Tarptautinėje Vilniaus mados savaitėje dalyvavusi Lotta Ahlvar – viena iš Švedijos mados pasaulio lyderių. Ne vieną dešimtmetį greitosios mados industrijoje dirbusi moteris šiandien duoklę atiduoda amatininkams, perka tik dėvėtus drabužius ir šį interviu davė ką tik po rytinio pasiplaukiojimo.
Karjeros kelią pradėjote kaip mados dizainerė „H&M“ ir „Esprit“ įmonėse, kurios dabar daug dėmesio skiria tvarumui. Kaip buvo tuo metu, kai ten dirbote?
Anksčiau „Esprit“ turėjo pagrindines būstines trijose valstybėse: Jungtinėse Amerikos Valstijose, San Fransiske, Europoje, Diuseldorfe, kur dirbau, ir Azijoje, Honkonge. Bendradarbiavome, teko kurti Jungtinių Valstijų rinkai, o mano kurti dizainai buvo parduodami Azijoje.
Pirmą kartą apie tvarumą išgirdau būtent „Esprit“. Jungtinėse Valstijose buvo pristatyta „Esprit Ecollection“ kolekcija: daug jos drabužių buvo pagaminti iš natūralių medžiagų, lino, vilnos, audiniai buvo dažomi augaliniais dažais, kai kurias šios kolekcijos medžiagas naudojome ir Europoje. Patys irgi sukūrėme savo ekologišką kolekciją, Italijoje buvo gamintojų, iš kurių galėjome įsigyti sertifikuotas ekologiškas medžiagas.
1994–1996 metais piką pasiekė lino apdarai, o netrukus viskas nutilo. Manau, ši tendencija išgaravo, nes žmonės atrodė nuobodžiai: daugelis jų puošėsi smėliniais atspalviais, vyravo minimalistinio stiliaus įvaizdžiai, padidinto dydžio rūbai. Tuo metu idėja, kas yra tvaru, buvo ribota. Kai buvau Švedijos mados tarybos vadovė, siekdami skatinti tvarumą, pradėjome bendradarbiavimą su kitomis Skandinavijos valstybėmis, bet tai buvo tik 2007-aisiais – nuo 1996-ųjų buvo praėjęs dešimtmetis. Dabar tvarios mados plėtros priešakyje yra daug Švedijos prekių ženklų, nes jie turi daug patirties.
Švedų dokumentinis filmas „The Dirty Side of the Fashion Industry“ (liet. „Mados industrijos nešvarioji pusė“) išnagrinėjo „H&M“ drabužių perdirbimo ir aukojimo grandinę ir nustatė, kad didelė dalis „pakartotinai panaudotų“ drabužių vis tiek virto atliekomis Afrikoje. Įmonė sureagavo, ėmė keisti savo politiką. Ar kiti greitosios mados prekių ženklai pasekė šiuo pavyzdžiu, ar vis dar užsiima „žaliuoju smegenų plovimu“?
Manau, kad visi labiau nepriklausomi prekių ženklai, tokie kaip „Acne Studios“, taip pat ir mažesni, labai atsargiai renkasi, ką naudoja kurdami savo gaminius.
Kalbant apie rinkos milžines, tokias kaip „H&M“ ar „IKEA“, būtini didžiuliai pokyčiai. Viena vertus, šie ženklai atlieka tikrai išsamius tyrimus, stengiasi industrijoje labiau atliepti tvarumą, tačiau gal tik 1 proc. jų kolekcijų atitinka tvarumą užtikrinančias specifikacijas. Tikriausiai esate girdėję apie „H&M Conscious Collection“, kurios drabužius gana dažnai dėvi Švedijos princesė Viktorija. Žinoma, prekės ženklui tai yra puiki reklama, o ir šios kolekcijos rūbai atrodo nuostabiai, yra daugeliui prieinami. Bet 99 proc. kitų prekės ženklo kolekcijų tvarumo atžvilgiu yra tikras mėšlas!
Mados industrija yra viena klimatui žalingiausių. Palikau ją ir dėl komercinės jos pusės. Šiandien daugiausia dirbu su į amatus orientuotais prekių ženklais, amatininkų asociacijomis.
Ar greitosios mados prekių ženklai apskritai gali tapti visiškai tvarūs?
