Japonų kilmės mados dizainerė Rei Kawakubo pasižymi išskirtiniu stiliumi, kuris priverčia kvestionuoti tradicines mados normas. Jos įkurtas prekinis ženklas „Comme des Garçons“ yra įrodymas, atspindintis jos nekonvencinį stilių ir kūrybinį drąsumą.
Teikdama pirmenybę konceptualioms idėjoms ir procesams, ji pasiekė kūrybinės ir komercinės sėkmės bei padarė įtaką jaunesniųjų dizainerių kūrybai tarptautiniu mastu.
Kelias į mados pasaulį
Rei Kawakubo gimė 1942 m. Tokijuje, Japonijoje. Galbūt keista, bet ji niekada nesimokė mados dizaino specialybės – studijavo estetikos istoriją prestižiniame Japonijos Keio universitete. Į mados pasaulį įsitraukė tik pabaigusi studijas, kai 1964 m. įsidarbino tekstilės fabrike, reklamos skyriuje, kuriame buvo atsakinga už produktų fotosesijas.
Čia jaunoji estetė stengėsi, kad per fotosesijas būtų puikiai perteikiamos audinių tekstūros ir privalumai, o tai geriausiai juk buvo galima pasiekti per drabužius, pagamintus iš tų audinių. Pagaliau atradusi savo talentą ir aistrą bei padrąsinta kolegės, 1967 m. Kawakubo pradėjo dirbti kaip laisvai samdoma mados stilistė, tačiau nuo pat pradžios susidurdavo su nesklandumais ieškant tinkamų drabužių savo stiliaus projektams.
Dėl šios priežasties ji pradėjo juos kurti ir galiausiai po dviejų metų pardavinėti po „Comme des Garçons“ (pranc. vertimas kaip berniukai) vardu, kuris yra gana ironiškas, nes dizainerė niekuomet nenorėjo būti su kuo nors lyginama.
Pradžia ir pirmoji kolekcija Paryžiuje
Oficialiai savo prekės ženklą dizainerė įregistravo 1973 m. – tai buvo tiesioginis jos populiarumo tarp Japonijos vartotojų rezultatas. Per likusį dešimtmetį Kawakubo tobulino savo estetiką ir toliau vystė įmonę. 1975 m. ji atidarė pirmajį butiką Tokijuje, o 1978 m. pridėjo ir vyriškų drabužių liniją „Homme Comme des Garçons“.
Iki 1980 m. „Comme des Garçons“ Japonijoje turėjo net pusantro šimto parduotuvių, o metinės pajamos, kaip pranešama, buvo stulbinančios – trisdešimt milijonų JAV dolerių. Tuo metu kitas žinomas japonų mados dizaineris ir labai artimas Kawakubo draugas (kartais teigiama, kad jie buvo ir pora), Yohji Yamamoto pasiūlė jai keltis į Paryžių drauge plėsti savo verslų.
1981 m. Paryžiuje pristatė pirmąją savo kolekciją ir atidarė butiką. Monochrominė, susidedanti iš asimetrinių, apsmukusių, skylėtų mados gaminių nuirusiais kraštais, pirmoji Kawakubo kolekcija Paryžiuje, šiandien turbūt nieko nestebintų, tačiau tuometinėje europietiškos mados arenoje buvo išties išskirtinė ir šokiruojanti.
Kritikų atsiliepimai buvo dvejopi – vienus ši kolekcija sužavėjo ir leido iškart pranašauti artėjančią Kawakubo sėkmę, kiti buvo pasipiktinę ir abejojo „beformiais“ siluetais bei juoda spalva, kuri jiems asocijavosi su laidotuvėmis.
Iš dalies šie atsiliepimai nestebina, nes jei apsidairytume aplink 1981-uosius metus madoje, išvystume Gianni Versace ir Thierry Mugler aukštąjį glamūrą, kuriame netrūko ryškių spalvų panaudojimo ir seksualių siluetų, bei populiariąją galios aprangą („power dressing“), kuriai būdingi griežtų linijų kostiumai, aukštinantys moterų pasitikėjimą savimi.
