą, sužinoti kažką apie save ir tiesiog išjungti puslapį. Suteikiu absoliučią laisvę apsilankiusiam. Tačiau, jei žmogus nori įsigyti ir papuošalą, dedikuotą savo ydai, testas pasufleruoja, koks juvelyrikos objektas tai galėtų būti.
Labai įdomu klausytis apie tokią prieigą, ypač kalbant apie juvelyrikos sritį. Kodėl žmonės turėtų pažinti ar net susidraugauti su savo ydomis?
Manau, svarbu neignoruoti įvairių savo savybių, nes tai išlaisvina, o kartu leidžia geriau naviguoti kasdienybėje. Žinoma, kartais yra dalykų, kurių geriau nežinoti, bet aš asmeniškai renkuosi žinojimo kelią. Ir šiuo atveju kalbu tik iš savo asmeninės perspektyvos. Kažkada manęs viena klientė paklausė, ar nematau ydų, kurias turi kiti? Atsakymas paprastas – taip, kartais jas pamatau, bet tai yra ne mano reikalas. Pati turiu žinoti apie savo ydas, leisti joms integruotis į mano gyvenimą. Jei ši praktika artima ir kitiems, džiaugiuosi ir todėl šiam tikslui kuriu papuošalus.
Vienas labai įdomiai skambančių jūsų kūrybos objektų: savistabos amuletas…
Visus „Ydų Dorybių“ papuošalus vadinu savistabos amuletais, nes kuriu turėdama aiškų tikslą: skatinu nešioti juos kaip primintukus apie savybes, kurioms pagaliau suteikiama erdvė ir jos išgirstamos. Kai neužsimerki, nebėgi, jausmai ir emocijos neužsibūna kažkur giliai kūno rūsiuose. Supratau man itin svarbų momentą, kad pati svarbiausia transformacija – tai susitikimas su savimi, leidimas sau būti autentiškam. Tai ne kažkoks drastiškas pokytis ar savęs perlaužimas. Tikiu, kad gilus žvilgsnis į veidrodį priartina prie tiesos, o kai tampi nuoširdus sau, ir su kitais bendravimas tampa natūralesnis. Taip tarsi nukritinėja visokios išmoktos šiukšlytės.
Kokią vietą jūsų kūryboje užima tvarumas?
Neužsiminėsiu žaliuoju smegenų plovimu (angl. „greenwashing“). Mano kūrybos kontekste tikrai yra procesų, kuriuos būtų galima atlikti tvariau. Visgi, manau, svarbu paminėti momentą, kad iš anksto papuošalų negaminu. Gamybą pradedu tik po atlikto užsakymo, tad tai sukuria sąlygas nekaupti ir nešvaistyti medžiagų. Taip pat visada perdirbu brokuotus ar nepanaudotus gaminius.
Palieskime dar vieną jūsų kūrybos sritį – tai juvelyrikos dirbtuvės, kuriose kviečiate žmones savo emocijas nukreipti į kūrybinį procesą.
Taip, „Žiedo-Veido“ dirbtuvės yra mano nauja žaidimų aikštelė ir net šypsausi apie tai galvodama. Kol kas organizuoju jas Vilniuje ir Kaune, bet norėčiau pavažinėti ir po visą Lietuvą. Pati mintis gimė labai natūraliai: buvau stipriai supykusi ant vieno žmogaus ir nejučia pradėjau formuoti jo veidą žiede. Sulig kiekvienu rankos judesiu nemaloni emocija pamažu lengvėjo, kol paliko mano kūną. Tada supratau, kaip legitimizuoti pačias nemaloniausias emocijas, perkeliant jas į kūrybinį procesą.
Menas yra galingas būdas išveikti bet kokias, per daug stimuliuojančias emocijas. Tad būtent tai mes su žmonėmis ir darome dirbtuvių metu, o rezultatas po kelių savaičių kiekvienam dalyviui matomas susikurtame žiede. Aš needukuoju, nemokau juvelyrikos amato, o dalijuosi patirtimi, įrankiais, nukreipiu, padedu, o vėliau dalyvauju visose techninėse žiedo išgavimo procedūrose, kad finalinis kūrinys būtų tinkamas nešioti ir džiugintų.
O kokią prasmę ar emocinį krūvį žmogui gali suteikti dėvimas juvelyrikos objektas? Kaip sietumėte žmogaus psichologiją ir dėvimus papuošalus?
Prasmę kiekvienas susikuriame patys. Gal žmogus nori, kad papuošalas jam kažką pastimuliuotų ar paskatintų skleistis per mažai išgirstą būdo savybę. Pavyzdžiui, „puikybė“ – tai savybė, kuri skamba labai išdidžiai ir dėl to gali būti nustumta į periferiją kaip nepatraukli. Bet ši savybė turi labai reikalingo krūvio, kuris padeda, jei žmogaus ego per mažas. Juk žmogui ego reikalingas, kitaip mes nieko nenuveiktume. O galbūt žmogus nori artimiau susipažinti su jį lydinčia įkyria baime ir, į ją įsiklausius, šią baimę paleisti. Kitaip tariant, leisti baimei funkcionuoti be kaltės jausmo. Savo kūriniuose kol kas įvardiju septynias ydas, bet jų yra daug daugiau, tad ateityje tikrai praplėsiu šią koncepciją.
