Paskyra, iš gilumų suvirpinusi kaprizingų vilniečių savirefleksiją, – taip galėčiau teisingiausiai apibūdinti paskyrą @soy.vilnius „Instagram“ platformoje. Kaip ir daugelis vilniečių, atradau ją pajutusi trupinėlį savo kasdienybės, kurią nuskaityti, panašu, paprasčiau nei paprasta.
Esi žmogus už „Instagram“ paskyros, kurią kažkada apibūdinai taip: „Su meile skirta rafinuotam Vilniaus hipsterių kultūros roastinimui: natūralus vynas, nišinė mačia, ironiški drobiniai maišeliai ir perdėtas analizavimas.“ Kaip, kodėl ir kur buvo sukurta ši paskyra ir jos idėja?
Nemeluočiau, jei sakyčiau, kad soy.vilnius tiesiog ėmė ir organiškai manyje užaugo, mat memus kuriu ir pats vartoju jau gana seniai. Iš pradžių juos kurdavau apie save, draugus ir kolegas. Norėjosi užfiksuoti kasdienybę kvailame, jiems atpažįstamame paveikslėlyje arba išskaidyti ją į daiktus, veiksmus ar tiesiog dėsningumus. Tai buvo savotiškas būdas geriau save suprasti. Iš esmės, tai yra mano alternatyva terapijai (kuriai tiesiog neturiu pinigų), bandymas pasijuokti iš savęs ir priimti savyje esantį absurdą.
Idėja soy.vilnius kilo praėjusį rugsėjį, važiuojant autobusu iš Nidos į Vilnių. Juokėmės iš absurdiškos Neringos transformacijos: kokie žmonės dabar ten važiuoja, kaip viskas pasikeitė nuo vaikystės. Tada supratome – iš tiesų mūsų gyvenimas Vilniuje yra lygiai toks pat juokingas ir memiškas. Ten, autobuse, ir susidėliojau mėnesio turinio planą. O toliau – juk pati matei, kaip viskas vystėsi.
Iššifruok mums soy.vilnius pavadinimą. Kaip jis gimė? Ar jis satyriškai juokiasi iš „augalinės“ kultūros, ar ironizuoja „posh“ Naujamiesčio rajono gyventojus Vilniuje?
Taip, pavadinime yra užuomina į „soy boys“ terminą, kurį konservatyvesni žmonių rateliai vartoja apibūdindami liberalius, emociškai atsivertusius augalinės mitybos bei avižų latės gerbėjus. Tačiau tai yra gerokai platesnis konceptas nei tik „soft boys“(liet. švelnūs berniukai), užsisakantys latę be kofeino su sojų pienu ketvirtosios bangos (angl. terminas „fourth wave coffee“) stiliaus kavinėse, kuriose dirba biseksualūs baristai. Juk net šis sakinys savaime yra memas. Tai labiau pasakoja istoriją apie tokią ekonominę galią, kuri leidžia leisti pinigus prekių ženklų „Miu Miu“, „Acne Studios“ daiktams ar rankų darbo žvakėms.
Casey Neistatas (amerikiečių „youtuberis“) kartą pasakė gerą mintį apie pinigus – kol nepatenkini savo pagrindinių poreikių, galvoje nėra vietos egzistenciniams klausimams, etikai, veganizmui ar dvasingumui. Soy.vilnius kalba apie žmones, kurie tos vietos turi ir dažnai ja piktnaudžiauja. Tiesa, atsakant į klausimo pabaigą: taip, žodis „Vilnius“ yra skirtas SEO (liet. optimizavimas paieškos sistemoms). Noriu, kad užsieniečiai guglintų Vilnių ir pirmiausia rastų mano paskyrą. Prioritetai.
Soy.vilnius bendruomenė užaugo labai greitai ir natūraliai. Kaip manai, kodėl žmonėms juokinga tai, kad juokiasi iš jų pačių gyvenimo būdo?
