Vienas Nidos kiemų. Dainininkas Vaidas Baumila ant pasiskolintų svarstyklių rūpestingai pasveria maistą savo augintinei Bitei ir įsitaiso milžiniškame šezlonge: „Kalbėkimės.“
Žinau, kad interviu bus linksmas ir atviras, nes pašnekovui neberūpi, ką kiti apie jį pagalvos. Taip per valandėlę atsiveria ir automobilio durelės su pikantiškomis detalėmis, ir sielos kambariai. Nuo sienų plyšta seni tapetai, išnyra pasiilgti meilės laiškai.
Šis tekstas publikuotas rugsėjį pasirodžiusiame „ELLE Men Lithuania“ numeryje.
Vaidai, štai tau trys krantai: Nida, Svencelė ir Kunigiškiai. Kurį vieną jų renkiesi nesusimąstydamas?
Svencelę! Nida – puiki, bet man ji šiek tiek per „posh“ – aš labiau prie kelmo (juokiasi). Kunigiškiai irgi patinka. Bet kadangi man reikia vėjo ir hidrokostiumo, keliaučiau į Svencelę – į tą kaimą, kur gali su trumpikėmis vaikščioti ir niekas nepakels antakio. Išlendi iš konteinerių su savo dryžuotais „bokseriukais“, ir visiems nusispjauti.
Kunigiškiuose veikia restobaras „Apžavai“. Tai kaip nors susiję su tavo hitu?
Negirdėjau! Reikės prašyti procento. Būtų smagiausia, jei restoraną „Apžavai“ valdytų moteris, vardu Kunigunda (juokiasi).
Kokia buvo tavo vasara? Spėjai įdegti ar, kaip absoliuti dauguma, maudeisi vos du kartus: vieną jūroje, vieną – ežere?
Aš – kaip ispanas: greitai įdegu, nors specialiai nesideginu. Per pusdienį įgavau pietietišką gymį Barselonoje – buvau nulėkęs pasiklausyti amerikiečių reperio Kendricko Lamaro. O šiaip vasarą radęs progą, jei tik orai leisdavo, sėsdavau ant motociklo, nuvažiuodavau prie ežero ar upės – tai mano tema.
Ar įmanoma pamatyti tave viduryje ežero, valtyje, su meškere?
Ne, absoliučiai nesu žvejys. Ko gero, tai paveldima – jei tėvas vaikystėje vedasi sūnų pažvejoti, atsiranda ryšys, įprotis, pamėgsti meškerę. Aš tokių sentimentų neturiu.
Tarp tavo scenos kolegų – nemažai aistringų žvejų. Marijonas Mikutavičius savo laiku parašė vieną aistringiausių meilės dainų – „Mano didžiausia žuvis“. Kas yra tavo paties ligi šiol pasičiupta didžiausia žuvis?
Prisiminiau kitos Marijono dainos tekstą: „Mes ateinam garsiai kaip atominė bomba.“ Vienas jo rato žmonių pasakojo, kad tai – apie kadaise vykusias jų eitynes per Vilniaus barus, kurios virsdavo legendomis (juokiasi). O jei apie žuvį, apie laimėjimus… Didžiausios žuvies, ko gero, dar nepagavau. Palauksiu jos. Jaučiu širdimi – kažkas gero atplauks.
Jei eini pusnuogis pakrante – ar įtrauki pilvą, išsitiesi, nes nuo visų paplūdimio rankšluosčių į tave krypsta akys? Girdi, kaip šnabždesiuose nuskamba vardai „Vaidas, Kunigunda…“?
Aš? Ne ne ne… Esu geros fizinės formos, man nieko nereikia įtraukti (juokiasi). Bet sportuoju ne tam, kad paplūdimyje turėčiau ką parodyti – man tiesiog patinka sportas. Turbūt mes, atlikėjai, esame ribiniai, – renkuosi ekstremalias sporto šakas, nes reikia aštresnių pojūčių. Scena irgi tai duoda: nuolatinis stresas, išsitaškymas, juk visuomet „varau“ iki galo, savęs netausodamas.
Nors sveikata man ėmė siųsti šauktukus: per pusmetį dukart stipriai apsirgau. Kreipiausi į gydytojus, o jie sako: „Seniuk, tu stresą stresu bandai užmušti: naktimis šėlsti koncertuose, o kitą rytą galvoji, kad visą ten patirtą katarsį ir susikaupusį dopaminą išlyginsi sportu.“ Todėl dabar mokausi pailsėti. Tai daryti nėra lengva – esu vijurkas, strakalas, man reikia veiksmo, dinamikos, amžino „woop woop woop“. Noriu išeiti į miestą, susitikti su draugais… Bet dabar stengiuosi aktyvuoti meditacinius įpročius.
Neseniai pasirodė tavo albumas „Vienodai žydi sodai“. Jo titulinėje dainoje kartojasi tokie žodžiai kaip „burtai“, „sūkuriai“. Tyčia taip elgiesi?