Deimante, pereikime prie juvelyrikos kaip profesijos specifikos. Su kokiais didžiausiais iššūkiais, jūsų nuomone, susiduria juvelyrikos dizaineriai, kurie nori kurti ir savo ženklą puoselėti būtent Lietuvoje?
Konkurencija Lietuvoje yra didelė, nes klestint internetinei erdvei konkuruojama ir su visu pasauliu, todėl kiekvienam kūrėjui reikalingos autentiškumo paieškos, taip pasiūlant kažką unikalaus ir savito. Taip pat, tikiu, labai svarbu pernelyg nepataikauti madai. Juk neįmanoma suspėti persikvalifikuoti, keičiantis kiekvienai tendencijai.
O ar esate pastebėjusi, kaip pastaraisiais metais kito juvelyrikos tendencijos? Kokios krypties estetika populiarėjo tarp vartotojų?
Technologinės naujovės įsiveržia į skirtingų veiklų sritis, tarp jų – ir į juvelyriką, kurioje naudojamas 3D modeliavimas ar taikomas dirbtinis intelektas. Vienos estetikos krypties, kuri dominuotų, nėra. Manau, žmonės yra skirtingi, kaip ir jų požiūris į juvelyriką. Esu absoliučiai ne klasikinės juvelyrikos atstovė, tad nekonkuruoju su geriausiais meistrais, kuriems jaučiu didelę pagarbą. Pati idėja man yra svarbesnė už daikto išpildymo techniką, todėl nevertingomis laikomas medžiagas (pvz., cirkonį) galiu derinti su tauriaisiais metalais. Esu girdėjusi, kad tradicinės krypties juvelyrai piktinasi ir kritikuoja tokius išsišokimus, bet, tikiu, kiekvienas turi teisę rinktis savo vertybes.
O kaip apibūdintumėte savo stiliaus uniformą? Kokią vietą joje užima jūsų pačios kūryba?
Rengiuosi labai paprastai, bent man taip atrodo (juokiasi). Geriausiai jaučiuosi dėvėdama juodus, tamsiai mėlynus ar rusvus atspalvius. Vertinu natūralius audinius ir galėčiau gyventi lino, šilko ir vilnos apsuptyje, tad sintetiką palieku sporto aplinkai. Man pačiai sunku vertinti savo stilių, nes jam skiriu mažai dėmesio, bet dažnai žmonės mano kitaip. Galbūt tiesiog jau esu atradusi sau artimą stilistiką ir žinau, kas man tinka, o prie ko net nereikia artintis. Na, o papuošalų nešioju mažai – porą savo gamybos brokų ir kelis kolegų darbus (juokiasi).
Kokios meno ar dizaino disciplinos jus įkvepia labiausiai?
Daiktų, objektų dizainas, tapyba, skulptūra, kurios atstovai Antanas Mončys ir Jacques’as Lipchitzas yra mano ikonos. Esu siurrealizmo krypties gerbėja ir jaučiu stiprią simpatiją prancūzų dailininkui Yves’ui Tanguy, su kuriuo esame gimę tą pačią dieną (šypsosi). Aplankyti jo darbų ekspoziciją – mano svajonė. Taip pat mane labai įkvepia muzika, dažnai galvoje kuriu vaizdo klipus, kai klausausi ko nors gražaus. Dar išskirčiau gatvės madą, kuri man tampa įdomiu stebėjimo lauku. Galėčiau ištisas valandas sėdėti kavinėje ir fiksuoti, kaip žmonės derina spalvas, siluetus, aksesuarus, pasidžiaugti pamačius ką nors išskirtinio.
O kokia muzika skamba „Ydos Dorybės“ studijoje?
Atsakysiu paprastai: klausausi to, ką „Spotify“ programėlė sugeneruoja, atsižvelgdama į mano vartotą turinį. Pati mėgstu labiau melancholiško skambesio muziką, bet kartais nukrypstu nuo sau įprasto klausymo lauko ribų. Dar neretai ausinėse klausausi tinklalaidžių ar įgarsintų knygų, nes tai labai patogu, kai dirbu triukšmingą techninį darbą. Nenuostabu, psichologinės temos šiame kontekste pirmauja, labai jas mėgstu (juokiasi).
Kaip kasdien atsiribojate nuo darbo? Galbūt turite specifiškų hobių, ritualų, kurie jums itin svarbūs?
Prisipažinsiu, nuo darbo atsiriboju gana sunkiai, nes galva dirba nuolat, o mintyse tarsi planetos be perstojo sukasi idėjos, kurios nesustoja ir sapnuose. Kadangi su ženklu dirbu viena, mano atsakomybės apima visas sritis – nuo kūrybos iki ženklo sklaidos, tad natūralu, kad visiškai atsitraukti man nelengva.
Visgi yra keli patikrinti būdai, kurie man leidžia atsipalaiduoti, – tai sportas, judesys, intymumas su kitu žmogumi, lokacijos pakeitimas keliaujant ar tiesiog vaikštant neįprastose vietose. Taip pat mėgstu gamtą – miškus, jūrą, kaimą – bei meno parodas. Visgi pastarosios neretai dar labiau suintensyvina minčių srautą (juokiasi).