Labai paprasta – kiekvienas mėgstame žiūrėti į veidrodį. Ši paskyra yra veidrodis man, miestui ir žmonėms jame. Natūralu, memai ir jų kultūra klesti dėl atpažįstamumo. Jie sukurti tam, kad būtų pamatyti ir jais būtų pasidalyta – iš čia atėjo organiškas paskyros augimas. Tiesa, juokingiausia, kai žmonės ieško dalykų, laikomų „niša“ ar „kitoniškumu“, tačiau staiga supranti… tūkstančiai žmonių yra lygiai tokie patys. Tai prajuokina, sujungia žmones ir, kaip sakiau, tai yra savotiška terapija. Savirefleksija, tik karuselės formatu.
Tai kas visgi tau iš soy.vilnius personažo gyvenimo atrodo absurdiškiausia? O kas patinka labiausiai?
Mano trejetukas – be konkrečios eilės. Pirmas: viską pergalvoti (pastaba: „overthink“), o tuomet vis tiek padaryti nelogišką sprendimą.
Antras: išleisti neadekvačiai daug pinigų vien todėl, kad kažkoks daiktas turi etiketę arba jį jau 100 kartų matei „Instagram“ar „Pinterest“, ir nusprendei, jog nori būti su tuo siejamas. Premijos taškai, jei dar įkeli nuotrauką su prierašu „niche“, „core“ arba „aesthetic“.
Trečias: sveikatingumo manija: gerti mačią, 7 val. ryto užsiimti pilatesu, medituoti su mobiliąja programėle ir vis tiek būti neramiam, dehidratuotam bei emociškai neprieinamam.
Apibendrinant: absurdiškiausia dalis yra tas nuolatinis performansas, didžioji jo dalis – socialiniuose tinkluose. Jei perskaitei mano trejetuką ir pagalvojai „omg, čia aš“ – prašau, nesustok. Tu žavus. Man reikia turinio. Lol.
Ar buvo atvejų, kai žmonės pasijuto įžeisti? Kaip į tai reaguoji? O gal reaguotum, jei su tuo susidurti dar neteko?
Tiesą sakant, dar nesu gavęs žinutės, kad kažkas įsižeidė. Gal padeda tai, kad memų forma savaime lyg nugesina blogą energiją. Viskas supakuota į ironiją, todėl tai lengviau priimti kaip juoką.
Žinoma, visada yra žmonių, kuriems sunku išnarplioti humorą, į jį įsijausti, tad kai kurie viską priima pažodžiui. Jiems norėčiau švelniai priminti: mes visi čia, socialiniuose tinkluose, vaikomės dopamino, nes mūsų smegenys nuo jo priklausomos. Bent jau pasimėgaukime tuo. „Skrollink“, pasijuok, pasijusk lengvai užkabintas ir judėk toliau. Taip sveikiau.
Kodėl renkiesi būti „incognito“?
Nuo pat pradžių tai buvo sąmoningas sprendimas – norėjau atitolinti save kaip autorių nuo kuriamų memų, kad palikčiau vietos interpretacijai. Mėgstu sakyti, kad šis projektas nėra apie mane. Net jei įkvėpimas dažnai ateina iš mano gyvenimo, jis yra apie Vilnių ir žmones jame.
Noriu, kad žmonės rastų kažką artimo sau. Siekiu, kad žiūrovas taptų bendraautoriumi, įneštų savo balsą, o ne girdėtų tik mano, kuris neišvengiamai yra ribojamas mano lyties, išvaizdos, darbo, pomėgių ar dar ko nors. Taip įdomiau. Ir šiek tiek demokratiškiau. Tai ir mano būdas tapti nematomam internete – ištirpdyti tapatybę per personažus, memus ir chaotišką paieškos istoriją. Och… jei pamatytumėte, kokių reklamų ir rekomendacijų gaunu vien dėl to, kad kurdamas memą kartą paguglinau „best eco-friendly pilates leggings“ (liet. geriausios ekologiškos pilateso tamprės).
Iš ko atsiranda soy.vilnius turinys? Ar esi į detales linkęs stebėtojas, ar tiesiog gerai perpratai aplinką?
