S. Rudzevičienė viena geriausių svetingumo srities eksperčių Lietuvoje tapo ne per dieną

Autorius
Reda Narmontė
Nuotrauka
Darius Kučys
CLASSIC IAB | straipsnio pradžioje 970x250
Reklama

„Grand Hotel Vilnius, Curio Collection by Hilton“ viešbučio vadovė Sigita Rudzevičienė viena geriausių svetingumo srities eksperčių Lietuvoje tapo ne per vieną dieną. „Lengvais, jau pramintais keliais eina daugelis. Bet tik nauji ir dar neatrasti keliai duos geriausią rezultatą“, – sako ji.

Studijavote finansus. Kaip susidomėjote turizmu ir viešbučių valdymu?

Viskas prasidėjo nuo „Work and Travel USA“ studentų programos, kur išvykusi padirbėti į JAV pirmą kartą gyvenime patyriau svetingumo industrijos žavesį. Tuomet Lietuvoje ji buvo dar vos beužsimezganti, neturėjome jokių tarptautinės kategorijos viešbučių, o pati sfera buvo negirdėta. Turėjau galimybę padirbėti keliuose nuostabiai gražiuose viešbučiuose ir atsimenu tą jausmą, kai įžengiau į didžiulį holą ir pagalvojau: „Kokie dar finansai? Čia yra tas dalykas, kuriame aš noriu būti.“

Jaučiausi lyg atradusi savo pašaukimą, tad tuo keliu ėjau ir vis dar sėkmingai einu toliau, vesdama drauge didelį būrį svetingumo specialistų.

Papasakokite apie savo karjeros pradžią. Kur labiausiai prireikė drąsos?

Vien pasirinkti viešbučių kelią buvo drąsu. Daug mano draugų, grupės bičiulių įsidarbino audito kompanijose, bankuose – tai buvo madingas pasirinkimas. O aš naktimis dirbau viešbučio administratore. Kai kam nors tai pasakydavau, dažniausiai sulaukdavau nuostabos reakcijų.

Esate pelniusi geriausios „Courtyard by Marriottviešbučių, kurių visame pasaulyje yra 1 264, vadovės titulą 2019 metais, o 2022-aisiais Baltijos šalių svetingumo sektoriaus atsparumo ir lyderystės apdovanojimą. Kur semiatės užsispyrimo kartelę laikyti taip aukštai?

Man svarbu būti geriausia savo pasirinktoje srityje, nesvarbu, kokia ji yra – atiduodu save maksimaliai. Tikslų irgi siekiu maksimalių. Jie kartais pavyksta, o kartais ne, bet tikrai mėgaujuosi pačia kelione. Netampi geriausias nuo pat pradžios.

Kiekvieną dieną atsikeliu su mintimi, kad noriu kažką daryti geriau negu vakar. Konkuruoji tikrai ne su kažkuo kitu (priešingai – bendrystė ir draugystė yra daug prasmingesni), o su savimi.

Daug domiuosi ir skaitau. Visą laiką kažko truputį nemoku ir nežinau, dėl to visada yra kur tobulėti. Tai – mano vidinė motyvacija augti.

Ką laikote svarbiausiais dalykais priimdami svečius savo viešbučiuose?

Visada pagalvoju, kaip norėčiau, kad mane sutiktų. Kas man yra svarbu, gražu, įdomu. Stengiuosi, kad atėjęs žmogus pajaustų, jog jis yra laukiamas.

Šie dalykai nėra aprašyti kažkokiuose standartuose. Visi skaitė tuos pačius vadovėlius – ne tai yra svarbiausia. Šiandienėje svetingumo industrijoje ir greit besikeičiančiame pasaulyje labai svarbu asmeninis dėmesys. Koks tai svečias, ar jis atvyksta dirbti, ar pailsėti. O kas mums svarbu, kai būname tokioje kelionėje? Neieškome lengvų kelių – jau pramintais keliais eina daugelis. Bet tik nauji ir dar neatrasti keliai duos geriausią rezultatą.

Kokia vadovė esate savo darbuotojams?

Nemanau, kad esu labai patogi vadovė (šypsosi). Matau didelę prasmę auginti žmones komandiniame darbe. Vienas vadovas, ypač šiandieniame pasaulyje, negali nuveikti nieko. Ir svarbiausia, kad komanda turėtų inspiraciją, energiją, kad žmonės joje pasitikėtų vieni kitais, jaustų profesinėje veikloje prasmę ir bendrystę. Kad spręstume kartu, ką galime padaryti geriau negu vakar.