Tad Kawakubo juoda, apsmukusi drabužių kolekcija galėjo šokiruoti ir visko mačiusius, o ir pati dizainerė teigė, kad savo kūrybą kuria vadovaudamasi savo nuojauta, užuot tenkinusi seksualizuotų ir puošnių drabužių paklausą.
Kūnas sutinka suknelę, suknelė sutinka kūną
Svarbu paminėti ir 1997 m. pavasario-vasaros „Comme des Garçons“ kolekciją, kuri turbūt sulaukė daugiausiai diskusijų iš visų dizainerės darbų, o ir šiandien dar yra dažnai aptarinėjama mados fanatikų. „Body Meets Dress, Dress Meets Body“ (liet. Kūnas sutinka suknelę, suknelė sutinka kūną) kolekcijoje buvo pristatyti išties keisti mados gaminiai, kuriuose atsitiktinėse vietose buvo įterptos skirtingų formų poliuretano pagalvėlės.
Tai buvo pritaikomosios mados pavyzdys, nes šias pagalvėles buvo galima išimti arba įdėti, priklausomai nuo dėvinčiojo nuotaikos, o forma ir siluetas galėjo keistis kiekvieną kartą dėvint drabužį. Šie įvaizdžiai (tiksliau turbūt būtų sakyti meno kūriniai) sukūrė iliuziją, kad modeliai turi gumbų ir iškilimų netradicinėse vietose, pavyzdžiui nugaroje, viename klube ar net petyje. Ar išdrįstumėte patys tokius gaminius dėvėti?
Drabužiai ne tik šokiravo mados profesionalus, bet ir atnešė naujų perspektyvų diskusijose apie mados ir kūno santykį. Tačiau „Body Meets Dress, Dress Meets Body“ neapsiribojo tik podiumo pasirodymu – vėliau kolekcijos kūriniai buvo pritaikyti amerikiečių choreografo Merce’o Cunninghamo spektakliui „Scenarijus”, kuriame kostiumai šokėjams suteikė naujo gyvumo, o judesiui dar labiau iškreiptą formą.
Mados kritikai kolekcijos siluetus lygino su nėštumu ar augliais, o kiti kolekciją vertino kaip feministinę parodiją. Spaudoje jai buvo suteiktas naujas vardas – „Lumps and Bumps“ (liet. gumbai ir iškilimai) – kuris šiandien yra tiek pat žinomas kaip ir pagrindinis. Turbūt toks pavadinimas leidžia lengviau prisiminti ir įsivaizduoti šiuos gumbuotus mados kūrinius.
Gana keista, tačiau dizainerė nemėgsta ilgų pokalbių ir nesistengia, kad jos kūryba būtų visiems suprantama. Pavyzdžiui, kai po šokiruojančios kolekcijos pristatymo mados žurnalistė Susannah Frankel paklausė, ką Kawakubo mąsto apie savo naujausius kūrinius – nedaugžodžiaudama dizainerė tiesiog prisėdo, nupiešė apskritimą ant balto popieriaus lapo ir išėjo. Viskas. Visas kolekcijos paaiškinimas buvo tik pavadinimas ir apskritimo piešinys.
Ji yra pasakojusi, kad jai niekada nepatiko, kad jos drabužiai būtų interpretuojami ir ji niekuomet nenorėjo, kad jos darbai būtų kitiems suprantami. Taigi tiek „Body Meets Dress, Dress Meets body“, tiek ir naujausia dizainerės sukurta kolekcija neturi būti suprasta – juk ir žinomiausi meno šedevrai neturi paaiškinimų, kodėl jie atrodo taip, o ne kitaip.
Vis dėlto tikrai netrūko spėjimų ir interpretacijų – daugelis „Lumps and Bumps“ kolekciją suprato kaip drąsią konfrontaciją su įprastomis grožio normomis ir suvokimais, o mados žurnalistas Bliss Foster buvo parengęs net valandos ilgio vaizdo įrašo analizę, siekdamas suvokti kūrėjos inspiracijas ir galimus tikslus. Paslaptis yra viena iš Rei Kawakubo kūrybos vertybių.