Manau, kad problemų kyla dėl greitosios mados prekių ženklų gaminių kainų. Tada, kai buvau „H&M“ dizainerė, o tai buvo tikrai prieš daug metų (juokiasi), pamenu, kad specifinis megztinis kainavo 98 kronas (apie 9 eurus). Šiandien labai panašų prekės ženklo megztinį galima įsigyti už panašią kainą. Vis dėlto, jeigu tokį megztinį norėtumėte nusimegzti pačios, tai atsieitų brangiau, tad greitoji mada tikrai turi didelį kainos pranašumą, nors drabužių kokybė tikrai yra suprastėjusi.
Apie tvarumą garsiai kalbama jau kelis dešimtmečius. Ar jau galime pastebėti teigiamus pokyčius?
O taip! Nors švedų sąmoningumas nėra itin aukštas, žmonės vis dar perka greitosios mados gaminius, visuomenėje vyrauja stiprus suvokimas, kad ši industrijos šaka itin kenkia aplinkai. Vis populiaresnė tampa vintažinė, „pre-loved“ mada. Šiandien pastebiu, kad vintažinėse, padėvėtų drabužių parduotuvėse dažnai lankosi didesnes pajamas gaunantys asmenys. Visgi mažiau turtingose šalies vietose vintažinė mada, padėvėti apdarai neretai siejami su vargingumu – žmonės nori parodyti, kad turi pinigų nusipirkti naują drabužį, kad ir koks jis būtų.
Šalių valdžioms tikrai yra dėl ko pasiraitoti rankoves. Nebegalime toliau vartoti. Turime užtektinai drabužių dar šešioms kartoms. Kita vertus, manau, kad mada yra vienas nuostabiausių dalykų gyvenime. Žinoma, mums reikia naujų drabužių, bet taip pat būtina suprasti, kaip vartoti madą kaip suaugusiesiems. Be to, nebūtina turėti visko.
Kokias inovacijas dažnai pasitelkia švedų mados prekių ženklai?
Švedijoje veikia ne pelno siekianti organizacija „Stockholms Stadsmission“, kuri truputį primena „Humaną“. Ši turi savo prekės ženklą „Remake Sthlm“, po kurio sparnu kuria keletas dizainerių, tarp kurių – ir Bea Szenfeld. Ji kuria nuostabius drabužius iš popierius, yra dirbusi su Björk, Lady Gaga, jos rūbais garsenybės puošiasi per raudonojo kilimo ceremonijas.
Įdomu tai, kad šis prekės ženklas samdo žmones, susiduriančius su sunkumais ieškant darbo: dėl kalbos barjero, priklausomybių. Nors prekiauja vienetiniais, iš dėvėtų apdarų ar audinių pasiūtais drabužiais, „Remake Sthlm“ buvo vienas iš nedaugelio švedų prekių ženklų, pakviestų dalyvauti Paryžiaus mados savaitėje.
Kokios yra naujausios švedų mados ir dizaino tendencijos?
Pastebima 10-ojo dešimtmečio nostalgija, į madą grįžta lininiai įvaizdžiai (kikena). Man tai kelia juoką, nes matau, kaip apsisuko mados ratas. Be to, stipriai gręžiojamės į kitas valstybes. Daugybė švedų interjero dizaino parduotuvių atrodo kaip „Merci“ parduotuvės Paryžiuje, kuriose irgi randama daug perdirbtų daiktų.
Kaip mados inovacijų ir tvarumo kontekste regite Lietuvą? Lietuviai nuo seno irgi mėgsta lininius apdarus, juos galime vadinti savo kultūros dalimi.
Teko lankytis vienoje iš jūsų dizaino mokyklų. Buvau tikrai nustebusi, kai pamačiau, kokį lygmenį yra pasiekę jūsų studentai, daug jaunų dizainerių dirbo su perdirbtomis medžiagomis. Visgi nesu tikra, ar egzistuoja „lietuviškas įvaizdis“. Manau, kad jis yra labai susimaišęs, vyrauja daugybė įvairių stilių, ir tai labai įdomu.
