Nuo filosofijos mokslų Vilniuje iki vaidmenų Holivude ir asmeninės kolekcijos su BOSS prekės ženklu – taip nusiklojo aktoriaus Arno Fedaravičiaus karjeros kelias. Pozityvios ir ambicingos mintys, šiek tiek intuicijos ir dovanų iš gyvenimo Arnui padėjo atsidurti ten, kur jis yra šiandien.
Studijavai filosofiją, kai gavai pagrindinį vaidmenį filme „Sibirietiškas auklėjimas“ kartu su Johnu Malkovichiumi. Kaip šis netikėtas posūkis paveikė tavo požiūrį į gyvenimą ir karjeros pasirinkimus?
Filosofija man buvo tarpinis sprendimas tarp svajonių ir to, ko iš manęs tikėjosi tėvai. Visuomet žinojau, kad vienu ar kitu būdu noriu būti susijęs su kinu. Jį pamėgau būdamas 14-os, kai bėgdavau iš pamokų žiūrėti filmų. Tiesa, nors būti kine norėjau ir anksčiau, vis dėlto šiek tiek bijojau. Tai, kad „Sibirietiško auklėjimo“ atrankoje gavau vaidmenį, priėmiau kaip dovaną iš Dievo ir galutinį atsakymą, jog tikrai noriu ir turiu būti kine. Labai džiaugiuosi, kad intuicija ir artimieji mane nukreipė šio tikslo link. „Sibirietiškas auklėjimas“ viską tiesiog sudėliojo į savo vietas.
Kine norėjai būti nuo paauglystės. Bet ar žinojai, kad nori būti aktoriumi?
Pradėjus galvoti apie kiną, mintyse sukosi filmų arba garso režisūra, mat mano a. a. senelis buvo garso režisierius. Žinoma, aktorystė irgi buvo viena iš sričių, apie kurias pamąstydavau – dar mokykloje esu turėjęs vaidybos patirčių. Man labai patiko tas jausmas.
Mano tėvai, kaip buvo įprasta tuo metu, norėjo, kad rinkčiausi kažką įprastesnio – teisę ar ekonomiką. Bet nė vienas iš šių dalykų manęs netraukė. Pasirinkau filosofiją, nes mėgau galvoti ir domėtis savotiškais dalykais. Tai atrodė lyg tarpinis variantas tarp akademinio pasaulio ir aiškaus, apibrėžiamo darbo. Tačiau neįsivaizdavau, kuo galėčiau būti ar kur šios studijos nuvestų. Dažnai žmonės netgi klausdavo, ką ruošiuosi daryti su šiais mokslais. Kartais tam, kad išsisukčiau nuo šio klausimo, atsakydavau, jog duosiu kitiems darbo (juokiasi). Filosofija yra labai abstraktus mokslas, bet kartu tai vienintelis mokslas, kuris ir yra būtent apie mokslą.
Ar turėjai kokių nors lūkesčių savo karjerai, gavęs vaidmenį filme „Sibirietiškas auklėjimas“?
Pradėjęs vaidinti, spustelėjau pauzės mygtuką filosofijos studijoms. Tuo metu vaidmuo filme man buvo paserviruotas ant lėkštutės. Supratau, kad, jei gavau tokią progą, būtų negražu jos atsisakyti ir save toliau kreipti keliu, kuriuo ir taip nebuvau užtikrintas.
Tiesa, naiviai tikėjau, kad tikriausiai viskas bus labai paprasta. Žinoma, nebuvo (šypsosi). Į pasaulį ėmiau žvelgti didelėmis akimis ir pradėjau aiškiai eiti aktorystės keliu, tai buvo lyg patvirtinimas, kad galiu jį tęsti, stengtis ir norėti daugiau.
Kada buvo tas momentas, kai pagalvojai: „Štai, aš aktorius“? O kada atėjo „man pavyko“ jausmas?
Nežinau. Jausmas, kad esu aktorius, neatėjo net tada, kai nusifilmavau „Sibirietiškame auklėjime“. Šis suvokimas atėjo kiek vėliau. Iš pat pradžių buvo nedrąsu sakyti, kad esu aktorius ir neturėčiau savęs tokiu vadinti. Juk yra žmonės, kurie specialiai mokėsi, kad tokie taptų. Jaučiausi turintis apsimetėlio sindromą.
O „man pavyko“ jausmo nepatyriau iki šiol. Galbūt šią sąvoką apibrėžia tam tikri mano jau nuveikti darbai ar patirtis, tačiau viduje jo nejaučiu. Tiesiog žinau, kad vaidinu dėl to, jog man patinka tai daryti.