2017 m. prestižinis Metropoliteno meno muziejaus („The Met“) atidarė parodą skirtą Rei Kawakubo gyvenimo darbams pagerbti. Nuo 1948 m. vykstantis „Met Gala“ labdaros renginys yra skirtas surinkti lėšų „The Met“ kostiumų institutui ir atidaryti kasmetinę parodą, kuri kiekvienais metais pagerbia skirtingas mados epochas, temas, stilius ar dizainerius.
Nuo Christian Dior iki Alexander McQueen ar Karl Lagerfeld kūrybai pagerbti atidarytų parodų, Rei Kawakubo buvo tik antroji dizainerė, kurios garbei buvo rengiama paroda, dar jai būnant gyvai. Tai išties didelis pasiekimas, nes kita tokia paroda vyko tik 1983 m. Yveso Saint Laurento garbei.
Kūrybos ypatumai
Rei Kawakubo yra apsėsta naujumo ir, kaip jau galėtoje suprasti, originalumo. Ji nori kurti tai, ko dar niekas anksčiau nematė. O savo kolekcijas vertina pagal tai, ar visuomenė jas supranta, ar ne – ji tiki, kad gera kolekcija turi būti nesuprasta ir šokiruojanti, o bloga – vertinama teigiamai ir suprantama. Jos nuomone, didesnis nepasitenkinimas dažnai reiškia didesnį naujumą, kurio ji ir siekia. Pavyzdžiui, Kawakubo nemėgsta savo 2012 metų pavasario-vasaros kolekcijos „White Drama“ dėl to, nes ji žiūrovams buvo lengvai suprantama, o koncepcija pasirodė pernelyg aiški.
Ji geriau jaučiasi kalbėdama apie drabužių kūrimą nei apie jų prasmę, o dažnai jos kolekcijoms suteikti pavadinimai yra vieninteliai jų paaiškinimai. Net savo komandai savo idėjas paaiškina kukliai – ji tikisi, kad modeliuotojai supras kelis jos žodžius ir interpretuos juos gaminių kūryboje. Galbūt ir „Body Meets Dress, Dress Meets Body“ kolekcijos modeliuotojams dizainerė pateikė tik pavadinimą ir nupieštą apskritimą ant lapo?
Mados vizionierė, be abejonės, garsėja savitu kūrybiniu požiūriu, kuriam būdinga daugybė unikalių elementų, iš naujo apibrėžiančių tradicines drabužių konstrukcijos normas. Nepaisant to, kad pagrindinis Kawakubo tikslas mados dizaine yra naujumas ir ji visuomet siekia nekartoti tų pačių idėjų, galima išskirti tam tikrus pasikartojančius mados namų kodus, kurie matomi tam tikrose mados kolekcijose.
Nors ir tai gana abstraktu, Kawakubo drabužiai gali pasižymėti modernistinės architektūros griežtumu, bet taip pat ir neretai išsipūtusiais, per dideliais, su išsikišusiomis formomis neįprastose vietose siluetais. Podiumuose galime išvysti ir tiulio, tartano audinius, taškuotus bei kitus raštus, iš kurių kuriami dekonstruoti siluetai. Dizainerė taip pat dažnai naudoja išskirtines audinių sukarpymo, raukymo ar glamžymo technikas, kurios leidžia pasiekti dar unikalesnius rezultatus.
„Comme des Garçons“ visata
Domėjimasis „Comme des Garçons“ mados namais ir jiems priklausantiems prekiniais ženklais yra gana sudėtingas – net ištikimiausi fanai susiduria su nesklandumais siekiant suprasti visą Rei Kawakubo sukurtą pasaulį. Naršant internete galima surasti 2004 m. sukurtą sudėtingą, gana humoristinę tačiau informatyvią schemą paaiškinančią „Comme des Garçons visatą“ (Comme des Garçons universe), kuri nurodo parduotuves, prekinius ženklus ar kitus dalykus, susijusius su mados namais. Nors ir ši schema yra pasenusi (kai kurių ten paminėtų mados linijų ir prekinių ženklų jau nebėra) ji nurodo ir šiandienai būdingą „Comme des Garçons“ kompleksiškumą.