Smagu, kad pastebėjai! Atsimenu, kai tekstą rašiau, kolega sakė – blemba, vėl tie sūkuriai, ar nesikartojame? Sakau, bet juk gražu! Tas rūbas, kuriuo aprengiame savo dainas, turi savo stilių, tai jau tampa atpažįstamu dalyku. Man patinka įberti prieskonių iš ankstesnės istorijos, kuri buvo pasakojama kituose albumuose. Tai tarsi braižo reikalas – Vaido Baumilos, kaip artisto, dainų kūrėjo. Atsiprašau, kad kalbu apie save trečiuoju asmeniu (juokiasi).
Pats albumo pavadinimas – kaip posakis, kuris galėtų reikšti „dzin“. Ar dabar – „dzinduizmo“ etapas?
Gal branda atėjo? Padiskutuojame apie tai ir su kolegomis, ir su bendraamžiais: bėgant metams stengiesi susimažinti dalykų, kurie kelia stresą. Jie nebeatrodo tiek svarbūs, reikia stengtis juos paleisti. Todėl mokausi numoti ranka į tai, kas anksčiau erzino. Pavydas, savęs gretinimas su kitais žmonėmis – kaip tai dirgino! Bet dabar susikoncentruoji į save ir stengiesi neknisti kitiems proto.
Kuri daina iš naujausio albumo tau – arčiausiai baltinių?
Šiame albume nedaug liūdnų dainų, bet man kaip tik labiausiai patinka viena liūdnesnių, jautresnių – „Žodžiai ant tapetų“. Ji gimė dar prieš „Gėlę“ – tai buvo pirmas tekstas, parašytas šiam albumui. Iš kokio sielvarto aš tai rašiau? Negaliu papasakoti.
Gal „Žodžiai ant tapetų“ veda į gerbėjų aprašinėtas tavo laiptinės sienas, kai „Danguje“ sužibo jaunojo Vaido Baumilos žvaigždė?
Iš dalies užplūdo nostalgija jaunystei, kai tapetais dar puošdavome savo namus. Būdavo, nuplėši seną tapetą, o po tuo senuoju atsiveria kažkas, kaip žinutė butelyje, kaip odė prarastai meilei. Kai apie tai galvoju, vaizduotėje iškyla žmonės, kurie gyveno sename bute ir rašinėjo meilės vienas kitam laiškus, kurie išliko po keliais sluoksniais tapetų – jų niekas nenuvalė, tik paslėpė. Kartu užplūdo ir nostalgija gražiems santykiams, meilei…
Tavo hitas „Marozika“ – visai kitoks, su rūgštele. Iš kokių patirčių gimė daina apie juodus stalus, baltas nosis ir auksinius automobilius?
Iš to, kokiose sultyse viriau jaunystėje, kas vyko aplink, kai man buvo 20–30 metų. Mačiau labai daug tokio „tūso“ ir tuštybės. Ir pats toje tuštybėje dalyvavau. Šeškinės siela, bazaras (juokiasi). Iš ten ištraukiau visą savo purvą, šaipiausi iš auksinio vakarėlių liūto archetipo, jis labai gajus ir tinkantis auksinių mašinų ir papudruotų nosyčių laikams.
Beje, Drevernoje yra toks smagus restoranas, kur už padorius pinigus gauni neįveikiamai dideles cepelinų porcijas. Ir kažkada mes papuolėme į tą užeigą, o ten Raimundas Šilanskas „performino“ ir lauke stovėjo auksinis limuzinas, kuris atvežė Šilanską į tą lietuvišką vakarėlį užeigoje (juokiasi).
Pastaraisiais mėnesiais daugelis be paliovos suko jūsų su Jazzu įrašytą dainą „Nei mirę, nei gyvi“, kuri stipriai kontrastuoja su „Marozika“…
Žinai, yra tokių senų dainų, kurių klausydamasis galvoju, kaip norėčiau būti buvęs ten – tame laikotarpyje, tame kambaryje, kai tai buvo kuriama. Lygiai taip pat norėjau atsidurti Jazzu galvoje – patirti, kaip ten viskas vyksta, kai ji kuria. Ir vieną dieną ji atsiunčia žinutę, žiauriai netikėtą, nes Justė, kad ir kokia artima ir sava būtų, vis tiek turi laumės, nepasiekiamos divos skraistę. Ir štai Justė parašo! Arlauskaitė! Jazzu! Sako, – dainą turiu… Ji siūlo drauge atlikti dainą?! Palauk, kas aš toks, kad Jazzu man siūlytų kartu dainuoti!? (Juokiasi.)