Kaip pasikeitė tavo kasdienis gyvenimas ir kaip išlaikai normalumo jausmą viso to dėmesio apsuptyje?
Negaliu pasakyti, kad kažkas pasikeitė. Galbūt kartais gatvėje kažkas atpažįsta, bet gyvenimas nuo to nė kiek ne kitoks (šypsosi). Visi žmonės, esantys mano gyvenime, man padeda išlaikyti paprastumą. Važinėju autobusu, traukiniu, dviračiu, vaikštau gatvėmis. Man atrodo, kad tą šlovės jausmą žmonės patys užsideda. Gyvenu dideliuose miestuose, kuriuose išnykstu, kad ir ką daryčiau.
Kalbant apie „Baltąjį lotosą“ – didžiulį, visame pasaulyje žinomą projektą, kuriame gavai vaidmenį. Kiek tavo personažas ir siužetas artimi tavo asmenybei?
Galbūt tai klišė, bet manau, kad kiekvienas darbas yra tam tikras atspindys to, kas yra tavo viduje. Vaidyba vis tiek turi tam tikrus tavo paties atspindžius. Kalbant apie „Baltąjį lotosą“, man pasisekė, kad jau iki tol praktikavau jogą ir sukausi savo paties sveikatingumo rate. Mano įkūnytas vaidmuo yra atpažįstamas, ypač Tailande. Esu matęs tokių žmonių, į kuriuos seriale turėjau save įkūnyti, galbūt tokių net pažįstu (šypsosi). Su grimo specialiste netgi kartu rinkome mano personažo tatuiruotes. Prisidėjau prie to, nes neblogai žinojau, kokiomis turėtų būti papuoštas vyro, atvykusio iš mūsų kraštų, kūnas (juokiasi).
Ar prisimeni dieną, kai gavai kvietimą vaidinti „Baltajame lotose“?
Taip, tuo metu buvau Kolumbijoje. Ten su savo mergina turėjome dirbti, filmuotis. Po mėnesio, praleisto ten, važiuojant pakeliui į oro uostą man paskambino mano agentė. Tai buvo labai netikėta. Ji tiesiog pranešė, kad pusei metų važiuoju į Tailandą. Atsimenu, akimirkai sustojome, atsiklaupiau ant kelių, pažiūrėjau į viršų ir padėkojau. Po šio skambučio skrydis turėjo visai kitą pojūtį.
Beje, tikrasis supratimas, kad tai iš tikrųjų vyksta, neatėjo dar ilgai. Netgi atvykus filmuotis į Tailandą kurį laiką viskas atrodė miglotai. Tai – tam tikras svajonės išsipildymas. Visuomet norėjau būti dalimi projekto, kuris žmonėms tikrai rūpėtų, kurio žiūrovai lauktų. Ne todėl, kad noriu rūpėti, o dėl to, kad tai viduje užkuria didelį smalsumą ir jaudulį.
Kaip dažnai grįžti į Lietuvą? Kaip pasikeitė tavo santykis su gimtąja šalimi po karjeros proveržio? Ar vis dar įsivaizduoji save gyvenantį Lietuvoje?
Į Lietuvą atvažiuoju keletą kartų per metus aplankyti močiutės, mamos ir kitų artimųjų. Lietuvoje labai geras maistas – to labai pasiilgstu (šypsosi).
Ar save matau čia vėl gyvenantį? Net nežinau. Užsienyje praleidau jau trečdalį savo gyvenimo. Mano visa kasdienybė yra susijusi su įvairiausiomis pasaulio šalimis, man patinka taip gyventi, nuolat lankyti naujus kraštus. Lietuvoje daug gamtos, ten mano tėvai, kiekvienąkart, kai čia atvykstu, gyvenu labai paprastai.
Tačiau mano santykis su Lietuva jau pasikeitė. Man čia gera ir atvykus patinka leisti laiką, tačiau nebematau savęs gyvenančio Lietuvoje. Tiesa, neseniai ir savo merginą supažindinau su Lietuva. Jai čia labai patiko – ji pamatė mūsų gamtą, paragavo skanaus maisto, susižavėjo ir gyrė žmones.
Užaugai Vilniuje, kaip tavo lietuviškos šaknys paveikė tavo požiūrį į vaidybą?
Užsienyje dirbdamas su žmonėmis, kurie dirba su lietuviais, visuomet išgirstu daugybę komplimentų. Mes esame sunkiai dirbantys ir atsidavę žmonės, kad ir ką darytume. Turbūt tai tiesiog mūsų, lietuvių, bruožas, kad ir kur gyventume. Mus vienija atsakomybės, disciplinos ir kuklumo jausmas.
