Pasaulį sustabdyti olimpinė čempionė Rūta Meilutytė moka, ir tai įrodė jau daugybę kartų. Kartais tai ji padaro pergalėmis, o kartais – pati sąmoningai žengia žingsnelį į šoną ir spusteli pauzės mygtuką savo gyvenimui viešumos pliūpsniuose. Šiandien ji jautriai saugo savo privatumą ir sako, kad pergalės jai davė ir džiaugsmo, ir pamokų.
Šis interviu buvo publikuotas „ELLE Lithuania“ kovo numeryje.
Kaip šiandien atrodo tavo gyvenimas? Ko jame daugiau – poilsio ar intensyvaus sporto, o galbūt į gyvenimą atėjo naujų veiklų?
Mano gyvenimas šiuo metu yra visai įdomus – vis dar esu stipriai susijungusi su plaukimu ir jam atiduodu didelę dalį savo minčių, laiko ir energijos. Tačiau kartu tyrinėju ir kitas savo dalis. Mano treniruočių intensyvumas pasikeitęs – nebespaudžiu savęs taip, kaip anksčiau, bet judesys ir buvimas vandenyje man vis tiek yra esminiai dalykai. Kartu mane traukia ir kitos kūrybinės, introspektyvios paieškos – tokios, kuriose jaučiuosi labiau galinti išreikšti tai, kas esu už treniruočių ar varžybų ribų.
Kokius jausmus išgyveni pasiekusi pergalę? Kuo jie skiriasi nuo to, kaip jausdavaisi laimėjusi prieš dešimtmetį?
Pergalę dabar išgyvenu kitaip. Kai buvau jaunesnė, laimėjimas man buvo viskas – jis apibrėžė mano pasaulį, ant jo buvo stipriai pastatyta mano savivertė. Dabar pergalė yra kur kas labiau kompleksiška. Pasiekimo jausmas manyje tikrai vis dar likęs, bet tai nebėra vienintelis ir svarbiausias dalykas, apibrėžiantis mano vertę.
Šiandien atrandu džiaugsmą procese – kaip save išreiškiu per judesį, – o ne rezultate. Prieš dešimtmetį pergalė man buvo lyg vertės patvirtinimas. Dabar tai yra kaip dalelė daug platesnės visumos, o tai yra mano kelionė.
Dėl ko dabar sieki pergalių? Kas yra tavo motyvacijos šaltinis?
Nežinau, ar „pergalių siekimas“ man skamba kaip tinkamas posakis. Aš vis dar noriu stengtis siekti ir toliau auginti savo potencialą, bet dabar mano motyvacija ateina iš kur kas gilesnės vietos, esančios manyje. Šis procesas yra apie savo pačios ribų tyrinėjimą, savęs pažinimą ir kažko prasmingo sukūrimą, nesvarbu, ar tai būtų vandenyje, ar savo mintyse, ar kitose mano gyvenimo terpėse.
Ar įmanoma priprasti prie sėkmės? Ar ji kiekvienąkart teikia tiek pat džiaugsmo?
Sėkmė rutuliojasi savaip. Pirmieji dideli laimėjimai sukelia džiaugsmą, bet galiausiai supranti, kad vien sėkmė tavęs neužpildys. Tai turi būti sujungta su kažkuo giliau. Negaliu pasakyti, kad esu pripratusi prie sėkmės, bet žinau, kad matau ją kitaip. Ji nėra tik apie džiaugsmo akimirką, o labiau apie kitą, kur kas didesnę paveikslo pusę, kuri yra tik nedidelė tos sėkmės dalelė.
Koks apskritai yra tavo santykis su sėkme, šlove ir žinomumu? Ar jis keitėsi bėgant laikui?
Labai. Buvo laikas, kai galvojau, kad sėkmė ir pripažinimas man suteiks pilnatvės, bet dabar šiuos dalykus matau kaip laikinus – jie ateina ir praeina. Labiau vertinu savo vidinį sėkmės suvokimą, kiek esu susilygiavusi pati su savimi, kiek tikros savęs atnešu į pasaulį. Šlovė ir žinomumas yra tik šalutiniai produktai – jie neapibrėžia manęs.
Kaip priimi savo gyvenimo pokyčius? Ar lengvai juos išgyveni?
Apie pokyčius mąstau giliai – jie man – ne visada lengvi. Beje, pastebėjau, kad turiu tendenciją permąstyti, analizuoti kiekvieną įmanomą kampą. Tačiau žinau, kad pokyčiai yra reikalingi. Kai juos priimu – stengiuosi juos patirti, su jais „išbūti“ ir suprasti, ko jie mane moko.
Tu apskritai jau ilgą laiką vertini savo privatumą, tylą ir gyveni už kamerų. Kodėl priėmei tokį sprendimą? O gal jokio sprendimo nepriėmei ir taip išėjo natūraliai?