Lietuvoje galite dirbti su natūraliais audiniais, turite liną, vilną, taip pat gamyklas. Švedijoje nebėra tekstilės gamyklų, produkciją turime vystyti užsienyje, tad tikrai turite pranašumą. Tiesa, Švedijoje daug žmonių stengiasi vėl atidaryti senas gamyklas. Mūsų šalyje gyvena daug imigrantų iš Sirijos, kurie turi daug patirties su tekstile, taigi darbo jėgos, pasiruošusios dirbti gamyklose, yra.
Jūsų nuomone, kokia šalis galėtų būti vadinama pavyzdine, kalbant apie tvarumą?
Manau, kad Skandinavijos valstybės tikrai yra padariusios didelę pažangą, nuo 2007-ųjų daug dirbome. Danai puikiai atlieka savo darbą, yra labai įgudę rinkodaros srityje. Švediška mada yra labiau minimalistinė, pasižyminti savitu stiliumi, o danai labiau linksta į boheminę stilistiką, kuri pritraukia platesnę auditoriją.
Manau, kad norint mados industrijoje būti sėkmingam reikia gebėti reklamuoti viską, ką darai, pasakoti apie tai savo pirkėjams, ugdyti savo bendruomenę.
Kaip atrodo jūsų pačios spinta? Kur perkate drabužius?
Visai neseniai pasiplaukiojau, truputį gėdinga, galvojau, kad reikėjo persirengti (juokiasi). Bet tai esu tikroji aš. Visi mano drabužiai yra dėvėti, neperku nieko naujo, išskyrus apatinius.
Turimus rūbus taisau. Jeigu įsigytas padėvėtas drabužis nėra idealaus dydžio, žinau, kaip jį pataisyti, kartais rūbus nunešu siuvėjai. Savo drabužiams taip pat suteikiu dar vieną gyvenimą. Prieš kelias dienas atsisveikinau su dideliu maišu nenešiojamų rūbų.
Esu surinkusi išties gražių daiktų iš 1920-ųjų. Stokholme yra parduotuvėlė, kurioje parduodami tikrai seni vintažiniai apdarai, tad tokius daiktus nešu būtent ten. Žinau, kad juos perka specifinė auditorija. Man svarbu, kad šiuos gražius drabužius įsigytų tinkami žmonės.
Esate jogos mokytoja. Jogos mažasis brolis pilatesas šiuo metu labai populiarus ir, deja, stipriai komercializuotas. Kur rekomenduotumėte įsigyti šio tipo treniruotėms skirtų drabužių? Kokie prekių ženklai yra išties tvarūs?
Pažįstu vieną nuostabią švedę merginą, su kuria anksčiau dirbome „H&M“. Jos prekės ženklas vadinasi „Greeningline“, ji parduoda drabužius tik internete. Visi drabužiai yra sukurti iš natūralių pluoštų, naudojant augalinės kilmės dažus. Taip pat išskirčiau „Casall“, man patinka Stellos McCartney ir „Adidas“ partnerystė.
Bet aš taip pat galiu įsigyti gražias dėvėtas tampres ir užsidėti paprastą palaidinę – neteikiu tam didelės reikšmės.
Kaip mados industrija gali atrodyti po dešimties metų?
Tikiuosi, kad daug šalių paseks Italijos ir Prancūzijos pavyzdžiu ir uždraus ultragreitosios mados platformų, tokių kaip „Shein“, reklamas. Vadinu šį ženklą „Shame“ (liet. gėda) – jie naudoja daug cheminių medžiagų, žalingų žmonėms, savo darbuotojams siūlo netinkamas darbo sąlygas, dažnai kopijuoja kitų prekių ženklų daiktus. Kai dirbau „H&M“, mes taip pat kopijuodavome, bet dabar taip elgtis draudžiama.
Tikiuosi, kad ateityje, pasitelkę technologijas, vartotojai galės susikurti drabužius – tikėtina, kad žmonės bus labiau prisirišę prie savo pačių sukurtų daiktų. Pati spintoje turiu apdarų, kuriuos dėvėdavau 9-ajame dešimtmetyje, jais vis dar galiu pasipuošti. Tai vyresnio amžiaus privalumas – su amžiumi labiau išsigryniname savo stilių ir tai, kas mums tinka. Patarimas jaunesniems – bandykite būti savimi, kad ir kaip norėtųsi būti panašiems į kitus.