Mano karjera vis dar yra tam tikroje kelio pradžioje. Eidamas į bet kokį darbą visuomet galvoju, kad aplink yra dar bent tūkstantis geresnių už mane. Tai padeda, nes jaučiu, kad turiu labiau pasistengti. Tiesa, nežinau, ar tai yra tiesa, ar aš pats taip sugalvoju. Taip pat kaip ir nežinau, ar ši mintis kokiu nors būdu keičia mano darbą.
Gyveni tarp Londono ir JAV, o esi kilęs iš Lietuvos, kaip susitvarkai su kultūriniais skirtumais ir ko iš šių patirčių išmokai?
Kiekviena tautybė turi tik jai būdingų bendravimo manierų. Mano gyvenimas ir patirtys išmokė atvirumo – turėjau būti klausytojas. Kai esi svečias, tam, kad prisitaikytum prie vietinių manierų, turi toks būti. Be to, manau, kad tai išmokė ir pastabumo. Lietuvį užsienyje pamatau iškart, turime daug panašių bruožų.
Kokie vaidmenys ar projektai yra tavo siekiamybių sąraše ateityje?
Mano norų sąrašas yra labai ilgas, o kai priartėju prie vieno jų išsipildymo, stengiuosi susikurti dar po naują. Turbūt tai ir padeda nepatirti „I made it“ (liet. man pavyko) jausmo. Tačiau norėčiau suvaidinti vesterne ir su pistoletu joti ant žirgo (juokiasi). Mano tėtis labai mėgsta vesternus, tad manau, ir jam tai patiktų. Be to, labai mėgstu „Noir“ žanro detektyvus, o po darbo „Baltajame lotose“ – ir komediją. Nežinau, ar jau pakankamai gerai šį žanrą išmokau, bet tai yra mano norų sąraše.
Kartą per interviu minėjai, kad netiki atsitiktinumais. Ar tai reiškia, kad esi realistas?
Manau, egzistuoja intuicija. Tai – kaip raumuo, tačiau nežinau, kaip jį reikėtų treniruoti. Vienas iš dalykų, kuris mane gyvenime įkvepia (turbūt tai netgi gali nuskambėti negatyviai), – kai man pasako, kad kažkas yra neįmanoma. Kažkada vienas mano draugų Lietuvoje yra pasakęs, kad Holivudo aktoriai yra kažkur labai toli ir tai mums nepasiekiama. Tai mane suerzino – juk jei juos galime pamatyti, tai yra realu. Be to, neseniai girdėjau neuromokslininkų kalbas, kad minčių formavimas turi didelę reikšmę tam, kaip elgiamės. Tad stengiuosi galvoti ir svajoti pozityviai. Ant žemės stoviu dviem kojomis, bet visada žiūriu į viršų.
Ar aktorystė tau turi filosofinę prasmę? Ar apskritai tau svarbu, kad gyvenime būtų prasmė?
Manau, kad kiekvienam reikia gyvenimo prasmės, tačiau ją turi susikurti. Aktoriaus darbas yra ypatingas tuo, kad jis gali būti apie bet ką. Kiekvienam vaidmeniui turi išmokti vis naujo, netikėto dalyko, įgūdžio. Tai suteikia daug gyvenimo patirčių. Tad tame yra šiek tiek filosofijos. Tačiau gyvenimo prasmė – kiekvieno individualus pasirinkimas. Kiekvienas mėgstame svajoti apie paprastumą, bet skaniausi pasiekimai yra tie, kuriuos gauname sudėtingai.
Kalbant apie „BOSS ONE Bodywear“ kampaniją su Davidu Beckhamu – savo socialiniuose tinkluose taip pat parodei savo BOSS ONE drabužius. Koks tavo santykis su mada? Ar jis pasikeitė per tavo karjeros metus?
Kažkada esu išmokęs – vyras turi apsirengti taip, kad visiems iš šono atrodytų, jog jam tai pavyko padaryti labai greitai ir be pastangų. Man labai patinka juodi drabužiai, kuriuos kartais pagyvinu kokia nors spalva. Būtent tai yra viena priežasčių, kodėl man patinka BOSS – juk tai būdinga ir šiam prekės ženklui. Kiekvienas Vilniuje mėgstame tamsias spalvas. Būna, kyla minčių, kad tolstu nuo Lietuvos ir mūsų kultūros, tačiau pažvelgęs į veidrodį ir pamatęs savo aprangą suprantu, kad vis dėlto viduje kažkas yra išlikę, nes dažniausiai esu apsirengęs juodai (šypsosi).
