Kvepalai nuo seno laikomi savotišku meilės eliksyru, kuris, būdamas nematomas ir neapčiuopiamas, gali persmelkti širdį ir aptemdyti protą. O ką apie magišką kvepalų galią galvoja tie, kurių vaizduotėje gimsta gražiausios XXI amžiaus aukštosios parfumerijos meilės istorijos? Mintimis dalijasi „D’Orsay“ kvepalų ekstraktų kolekcijos „Love Potions“ autoriai.
Paryžius, netikėtai šilta rudens popietė ir įspūdingo grožio stogo terasa, skambanti sveikinimais „D’Orsay“ kūrybinei komandai. Rodos, geresnės vietos kalbėtis apie meilę ir parfumeriją nepavyktų sugalvoti net plačiausią vaizduotę turintiems scenaristams.
„Crème de la Crème“ kvietimu atvykusi į Prancūzijos sostinę turiu galimybę pakalbinti vienus garsiausių mūsų laikų parfumerijos kūrėjų: meistrą parfumerininką, turbūt vieną žinomiausių savo amato atstovų Dominique’ą Ropioną bei jo kolegas Jordi Fernandezą ir Julieną Rasquinet.
Šie trys aukštosios parfumerijos virtuozai sukūrė po autorinį, skirtingus meilės tipus įkūnijantį kvapą istoriniams parfumerijos namams „D’Orsay“. Jeigu į galvą ateina mintis, kad kvepalai ir meilė yra kiek ištemtas ar net banalus duetas, kviečiu persigalvoti. Pavyzdžiui, D. Ropiono kūrinys „Flower Lust“ – tai kruopšti aistros ir kūniškos meilės dekonstrukcija, išreikšta įspūdingo grožio gėlių puokšte. J. Fernandezo „Tonka Hysteria“ tongapupių ir vanilės duetu piešia įsimylėjimą iš pirmo žvilgsnio, kuris akimirksniu sukelia priklausomybę.
Intelektuali ir kompleksiška meilė – tai smilkalams dedikuoto J. Rasquinet šedevro „Incence Crush“ įkvėpimo šaltinis, mat šį parfumerininką domina tai, kas būna aistrai jau priblėsus, bet meilės jausmui prasiskverbus į giliausias sielos gelmes.
Kalbėdami apie meilę vis grįžtame ir prie pačios „D’Orsay“ kvapų namų istorijos, kurios ištakos siekia XIX amžiaus pradžią. Grafas Alfredas d’Orsay, jaunas intelektualas ir gero gyvenimo gurmanas, 1821-aisiais sutiko Blesingtono grafienę Marguerite. Jai buvo trisdešimt dveji, ji gyveno Londone, rašė poeziją bei išleido knygą apie savo pokalbius su Lordu Baironu. Jam buvo dvidešimt, jis gyveno Prancūzijoje, tapė ir buvo neseniai baigęs savo tarnybą Prancūzijos kariuomenėje. Jų meilei netrukdė nei jos santuoka, nei jo jaunas amžius, nei gyvenimas skirtingose šalyse. Kaip ir daugelis to meto aukštuomenės intelektualų, jie dažnai keliaudavo po Pietų Europą, tad pasimatydavo tai pobūviuose Italijoje, tai vakarienėse Prancūzijoje ar literatų ratuose Anglijoje.
Alfredo ir Marguerite romanas tęsėsi ne vienus metus. Jį žavėjo jos apsiskaitymas ir kūrybinės ambicijos, o ji neatsidžiaugė jo talentais: gebėjimu valdyti žodį, tapyti portretus ir peizažus, lipdyti skulptūras bei… kvepintis. Tad 1830 metais Alfredui kilo geniali mintis – sukurti unikalius kvepalus sau ir Marguerite, kuriais galėtų kvepintis abu, o moters vyras ant jos neužuostų aistringo pasimatymo su meilužiu. Taip gimė pirmasis „D’Orsay“ kvapas, o šiandien, praėjus beveik dviem šimtams metų, meilės istorijas toliau pasakoja talentingiausi planetos parfumerininkai, sutikę pasidalyti savo įžvalgomis apie meilę ir kūrybą.