Mados namai šiuo metu turi ne mažiau kaip 11 skirtingų linijų skirtingiems produktams, stiliams ir funkcijoms. Ar galite įsivaizduoti, kaip sudėtinga yra laviruoti tarp jų visų? Žinomiausia yra „Play“ linija, kuri nesidomintiems daugiausiai asocijuojasi su šiais mados namais. Pagrindinis linijos logotipas, vaizduojantis širdelę su akimis dar dažnai sutinkamas gatvėse, pasirodo socialinių tinklų įrašuose ir žinomų popkultūros žvaigždžių profiliuose, nepaisant to, kad linija buvo sukurta 2002 metais.
Žinoma, 2009 m. bendradarbiavimas su „Converse“ prekiniu ženklu užtikrino vėlesnį „Play“ aktualumą. Turbūt kiekvienas galime įsivaizduoti tuos „Converse“ batelius ar palaidinę su širdele, net ir nematydami nuotraukos. Nepaisant to, giliai mada besidomintys žmonės nemėgsta šios linijos drabužių, nes jie visiškai neatspindi nepriekaištingo Rei Kawakubo talento. Šie, gana standartiniai drabužių modeliai – klasikinio stiliaus palaidinės, džemperiai ir kiti drabužiai su logotipais – yra sukurti tik komercinei pasiūlai.
Po „Comme des Garçons“ etikete taip pat slypo ir kiti mados kūrėjai, kuriuos Rei Kawakubo priėmė kurti. Dizaineriai Junya Watanabe, Noir Kei Ninomiya ir Tao Kurihara iki šiol turi atskiras, asmenines mados namų linijas, kuriuose turi visišką kūrybinę laisvę. „Comme des Garçons“ mados namai iki šiol nenustoja plėstis, bendradarbiauti su įvairiais prekiniais ženklais ir dizaineriais, kuriais Rei Kawakubo tiki ir kuriems nori padėti.
„Comme des Garçons“ visatai priklauso ir žinomas mažmeninės prekybos tinklas „Dover Street Market“, kurį 2004 m. įkūrė Rei Kawakubo ir jos vyras, „Comme des Garçons“ prezidentas Adrianas Joffe’as Londono Mayfair rajone. Šiandien šias parduotuves galima rasti dar 5 miestuose – Ginzoje, Niujorke, Singapūre, Pekine, Los Andžele ir Paryžiuje. Siekiant sukurti įspūdingesnę apsipirkimo patirtį, siūlant ypač kūrybišką erdvę su unikalia vizualine estetika, „Dover Street Market“ prekiauja įvairiais prekių ženklais, pradedant, žinoma, nuo „Comme des Garçons“ linijų ir prekinių ženklų, baigiant „Jacquemus“, „Céline“ ar „Gucci“ ir „Loewe“.
Mėgstamiausia dizainerė
Mados žurnalistai dažnai teigia, kad Rei Kawakubo yra Jūsų mėgstamiausio dizainerio mėgstamiausia dizainerė. Ir tai iš tiesų tikėtina, nes jau daugiau nei 50 metų ji perbraižo madingo kūno kontūrus, kurdama kolekcijas, kurios trina mados ribas ir atspindi nesibaigiantį naujumą.
Svarbu pridurti, kad Rei Kawakubo ne tik kuria drabužius, bet ir formuoja visą „Comme des Garçons“ identitetą – nuo reklaminių kampanijų iki architektūros ir interjero. Žurnalo „Dezeen“ interviu ji tvirtino, kad „Jei mano dėmesys nėra sutelktas į tai, tai nėra Comme des Garçons.“ (angl. „If my eyes aren’t on it, it’s not Comme des Garçons“)
Šiandien jos darbai tebėra vieni unikaliausių ant podiumo – radikalus ir bekompromisis Kawakubo požiūris pakeitė ir vis dar keičia žmonių lūkesčius madoje.