Gyvenu miestuose, kuriuose žmonės į gatvę dažnai išeina vilkėdami sportinius laisvalaikio kostiumus. Lietuvoje tokius rūbus turbūt dažniau vilki tam tikros grupės žmonės, o čia juos renkasi dėl patogumo. Be to, gyvendamas užsienyje labai pamėgau kostiumus – anksčiau jų visai nesuprasdavau, nors mano patėvis jų turi daugybę. Tad turbūt su laiku mano stiliuje atsirado ir formalumo. Tiesa, jį mėgstu pagyvinti laisvalaikio elementais, pavyzdžiui, sportbačiais.
Ką asmeniškai tau reiškia kampanijos platforma #BeYourOwnBOSS?
Čia man ateina tam tikra filosofinė mintis – kad ir kas mums gyvenime įvyksta, galime būti savo minčių bosai. Mūsų mintys – kaip muzikos takelis. O juk gerą takelį klausyti daug įdomiau nei blogą. Tad #BeYourOwnBOSS man reiškia tai, kad pats esu atsakingas už savo mintis. O ta atsakomybė tam tikra forma nuspalvina mano santykį su žmonėmis, skatina turėti empatijos, išgirsti kitus. Tikiuosi, kad gyvenimą mintimis ir pakreipsiu ta linkme, kuria noriu gyventi.
BOSS garsėja aukštos kokybės, nesenstančio elegantiško ir šiuolaikinio dizaino deriniu. Kaip apibūdintum savo stilių? Kaip jauteisi fotografuojamas su BOSS drabužiais?
Tai, kad buvau pakviestas tapti BOSS socialinių tinklų kampanijos dalimi, man buvo didelė ir labai maloni staigmena. Tiesa, įdomu tai, kad buvau oro uoste Londone, kai sužinojau apie šį pasiūlymą. Labai gerai atsimenu, jog praėjęs pro BOSS parduotuvę pagalvojau, kad kada nors labai norėčiau ką nors nuveikti su BOSS. Po pusvalandžio atsidariau elektroninį paštą ir jame radau laišką iš savo agentų apie galimą mano partnerystę su BOSS. Nemoku apsakyti jausmo – labai apsidžiaugiau.
Beje, kai tik pradėjau dirbti su šiuo prekės ženklu, gavau BOSS džinsus, su kuriais turėjau sukurti turinio. Nuoširdžiai prisipažinsiu, kad nuo to laiko tik BOSS džinsus ir mūviu (juokiasi). Jie yra ne tik patogūs, bet ir stilingi bei tinka mano aktyviam gyvenimo būdui.
Ar modelio darbas mados prekės ženklui kada nors buvo tavo karjeros siekių sąraše?
Prieš daug metų, kai jau gyvenau Londone ir visai neturėjau pinigų, turėjau tam tikrų modelių agentūrų pasiūlymų dirbti, tačiau mano agentė neleido to daryti. Ji sakė, kad kada nors galėsiu tai daryti kaip aktorius. Džiaugiuosi, kad sutikau su ja, nors labai reikėjo užsidirbti. Tad mada visada buvo dalis mano karjeros ir gyvenimo. Man gera ir malonu, kad mano pirmoji partnerystė su mados namais yra būtent su BOSS.
Atsižvelgiant į tavo netradicinį kelią į aktorystės pasaulį, kokį patarimą duotum tiems, kurie nori prasimušti į industriją?
Nežinau, ar tam egzistuoja kažkoks „žemėlapis“. Mano asmeninė patirtis yra tik viena iš daugelio kelių. Pats to tiesiog labai norėjau ir nuo pat pirmojo darbo suvokiau, kad kokiu nors būdu darysiu tai, ką labiausiai noriu daryti – vaidinti. Tam reikia kantrybės, kurios išmokau tik visai neseniai, ir tikėjimo, kad niekas gyvenime neturi būti lengva. Tad viskam reikia pasiruošti. Man pasisekė, kad paprastų darbų turėjau nedaug ir gana greit įsiliejau į aktorystę. Tačiau kiekviena patirtis ko nors išmoko. Negaliu nubrėžti žemėlapio, nes kartais pagalvoju, kad man tiesiog pasisekė, kai kas atėjo kaip dovana. Tad norėčiau palinkėti kantrybės, disciplinos, didelio noro ir nuolatinio augimo. Trumpai tariant, nepamiršti ragauti gyvenimą ir nuolat mokytis.
