Beveik dešimtmetį veikiantį privatų licėjų su vyru įkūrusi Laima Pačėsienė sako, kad šį žingsnį žengė norėdama geriausio akademinio ugdymo savo pačios vaikams.
Mokykloje kuriama šeimai artima aplinka, pasak moters, yra labai svarbi, kad būtų sudaroma ypatinga atmosfera, mokiniai jaustųsi priimami tokie, kokie yra, ir jaustųsi saugūs. Nuolatiniu darbu tapusi idėja padeda ir asmeniniame gyvenime, pavargusi ji tiesiog nueina pasikalbėti su vaikais, kurie suteikia jėgų toliau stengtis dėl savo šeimos ir „antrosios šeimos“, kuria vadina mokyklą.
Kodėl jums buvo svarbu, kad dukra gautų geriausią įmanomą išsilavinimą, kokį galėjote suteikti?
Mes, mamos, dėl savo vaiko galime padaryti tikrai labai daug. Mokyklos įkūrimas, galvojant apie savo vaiką, suteikė jėgų. Man labai svarbu, kad vaikas gautų visapusišką ugdymą, balansą tarp akademinių žinių ir asmeninių gebėjimų. Ši idėja tapo pamatine „Erudito“ licėjaus ugdymo filosofija.
Šiuolaikinis jaunimas kartais laikomas per greitai viską metančiu. Kaip manote, galbūt tai – geras bruožas, rodantis, kad mes, kaip tauta, atsisakome kentėti, nes „tik taip pasiekiami geri rezultatai“?
Šiuolaikiškas jaunimas linkęs išbandyti kuo daugiau naujų dalykų, ieškoti savęs ir daryti tai, kas teikia džiaugsmo. Tai yra teisingas požiūris. Tam, kad pasiektum aukštų rezultatų, reikia įdėti daug pastangų, kartais net „kentėti“. Bet jeigu vaikas daro tai, kas jam patinka, ir „kančia“ gali būti maloni. Jiems labai svarbu atrasti tai, kas artima, kur nori skleistis. Jaunimui turime padėti, tai yra mūsų aktyvaus, integralaus, įtraukiančio ugdymo misija.
Kaip išlaviruoti tarp laisvės ir atsakomybės, disciplinos ir asmens unikalumo išraiškos?
Mokykloje auginame laisvus ir savarankiškus vaikus. Laisvas žmogus daro savarankiškus pasirinkimus, priima sprendimus, klysta, atranda. Kalbame apie klaidas, jas aiškiai įvardijame, analizuojame, norime, kad klaida taptų geriausia mokytoja. Tai brandina atsakingą asmenybę. Discipliną pasiekiame per susitarimus, kuriuos priimant visada dalyvauja patys mokiniai. Netinkamai pasielgus, kalbame apie tai visi kartu, skatiname pozityvią elgseną ir mąstyseną.
Kokiomis priemonėmis kuriate gerovę mokiniams, kad jie jaustųsi saugūs ir priimami, nesvarbu, kokie būtų?
Kiekvienas esame unikalus. Mokiniai nebijo būti savimi, drąsiai išreiškia idėjas, kūrybinius sprendimus. Tam labai tinka projektinis ugdymas, kurio metu jie daug dirba komandose. Išmoksta priimti kito nuomonę, susitarti, bendradarbiauti. Licėjus pasižymi tarptautiškumu. Turime mokinių ir mokytojų iš daugiau nei 30 pasaulio šalių. Kultūrinė įvairovė leidžia dar geriau pažinti skirtumus, juos priimti pozityviai, unikaliai.
Kaip sukuriate tokią aplinką, kad kiekvienas gautų dėmesio, būtų vertinamas ir pastebėtas – juk mokinių daug?
Esu nepaprastai laiminga, nes iš mokinių gaunu daug pozityvumo ir geros energijos. Jei dirbdama labai pavargstu, einu pasikalbėti su mokiniais. Visas nuovargis kaipmat išnyksta. Vaikai įkrauna energijos.
Kaip išmokyti vaiką mylėti savo kūną ir save priimant sveikatai naudingus sprendimus?
Licėjuje yra labai svarbus visavertis maitinimas. Labai plati maisto įvairovė – nuo vegetariškų iki mėsos ar žuvų patiekalų, platus daržovių pasirinkimas. Vaikai renkasi pagal savo skonį. Penktadieniais einame į mokyklą be uniformos ir leidžiame pasimėgauti itališka pica. Vaikus skatiname pertraukas leisti lauke ir kuo daugiau judėti.
Kodėl jums pačiai jūsų mokykla ir apskritai švietimas yra svarbūs asmenybės ir visuomenės augimui bei vystymuisi?
Nes tai – pagrindas, pamatas vaikui. Kokioje aplinkoje jis auginamas, ugdomas, su tokiomis vertybėmis išeina į kitą gyvenimo etapą, renkasi studijas. Susidūręs su kitokia aplinka, geba atsirinkti, kritiškai mąstyti, toliau planuoti savo gyvenimą. Nes jau turi suformuotą stiprų pagrindą mokykloje.
Požiūrį į vaikus, jų auklėjimą ir savarankiškumą atsinešėte iš savo šeimos, motinystės patirties?
Nuolatinis mokymasis auginant skirtingų kartų dukras leido nuolat neatsilikti nuo ugdymo tendencijų. Pirmajai dukrai Ievai ieškojome mokyklos, kuri būtų orientuota į asmenybės ugdymą. Tuo metu buvome vieni iš drąsiųjų leisti į netradicinę mokyklą. Ieva pradėjo lankyti mokyklą, 0 klasę, būdama 5 metų, nes į savarankiškumą orientuotas auklėjimas lėmė ankstyvą brandą. Dainuojant, kartu daug skaitant, išmoko skaityti 4 metų.
Antroji dukra – Liepa – inspiravo sukurti mokyklą, įgyvendinant geriausias pasaulines ugdymo praktikas ir savo patirtis. Mūsų dukros – skirtingų kartų, bet turinčios daug bendrumo. Be jų neturėtume tokių patirčių. Aš esu nepaprastai laiminga mama ir moteris.