Dominique’as Ropionas, „D’Orsay“ kvepalų ekstrakto „Flower Lust“ kūrėjas, meistras parfumerininkas
„D’Orsay“ kvapų namų istorija prasideda nuo idėjos, kad kvepalai gali sujungti įsimylėjėlius nepaisant atstumo – tarsi koks magiškas eliksyras, leidžiantis keliauti laiku ir erdve. Nuo ko Jūs, meistras parfumerininkas, pradedate kurti kvapą, pasakojantį apie meilę?
Koks sudėtingas klausimas! Kai pradedu kurti kvepalus, dažnai pirma susitelkiu į jų estetinį pavidalą, stengiuosi, kad kompozicija būtų elegantiška, perteiktų kažką gryno. Žinoma, kiekvienas parfumerininkas nori ne tik abstraktaus įvertinimo „gražu“, bet ir to, kad kvepalai paliktų savo pėdsaką gyvenime, sukurtų emocines jungtis. Vis dėlto esu pastebėjęs, kad kiekvienas žmogus kvapą priima ir suvokia savaip, tad net tas pats aromatas vienam reikš pakilų įsimylėjimą, kitam galbūt šį tą liūdnesnio. Kaip žinome, tai nulemia gyvenimiškos patirtys, kurios dažnai ir suformuoja mūsų santykį su vienu ar kitu kvapu. Tad aš siekiu kvapu sukurti istorijos rėmus, o kai juos perima kitas žmogus – sakau, kad kvepalai man ir mano interpretacijai nebepriklauso.
Esate minėjęs, kad kuriant kvepalus reikia lygiomis dalimis remtis matematika ir… mistika. Kaip tai paaiškinti šių dienų pasaulyje – ir net Jūsų darbe, – kur viskas kiekvieną akimirką turi veikti neįtikėtinu tikslumu?
Pasiūlysiu kiek kitokį požiūrį: gebėjimas skaičiuoti ir itin tiksliai užrašyti formules yra labai naudingas įrankis! O jo reikia, kad pavyktų sukurti tai, ką iš tiesų noriu. Geras pavyzdys galėtų būti solfedis – jis muzikantams padeda išlavinti klausą, intonavimą, leidžia suprasti, kaip sukonstruotos melodijos ir ritmas. Aišku, solfedis nėra muzika, bet be jo muzika negimtų! Parfumerija veikia taip pat, nes būtent nuo formulių prasideda visi kūrybiniai pratimai ir atsiveria galimybės kažką padaryti kitaip, sugalvoti naujai. Kaip visi solfedžio besimokę muzikantai vis tiek komponuoja unikaliai, taip ir kiekvienas matematiškai tikslus parfumerininkas bus ištikimas savo skoniui ir sugalvos šį tą naujo.
Norėčiau grįžti prie idėjos, kad kvapas gali būti suprantamas kaip kažkas magiško ir peržengiančio realybės ribas – it stebuklingas eliksyras. Jūsų kūrinyje „Flower Lust“ telpa taip pat šis tas ypatingo: jame susijungia tiek, rodos, tokios tyros pirmos įsimylėjimo akimirkos, tiek kūniška trauka. Kaip Jums pavyko sukurti balansą tarp tokių skirtingų meilės patirčių?
Atsispyriau nuo dviejų esminių ingredientų. Nekaltumą man simbolizuoja apelsinmedžių žiedų kvapas. Trapūs ir balti, jie perduoda įsimylėjimo švelnumą, kai viskas šviesu ir neapsakomai lengva. Tada galvojau, kuo šį efektą atsverti. Pasirinkau santalą, kuris ne tik atsineša sodrumo, bet ir padeda išryškinti, pavyzdžiui, kvapniųjų kanangų kūnišką saldumą. Tad ieškojau tobulo apelsinmedžių žiedų ir sandalų balanso.