Kai kurie memai yra tik apie mane, kiti atsiranda tiesiog būnant tarp žmonių ar chroniškaisėdint „online“. Gražiausia pavykusiuose memuose yra tai, kad nereikia būti įsigilinusiam į temą. Jei kuri per daug nišinį turinį, prarandi auditoriją. Reikia to, kas atpažįstama, truputį „mainstream“, bet vis dar „kieta“. Tam pakanka bazinių stebėjimo įgūdžių ir šiek tiek analizės.
Laimei, šie įgūdžiai sutampa su mano dienos darbu – produkto dizainerio, – tad man tai natūralu. Tiesa, sunkiausia dalis – kūryba. Pats „bajeris“. Kartais jie ateina iš niekur – duše, vaikštant, per perdegimą. O kitais kartais reikia rimtai pasukti smegenis ir paieškoti kokių nors keistų kūrybinių pratimų. Memai yra sunku. Bet kas gyvenime lengva?
Ar pradėjęs memų puslapį nuoširdžiai tikėjaisi, kad tai galbūt nuves į „part-time“ karjerą?
Ironiška, bet šią paskyrą nuo pat pradžių ir pradėjau su mintimi, kad kada nors ji galėtų būti pusės, o gal net viso etato darbu. Iki tol kūriau memus tik sau. Bet maždaug prieš metus nusprendžiau daryti tai publikai. Nors turėjau aiškius ketinimus, turinio planą ir strategiją, tokio rezultato nesitikėjau. Esu turėjęs daug kūrybinių hobių, bet niekada jų nemonetizavau ir rimtai apie tai negalvojau. Dauguma jų baigdavosi, nes prarasdavau motyvaciją, susižavėdavau kuo nors kitu arba tiesiog išaugdavau. Šį kartą viskas atrodo kitaip. Ir, tiesą sakant, kai kuriems dalykams negali pasiruošti, net jei planuoji.
Gavai net dėmesio iš užsienio žiniasklaidos. Kaip jautiesi sulaukęs tiek dėmesio? Ką su juo darai?
Gal galime pradėti nuo to, kad mano Zodiako ženklas yra Liūtas? Aš dievinu dėmesį, tai parašyta žvaigždėse. Kalbant rimtai, man nuoširdžiai malonu, kai dėmesys ateina iš smalsumo ir noro suprasti. Tikrai nesivaikau pripažinimo ar išorinio patvirtinimo. Man svarbesnis prasmingas ryšys. Tokie interviu kaip šis padeda reflektuoti apie save, mano projektą, absurdą aplink mus. Ir tai tikrai vertinga. „Ką darau su tuo?“ Kaip labai normalus žmogus – naudoju kaip progą pasisveikinti su šeima, draugais ir mylimu žmogumi. Labas.
Ar turi nusibrėžęs ribas: kiek soy.vilnius gali tapti komerciškas ir populiarus? Juk iš dalies apie komerciją ir popkultūrą ir kalbi satyriškai.
Žinoma, turiu ribas – tiek etines, tiek komercines. Kai kalba pasisuka apie soy.vilnius komercinę pusę, turiu vieną taisyklę: reklamuoju tik tai, kas man iš tikrųjų patinka arba kuo tikiu.
Pats projektas dėl savo tono ir esmės jau turi įdiegtas ribas. Jis turi balansuoti tarp to, kas kieta, tačiau niekada nenukristi į visišką „mainstream’ą“. Juk tai, kas yra per daug populiaru, praranda žavesį, identitetą. Visada gerai matyti, kai kažkas reklamuojama nenatūraliai. Kai įžymybių veidai tiesiog nuperkami, bet jų niekad nematytum tą dalyką naudojant. Toks reklamos būdas nuobodus ir, galų gale, neveiksmingas. Soy.vilnius turi išlikti autentiškas, net jei dėl to kartais tenka pasakyti „ne“.
Papasakok apie save, bet nepasakok apie save. Kaip atrodo Tavo gyvenimas? Kiek jis panašus į Tavo memuose rodomą gyvenimą?
