Silke pataluose pasivadinusi „Dressed Herring“ įkūrėja Augustė Barbora Budrienė antrų rankų parduotuvėse ieško prabangių prekės ženklų drabužių, juos prikelia naujam gyvenimui ir parduoda. Mergina atvira – kaskart radus kelių tūkstančių eurų vertės lobį „viduje užsidega varikliukas“.
Nuo ko prasidėjo tavo prabangių rūbų perpardavimo verslas?
Nuo pat mažens nemėgau pinigų kaulyti iš tėvų, buvau savarankiška. Norėdama sutaupyti, daviau galimybę dėvėtų drabužių parduotuvėms. Ir nenusivyliau! Pamačiau, kaip originaliai ir tikrai pigiai galima apsirengti ten apsipirkinėjant.
Savo spintos turinį pardavinėjau internetu. Kai nebebuvo ką parduoti, toptelėjo idėja, kad galiu eiti į dėvėtų drabužių parduotuves ir tikslingai ieškoti drabužių, kuriuos galėčiau perparduoti. Ši veikla mane lydėjo, kai buvau moksleivė, leido užsidirbti kasdienėms išlaidoms ir studijų metais. Tiesa, tada man terūpėjo, kad drabužiai būtų „trendiniai“ ir juos greitai parduočiau. Visiškai nekreipiau dėmesio į kokybę, o prabangių prekės ženklų dar neieškojau, nelabai apie juos ir išmaniau.
Lūžis įvyko, kai radau savo pirmą tikrą lobį – baltą Gianni Versace vintažinę suknelę. Išsiaiškinau, kad ji originali, ir sėkmingai pardaviau. Tada ir kilo mintis, kad antrų rankų parduotuvėse reikėtų ieškoti prabangių prekės ženklų pardavimui.
Prieš trejus metus pajutau, kad noriu erdvės, kur galėčiau parduoti drabužį, bet ir papasakoti jo istoriją, apie dizainerį. „Instagram“ tapo tam puikia vieta.
Iš pradžių sekėsi sunkiai, nes skyriau tam daug laiko, o niekas manęs nepastebėjo. Vis svarsčiau mesti šią veiklą, tačiau buvau atkakli, o tada vieną dieną mano parduotas drabužis atsidūrė „Netflix“ seriale ir tai pramušė visus ledus. Žinoma, pinigai ir sekėjai nepradėjo byrėti iš dangaus, bet tai buvo puikus spyris man judėti toliau ir žiūrėti, kur ši veikla mane nuneš.
Rūbai iš antrų rankų dabar išgyvena atgimimą – ieškoti perliuko tampa sumanumo, individualumo išraiška. Bet tikriausiai tenka susidurti ir su senesnėmis nuostatomis apie dėvėtus drabužius?
Priešiškai nusiteikę yra vyresnės kartos atstovai. Iš jų dažniausiai išgirsi komentarą, kad perki antrų rankų parduotuvėje, jei neįperki naujo. Jie nelabai supranta, kad žmogus nori atrodyti išskirtiniau, jaučia azartą ieškoti ko nors tikrai gero, nori itin prabangią prekę įsigyti pigiai.
Įsivaizduokite, rasti dizainerio rankinę, vertą 3 tūkst. eurų ir už ją sumokėti 50 eurų. Viduje užsidega varikliukas.
Neigiamą nusistatymą dažnai turi žmonės, kurie iš viso ten nesilanko ir nenumano, kokių gerų dalykų dėvėtų rūbų parduotuvėse galima rasti. Sklando daug mitų – kad tie drabužiai nehigieniški ar panašiai. Nors jie būna dezinfekuoti ir mes juos dar kartą perskalbiame. O štai parduotuvėje pakabintas rūbas būna pilnas chemikalų, kad kuo ilgiau išlaikytų prekinę būklę.
Taip, dėvėti drabužiai sparčiai populiarėja ir šie seni įsitikinimai išsisemia, su jais susiduriu vis mažiau.
Su išskirtiniais rūbais nutinka ir neeilinių istorijų. Kaip tavo parduotas drabužis atsidūrė seriale „Emily in Paris“?
Tas rūbas buvo ispanų prekės ženklo „Desigual“ švarkelis, metaliko rožinės ir raudonos spalvų su siuvinėtomis gėlytėmis. Tikrai įdomus, linksmas, nuotaikingas rūbas. Buvau jį įkėlusi į „Vestiaire Collective“ platformą, kuri yra bene populiariausia Europos rinkoje.
Vieną vasaros rytą gėriau kavą terasoje ir gavau pranešimą, kad švarkelį nupirko. Žvilgtelėjau į automatiškai sugeneruotą siuntos etiketę, kur gavėjas buvo nurodytas Paryžiuje, ateljė, o apačioje prierašas „Emily in Paris clothing department“. Perskaičiau kelis kartus ir negalėjau patikėti.
Tuo metu buvo išėjęs tik vienas šio serialo sezonas, jis buvo labai sėkmingas. Išsiunčiau švarkelį ir beliko palaukti pusę metų, kol išeis antrasis serialo sezonas. Ir štai gruodį sulaukiau, peržiūrėjau visą sezoną vienu prisėdimu ir devintojoje serijoje – mano švarkelis! Jį vilkėjo antraplanis aktorius, bet man tai buvo visiškai nesvarbu. Pats faktas, kad iš mano rankų drabužis pateko į kino industriją, man – nerealus.