Kaip pavyksta suderinti viešbučio vadovės darbą ir šeimą?

Pavyksta dėl to, kad to nederinu. Mano veikla yra visiška mano savirealizacija, ir nejaučiu diskomforto, jei pakeliu ragelį, atrašau elektroninį laišką ar pabendrauju su svečiais po darbo valandų. Tai – ne darbo reikalai, o mano gyvenimas.

Gal kažkas pasakytų, kad tai – visai neteisinga. Bet toks yra mano kelias. Aš visada dirbu, tai man sako ir vaikai. Bet man patinka, kai skambina, užsako viešbutį, padėkoja, duoda atgalinį ryšį. Tai man nuoširdžiai labai malonu.

Tokių įgūdžių kaip verslumas ar finansų valdymas vaikai mokyklose mokomi gana mažai ir paviršutiniškai. Kaip jūs savo šeimoje ugdote šiuos įgūdžius su vaikais?

Verslumo vaikų nemokau. Dabartinių technologijų ir dirbtinio intelekto perspektyvoje svarbiausia savybė bus kūrybiškumas. Ugdau jų kūrybingumą ir laisvę. Labai stengiuosi pamatyti ir pastebėti jų talentus. Man svarbu, kad jie atrastų savo kelią patys. To labiausiai reikia šiandienėje darbo rinkoje. Pavyzdžiui, tikrai nežinau, ar mano vaikai links prie verslo, bet jie turi daug kitokių talentų – ir tebūnie! Tegu tik bando ir ieško, kas jiems patinka, o vėliau tai materializuos verslu ar kažkuo kitu. Atradimai visada prives prie sėkmės. Radęs savo sritį, ja domėsiesi, atiduosi visą save ir tikrai tau nusišypsos sėkmė.

Ne kiekvienas apdovanotas verslumo gyslele. Taip tik atrodo, kad kiekvienas mes – savo finansų šeimininkai. Bet taip tikrai nėra. Eidamas populiariu keliu, kuris nėra tavo, vieną dieną perdegsi ir suprasi, kad visą gyvenimą juk norėjai groti gitara, o dabar mokaisi IT duomenų analizės…

Esate stipri moteris versle. Ar tenka susidurti su stereotipais šioje srityje?

Deja, kol kas dar tenka. Keista, nes Lietuvoje jau turime begalę stiprių ir visokeriopai talentingų, išmintingų moterų. Išlieka ir statistinis atlyginimų skirtumas. Lietuvoje yra daug nepaprastai iškilių moterų tiek politikos, tiek verslo srityse, tačiau vis dar gajūs ir stereotipai, kad moterims kur kas geriau sekasi namuose nei versle. Ne kartą esu išgirdusi nuostabą, kaip turėdama šeimą galiu vadovauti viešbučiui, kuriame veiksmas vyksta 24 valandas per parą.

Vis dar kvestionuojama, ar galime sėkmingai vadovauti ir suderinti darbą su šeima. Kažkodėl niekas neklausia vyrų, kaip jie suderina didelę šeimą ir vadovo darbą.

Lietuvoje jau esame pakankamai išprusę. Ir Ministrė Pirmininkė, ir Seimo Pirmininkė – moterys. Versle – be galo daug moterų. Einame gera linkme, bet dar yra kur stiebtis. Labai norėčiau paskatinti moteris būti drąsesnes ir aktyvesnes. Rasti mėgstamą veiklą, atskleisti savo potencialą ir drąsiai žengti pasirinktu karjeros keliu.

Kaip atrasti savo kelią žmogui, kuris dabar jaučiasi užstrigęs?

Grįžti į vaikystę ir ieškoti per jausmą. Viską įpratome matuoti labai logiškai, norime pagrįstų sprendimų. O savo kelio radimas yra emocinis dalykas. Įsiklausykime, kuri veikla mums teikia malonumą, prasmės jausmą, kas tikrai patinka ar patiko vaikystėje. Gali padėti užsirašyti – „kada aš jaučiuosi laimingas?“. Kuo daugiau save pažinsime, atrasime savo stipriąsias savybes, tuo lengviau atrasime sėkmę ir prasmę savirealizacijoje ir profesinėje veikloje.