Kaip žinoma, parfumerijos istorijoje meilė visuomet buvo viena didžiausių mūzų. Savo karjeroje, kuri tęsiasi jau daugiau nei 40 metų, esate „parašęs“ gausybę kvapnių kompozicijų, kurias galima skaityti it meilės laiškus. O apie ką pagalvojate šiandien, kai išgirstate žodį „meilė“? Ir kuo ši mintis kvepia?
O! Kažkodėl iškart norisi sakyti gana plačiai – meilė kvepia gėlėmis! Juk jos visais laikais ženklino meilę ir jausmus. Be to, skirtingos gėlių rūšys gali išduoti labai skirtingus meilės tipus, papasakoti įvairiausias istorijas ir jų smulkiausius etapus. Apie vienokį jausmą byloja šimtalapis erškėtis, apie visai kitą – mano minėti baltutėliai apelsinmedžių žiedai. Galbūt šiuo metu man meilę reikštų nauji, dar nesukurti skirtingų gėlių natų akordai – kažkas itin asmeniško ir žodžiais nenusakomo.
Jordis Fernandezas, „D’Orsay“ kvepalų ekstrakto „Tonka Hysteria“ kūrėjas, parfumerininkas
Kadangi šiandien kalbame apie meilę, smalsu Jūsų paklausti: kuo parfumerininkas rašo meilės laišką?
Tai viena mėgstamiausių mano temų! Mėgstu sakyti, kad mes, parfumerininkai, renkamės ingredientus ne pagal kvapą, o pagal tai, ką įsivaizduojame juos užuodę. Kvapo juk nepaliesi – jį gali tik pajausti, visai kaip ir meilę. Tad apie ją „rašau“ pagal tai, ką pats norėčiau patirti, kokį jausmą perduoti.
Jūsų kūryba yra pažymėta ypatingo geografinio ir kultūrinio dualumo: esate aistringas Vidurio Rytų parfumerijos tyrinėtojas, bet puikiai pažįstate ir Vakarų tradiciją. Žvelgiant iš parfumerininko perspektyvos, kaip šios dvi kultūros apibrėžia meilę kvapu?
Išties, kvapo suvokimą nulemia kultūra, kuri mus supa. Pavyzdžiui, užaugau prie Viduržemio jūros, tad jūriniai akordai ir aromatinių žolelių natos man yra tai, kas sukelia stipriausius jausmus. Rytai turi labai stiprią ir turtingą parfumerijos tradiciją, tad ten pamatines emocijas išreiškia agarmedžiai, rožės, muskusai ir ambra, kurie padeda išsakyti tai, ką dažnai nutylime. Savo kūryboje bandau tiesti tiltus tarp Rytų ir Vakarų, atrasti naujus būdus pasakoti apie jausmus.
„Tonka Hysteria“ pasakoja apie meilę iš pirmo žvilgsnio, nors, pasiginčytų net mokslininkai, dažnai įsimylėjimui didesnę įtaką turi uoslė. Kaip Jums pavyko kvapu užčiuopti tai, kas primintų neseniai užgimusios meilės, it magnetas veikiančios traukos jausmą?
Jau senokai turėjau šią idėją, tad „D’Orsay“ pasiūlymas atėjo kaip dovana iš dangaus. Venesualietiškas tongapupes ir vanilės absoliutą iš Madagaskaro pasirinkau ne veltui – jų nebanalus saldumas man iškart siejasi su trauka ir užplūstančiais jausmais. Galvojau ir apie tai, kad trauka pereina per visą kūną, jai sunku atsispirti, o jos efektas nepaleidžia dar kurį laiką. Dėl to naudojau itin dideles esminių ingredientų dozes, kad jie tikrai neliktų nepastebėti, o malonaus svaigulio jausmą paryškinau pudriniais vilkdalgiais.
Nedidelė provokacija: koks ingredientas šiuo metu, šiame gyvenimo tarpsnyje Jums geriausiai atspindėtų meilę?