Taip nutiko natūraliai. Visada buvau introspektyvi, ir kuo žinomesnė tapau, tuo labiau pradėjau vertinti tą savo privačią erdvę. Tyla, atsitraukimas nuo išorinio triukšmo ir lūkesčių man padeda išlikti savo ašyje. Tai nebuvo visiškai sąmoningas sprendimas – labiau kaip tiesiog tinkamas būdas būti ir gyventi.
Tiesa, už kamerų gyveni netgi tiesiogine to žodžio prasme – ėmeisi fotografijos meno. Kaip atradai šią veiklą? Kodėl ji tave patraukė?
Fotografija yra mano būdas matyti. Mane visada traukė detalės, forma, grožis. Aš patiriu pasaulį giliai jį stebėdama, jausdama. Fotografija man leidžia išreikšti tai be žodžių. Pradėjau fotografuoti būdama dar vaikas. Tad vėliau brolis aštuonioliktojo gimtadienio proga man padovanojo pirmąjį analoginį juostinį fotoaparatą.
Fotografija aplink mane buvo visada, bet giliau ją tyrinėti pradėjau kiek mažiau nei prieš dešimt metų. Estetika, menas, muzika – šie dalykai giliai su manimi rezonuoja. Fotografijoje laisvės daug daugiau nei sporte, juk jame būdas save išsireikšti yra ribotas judesiu.
Mėgsti keliauti, ypač į tolimus kraštus, su savo draugėmis iš meno pasaulio: Kamile iš „Kamanių šilelio“, fotografe Neringa Rekašiūte. Kas jus suvedė ir iki šiol jungia – su moterimis, tokiomis toli nuo sporto? Ką tau reiškia moteriška draugystė?
Kas mus jungia? Manau, gylis. Mes esame ieškotojos. Visos ieškome, tačiau tai darome skirtingais būdais – ar per muziką, fotografiją, ar kūną. Moteriška draugystė man yra apie supratimą be poreikio aiškinti. Apie erdvę tiesiog būti taip, kaip būnasi. Tai yra buvimas matomai.
Neseniai buvai tylos stovykloje. Papasakok apie šią patirtį. Ką ji tau davė? Ko iš jos norėjai?
Norėjau nusinulinti: visiškai atsitraukti nuo triukšmo ir tiesiog (pa)būti. Tyla yra galinga – ji priverčia susitikti su pačiu savimi. Ši patirtis buvo intensyvi, bet davė daug aiškumo. Ji priminė, kiek daug gyvenimo prasmės randasi vien sustojus.
Kas tau leidžia įsižeminti?
Vanduo. Rašymas. Muzika. Judesys. Tyla. Buvimas gamtoje. Bet kas, kas padeda man grįžti į kūną ir į save.
Kokia apskritai esi namuose?
Mano namai yra mano atsistatymo ir poilsio vieta. Tik tokioje vietoje galiu tiesiog būti taip, kaip to tuo metu norisi, be lūkesčių – nesvarbu, esu viena ar su artimaisiais.
Kovo mėnesį švenčiame moters mėnesį. Kas tau yra moteriškumas?
Moteriškumas yra takus. Man tai nėra tik kažkoks vienas dalykas – tai stiprybė, švelnumas, intuicija, kūryba. Tai yra laisvė būti viskuo ir niekuo, savomis sąlygomis.
Kokią reikšmę tau kaip moteriai gyvenime turi lyčių lygybė, moterų emancipacija? Ar esi jautri šiems klausimams?
Žinoma. Kaip moteris sporte, esu pirmu asmeniu patyrusi, kiek lūkesčių ir ribojimų yra mums „primetama“. Vis galvoju, kiek daug to yra ne tik sporte, bet ir apskritai pasaulyje. Moterų balsai, istorijos ir kūnai yra svarbūs.
Kokios ateities moterims pasaulyje tikiesi?
Ateities, kurioje neturime kovoti už dalykus, kurie ir taip turėtų būti mūsų – pagarba, saugumas, laisvė. Kur esame vertinamos už tai, kas esame, ne tik dėl to, kiek įtelpame į kažkieno kito sukurtus lūkesčius.
Ko tu pati tikiesi iš ateities? Ar tavo planuose ryški kokia nors viena sritis? Ar sportas vis dar bus didelė jos dalis?
Neturiu tikslaus plano, bet žinau, kad noriu toliau tyrinėti – save, pasaulį, naujus būdus, kaip išreikšti tai, kas yra mano viduje. Sportas visada bus dalis manęs, tačiau nežinau, ar jis liks centrine dalimi, ar įgaus kažkokią kitą formą. Esu atvira tam, kur mane ves gyvenimas.