Smagu, kad serialams ir filmams žmonės ieško išskirtinių drabužių ir perka juos iš antrų rankų. Ir taip pat džiugina, kad jais nėra iš karto atsikratoma, juos jie naudoja ir toliau, nes švarkelį išvydau ir trečiame sezone – labai trumpai, ją vilkėjo padavėja, bet smagu, kad rūbai net ten nėra išmetami lengva ranka.
Kokį vertingiausią ar labiausiai išskirtinį rūbą teko atrasti antrų rankų parduotuvėse?
Per visą savo darbo istoriją esu atradusi begalę vertingų daiktų, net sunku išsirinkti.
Vienąkart atsitiktinai pamačiau 1989 metais vienose iškilmėse pasipuošusios princesės Dianos nuotrauką, kur ji stovi pasipuošusi įdomia suknele. Tokia, kurios rašto nesu mačiusi niekur kitur, tik savo spintoje! Suvokiau, kad turiu to paties rašto, to paties šilko vintažinę palaidinę, kurios gamintojas neaiškus, etiketė taip pat. Bet sutampa unikalus šilkinis audinys – ryškiai mėlynas su geltonomis ir rožinėmis gėlytėmis. Žinoma, suprantu, kad tai ne pačios princesės Dianos drabužis, bet tai – smagus sutapimas, kuris žaibiškai iškėlė daikto vertę.
Visai neseniai radau 8-ojo dešimtmečio „Givenchy“ suknelę. Tokios pat neradau internete, tad gali būti, kad ji vienetinė. Suknelė – nuostabi, jaučiasi išskirtinė kokybė, kurią retai rasime šiuolaikiniuose drabužiuose. Tiulis per 50 metų visiškai nenusitrynęs, o sijonas iš juodo aksomo, kuris yra toks kokybiškas, kad visiškai nesivelia ir netraukia pūkų. Labai sunku buvo ją įkainoti, nes panašias vakarines „Givenchy“ sukneles parduoda ir už 1–2 tūkst. eurų, ir už 10 tūkst. Tokie radiniai kaip šis verti kabėti muziejuje.
Dar vienas įdomus radinys buvo vienas labai gražus išskirtinio silueto paltas nukarpytomis etiketėmis, sagomis ir bet kokiais ženklais, kurie parodytų prekės ženklą. Mano intuicija sakė, kad tai – kažkas neeilinio. Ir neklydau – tai buvo „Balenciaga“ paltas, kurio originali kaina daugiau kaip 3 tūkst. eurų, o sagos ir etiketės nukarpytos, kad niekas neišsiaiškintų, jog tai – „Balenciaga“. Bet aš išaiškinau (juokiasi).
O ar dažnai susiduri su padirbiniais?
Padirbinių dėvėtų drabužių parduotuvėse tikrai netrūksta! Jei kalbėtume konkrečiau apie rankines, didesnis šansas surasti vadinamąją „padielką“ nei originalų daiktą. Tačiau per ilgus kuitimosi metus mano žinių bagažas apie drabužius ir prekės ženklus tikrai tapo solidus, o akys ir pirštai pradėjo justi, kur yra tikra, o kur ne.
Autentifikuodama rankinę, visada atkreipiu dėmesį į kelis svarbiausius dalykus. Visų pirma, turiu jausti, kad rankose – kokybiškas daiktas, profesionalus darbas. Turėtų nekilti abejonių, kad tai – galimai kelis šimtus ar net tūkstančius kainuojanti rankinė.
Apžiūriu iš arčiau: ar metalinės detalės graviruotos, ar siūlės tvarkingos, ne kreivos. Tiesa, kad kai kurie mados namai, pavyzdžiui, „Hermès“, rankines gamina rankomis, todėl dygsniai nebūna tokie vienodi kaip mašininiai.
Retai išvysite pigų plastikinį užtrauktuką prabangioje rankinėje, dažniausiai būna metalinis. Nebent tai labai sena, vintažinė rankinė. Prekės ženklo etiketės šriftas turi atitikti būdingą mados namų šriftą. Į autentiškumo kodus reikia žiūrėti įtariai – jie ne visada parodo tiesą.
Ir, žinoma, naudojuosi „Google“ – ieškau pavyzdžių internete ir lyginu su savuoju radiniu.
Tvarumo tema dabar garsiai linksniuojama. Ar pastebi, kad žmonės nori tvaresnio pasirinkimo?
Tikrai taip – antrų rankų tekstilė vis populiarėja ir ateinančiais metais dar populiarės. Žodis „tvarumas“, deja, tampa nuvalkiotas. Tačiau pats tvarumas ir antrų rankų parduotuvės taps dar aktualesni.
„Tvarumas“ ir „mada“ apskritai man viename sakinyje nedera. Terminas „tvari mada“ man – slidus, nes tai – du skirtingi poliai. Tvarumas yra saikas, rūpestis, atsakingumas. O mada, kad ir kaip būtų, yra vartojimas, kai tendencijos labai greitai keičiasi.
Save laikau lėtosios mados puoselėtoja, nes lėtoji mada vis tiek yra vartojimas, tačiau atsakingesnis, su pagarba, su apgalvojimu prieš perkant. Dėvėto drabužio kaip pirmo varianto pasirinkimo mada.