Vanilė! Nes ji gali atspindėti gausybę skirtingų patiriamų meilės rūšių: meilę šeimai, draugams, savo darbui, o kartu – ir traukiančią romantinę meilę. Vanilė gali būti lengva ir saldžiai apsukanti galvą, bet savo gryniausia forma ji tamsi, sodri, rodos, net sulimpanti su oda kaip mylimo žmogaus prisilietimas.
Julienas Rasquinet, „D’Orsay“ kvepalų ekstrakto „Incense Crush“ kūrėjas, parfumerininkas
Meilė ir parfumerija siejamos turbūt nuo pastarosios atsiradimo, o net ir šiandien tikima bene magiška kvapo galia pritraukti meilę arba bent ją priminti. Kai sulaukiate pasiūlymo sukurti kvepalus apie meilę, apie ką iškart pagalvojate?
Tikiu, kad kvepalai su meile susiję itin glaudžiai: juk neretai kvepinamės tuo, kas mums primena kažką gražaus. Kvapas stipriau nei vaizdas ar garsas atkuria praeitį, o jei tiksliau – tai, kai toje praeityje jautėmės. Tad galvoju apie tai, kaip atrakinti prabėgusį laiką.
Pristatydamas savo kurtus kvepalus dažnai sakote, kad proceso metu daug galvojate apie tai, kaip kompozicija pasakos istoriją, kokį naratyvą kurs. Ar kvapu pasakoti apie šiuolaikinę meilę sudėtinga?
Labiau ne sudėtinga, o įdomu, nes mąsčiau apie tai, ką šiandien reiškia romantika. Joje yra trapumo ir gebėjimo būti pažeidžiamam, bet netrūksta ir savotiškos didybės ar prakilnumo, kas primena ir „D’Ordsay“ atsiradimo istoriją. Save vadinu parfumerininku-naratoriumi, kuriančiu scenarijus ir situacijas. Tad šįkart galvojau apie kvepalus kaip meilės istoriją: dėmesį pagaunu kardamono nata, kuri visada atkreipia mano dėmesį.
Pavyzdžiui, einant gatve ir užuodus kardamoną man net norisi atsisukti ir stabtelėti. Kvapo širdyje pasirodo smilkalai – kažkas dvasingo, kai meilė perauga iš pirminės traukos į pasitikėjimą, kai gera žiūrėti vienas kitam į akis ir nieko nesakyti. Intymumą paryškina ir pieniška nata, kuri kalba apie lėtus prisilietimus prie odos. Ir tuomet „Incense Crush“ veda į vetiverijų ir ąžuolo medienos dermę, kuri dvelkia ramybe, apgaubia jaukia šiluma kaip taurus, užtikrintas santykis.
„Incense Crush“ kalba apie iki sielos gelmių persmelkiančią meilę, visai kaip ir „D’Orsay“ istorijoje, kurią taip tiksliai įkūnijote. Įstabu, kad šiai būsenai nusakyti taip taikliai parinkote bosvelijų dervą, kuri siejama su intensyviomis dvasinėmis patirtimis. Kaip kurdamas „Incense Crush“ ieškojote naujų būdų interpretuoti smilkalus meilės kontekste, išryškinant jų jausmingumą?
Ačiū už komplimentą! Iš tiesų, norėjau sukurti tokį kvapą, kurį naudoti galėtų pora, nepaisant lyties – kad kvapas jautrumą reikšti galėtų tiek moterims, tiek vyrams, visai kaip ir Alfredui D’Orsay ir Marguerite de Blessington. Smilkalai man asocijuojasi su universaliu dvasingumu, sielų artumu. Dirbdamas jaučiuosi nuolat atsiduriantis tarp menininko ir amatininko vaidmenų, tad norėjosi panašiai pažiūrėti ir į meilę, įdėti tiek savo požiūrio, tiek „D’Orsay“ istorijos.
Meilė gali būti ne tik momentinė ar kūniška, bet ir labai intelektuali, nuodugniai apmąstoma, ji įkvepia. Tad dūminė ir kompleksiška smilkalų nata man padėjo išvengti įprastų sprendimų ir sau pačiam išgryninti gražiausius ryšio sukūrimo aspektus.