Gerai, keletas faktų apie mane, bet iš tikrųjų – ne apie mane. Aš tas žmogus, kuris rytą pradeda virdamas „specialty“ kavą. Tada penkias minutes renkasi „brew“ virimo būdą, kurį bet kuris normalus žmogus apibūdintų taip: „Tai tiesiog piltuvėliai – juk jie visi vienodi.“ Rankiniu malūnėliu maldamas kavą padarau rankų treniruotę, kol virdulys įkaista iki idealiausios temperatūros, o tada dar tiek pat laiko blizginu nerūdijančiojo plieno paviršius virtuvėje.
Šiuo metu namuose turiu devynis butelius natūralaus vyno, kurių skonį mano mama apibūdina: „Skonis kaip žemės.“ „Tai čia sugedę?“ „Kaip tu tai geri?“
Mano spinta iš esmės atrodo kaip mano memai. Daug daiktų, kuriuos naudoju memuose, yra mažos užuominos į tikrą mane. Ir taip, daug antraščių paremta tikromis patirtimis. Aišku, turiu ir ne tokių „sexy“ asmenybės dalių, kurios nepatenka į soy.vilnius paskyrą – pavyzdžiui, mano labai nišinė (ir labai nelietuviška) NHL ledo ritulio manija.
Kai kurios mano buto dalys atrodo kaip muziejus šiam sportui. Turiu gitarą, kuria groju garsus, kuriuos išdidžiai vadinu „shoegaze“(pastaba: indie ir alternatyviojo roko porūšis). Žaidžiu vaizdo žaidimus. Paprastas, žemiškas gyvenimas su daug hobių, kurie gal ir ne prabangūs, bet kažkaip vis tiek yra „extra“.
Tavo paskyroje nemažai ir temų apie madą, stilių, kuri netgi profilio atributiką. Ar mada tavo gyvenime užima svarbią vietą? Kiek ji svarbi?
Taip, tiesa, nemažai soy.vilnius memų sukasi apie madą ir asmeninį stilių. Ir, pripažinsiu, mada man rūpėjo visada. Drabužius matau kaip kodą, uniformą, socialinį ženklą. Memuose tai tampa dar akivaizdžiau. Daiktai, kuriuos naudoju memuose, pilni konteksto, jie turi būti atpažįstami. Jie signalizuoja gyvenimo būdą, „vibe’ą“ ir, svarbiausia, valandas, praleistas internete. Jie ne tam, kad stumčiau madą į priekį, jie labiau veidrodis. Visuomenės atspindys ir to, kaip beviltiškai esame priklausomi nuo interneto.
Asmeniškai man atrodo, kad internete mada yra sugedusi. Ir taip, pats esu dalis tos problemos. Dėl hipereksponavimo interneto algoritmų užsirakinome mikrotendencijose. Beje, išskirtinai juokinga, kai rūbų deriniai, kurie yra skirti „Instagram“ nuotraukoms, prasiveržia į tikrovę ir tampa jos dalimi. Pavyzdžiui, kai kas nors avi aulinius batus ir mūvi sijoną, kai lauke 25 laipsniai karščio. Tobulas memas.
Tad visiems, kas skaito ir seka mano paskyrą: prašau, neleiskite, kad mano memai formuotų jūsų spintą. Nutraukite šį ratą. Rinkitės patogumą. Renkitės pagal orą, ne pagal algoritmą. Turėsite devynis mėnesius avėti batus – tikrai nepradėkite to daryti birželį.
Kaip atrodo Tavo įprasta diena? Ir kaip atrodo soy.vilnius personažo diena?
Mūsų dienos gana panašios – logiška, nes memai daugiausia ir yra apie mane bei mano draugus. „Scrolinimas“ ir „specialty“ kava ryte. „Kūrybinis“ darbas „Vinted“. Natūralus vynas su draugais po darbo. Gal dar keli juostiniai kadrai apleistame pastate pakeliui namo. „Scrolinimas“lovoje. Ir viskas vėl nuo pradžių. Pagrindinis skirtumas tarp manęs ir soy.vilnius personažo – kūryba.
Aš dirbu vakarais ir savaitgaliais, galvoju ir kuriu turinį tam, kad mano personažas galėtų gyventi nerūpestingą, estetišką gyvenimą.