Aptarėme tai su mūsų bendra vadyba. Iškart sakiau – kažkas toje dainoje yra. Justė labai gražiai moka savo dainomis pasakoti istoriją, ir tai kabino. Jau du kartus esu bendradarbiavęs su kitais, kai tik dainavau, neparašiau nė eilutės pats. „Gegužis“ buvo viena jų – tokia paprasta, miela, labai lengvai pasakojama istorija, kuri pavergė širdis. Ir tada ši – „Nei mirę, nei gyvi“, kuri yra sunkesnė, tamsesnė, brandesnė, bet lygiai tokia pat paveiki ir taip gražiai papasakota istorija.
Tai yra dainos, prie kurių svajotum prisidėti rašymu, bet gal ir gerai, kad nerašiau, nes viskas yra tobula ir taip (juokiasi). Kita vertus, darbas studijoje taip pat yra bendra kūryba, savaip prisidedi prie rezultato. Su Jazzu studijoje ieškojome mano vokalo spalvos. Ji norėjo, kad mano balsas skambėtų žemai. Sakiau: „Juste, tu – režisierė, aš – tik įrankis, diktuok, ką daryti – ir aš padarysiu, turiu tam smarvės.“ Ir štai daina atsitiko, ir man patinka, kad mums taip pavyko.
Duetas – gana įprasta praktika. O susiburti trise, kaip „Gegužyje“ – retesnis atvejis…
Na, buvo gyvenime atvejų, kai trise… Tiek to, pamirškime (kvatoja). Sutinku, kad retas atvejis.
Grįžo į atmintį seksas trise?
Na, tai – retesnis atvejis, bet labai malonus (juokiasi).
Nebijai, kad pasirinkęs ekstravagantišką sekso nuotykį pateksi į bėdą? Galbūt partnerė – tiesiog žvaigždžių kolekcionierė, gal paryčiais nufotografuos tave miegantį su nubėgusia seilyte…
Ne, nebijau. Tiesą pasakius, nepapuolu į tokius ekstremalius nuotykius, pats nedaliju savęs į kairę, į dešinę, turiu savikontrolės, kad neįvyktų tokie reikalai, nors šiaip esu gana „dirty“: man mylėtis ten, kur atrodo, kad tave tuoj pričiups, yra smagiausias dalykas.
Daina „Ant mašinos stogo“ – ne apie tai?
Visko gali būti… (Juokiasi.) Bet yra ir nepatogesnių vietų nei stogas. Bene nepatogiausias momentas, kai mamos automobilyje „Opel Corsa“, kuris labai mažas, bandžiau tai daryti ant priekinės sėdynės… Mama, nepyk.
Grįžkime į jūsų su Jazzu dainą. „Pasaulis keičiasi, o jūra ta pati“ – labai pagauli eilutė. Iš tiesų mes iš visų jėgų sukame savo velnio ratą: norime vis daugiau, vis kažko naujo, labiau jaudinančio. Bet jūra primena, kad yra dalykų, kurie – amžini ir nuo mūsų nepriklausantys…
Tie egzistencinių pamąstymų sūkuriai… Jie įtraukia. Dėl to ir lankau psichologinę terapiją, ir viskas aplink rimsta. Na, jūra taip pat būna nerami, bet ji vis vien – ta pati, tiesiog keičiasi ciklai. Mano gyvenimas irgi vyksta ciklais. Esu buvęs visoks. Kartais – piktas, isterikuojantis, kartais – mandagus, mielas.
Buvau persistengęs, kaltindamas save dėl visų pasaulio problemų. Atrodė, vis kažkam turiu įtikti. Paskui supratau, kad kaip tik yra gerai, jog aš – visoks. Atlikėjas neprivalo atitikti standartų, dorovės policijos normų, cenzūros. Ne apie tai šou verslas. Nors kartais gal būtų geriau, kad tiesiog būčiau pavyzdys visiems. Toks Dalai Lama ir Motina Teresė kartu.
Koks tavo santykis su religija?
Nesu praktikuojantis religijos, bet tikėjimas vis labiau suteikia teigiamų emocijų ir atsako į kai kuriuos klausimus. Gali būti, kad sekmadienį susitiksime mišiose.
Kaip tu supranti stabilumą? Ar tai priklauso nuo pinigų?
Pinigai gali ir užtikrinti stabilumą, ir priešingai – supurtyti, išblaškyti. Kuo daugiau pinigų, tuo daugiau problemų. Sakoma, nuo kažkurio milijono nori nenori prasideda teismai, nesvarbu dėl ko – tai tiesiog neišvengiama. Stabilumas? Man tai visų pirma – veikla, kūrybiniai darbai. Susėdęs su kolegomis rašyti dainų, ieškodamas naujų sąskambių, bendraudamas su savo artima aplinka, draugais jaučiu sielos ramybę, lengvumą.
Aš turiu nuostabius draugus, kurie pažįsta mane skersai išilgai. Žino, kad kartais slepiuosi po sarkazmo, ironijos kauke ir manęs neteisia. Tuomet ir aš save labiau pradedu mylėti, ir mažiau teisti. Ir šeima stabiliai sugrąžina ant žemės. Būna, kad patį besipurtantį dar stipriau papurto, ir žiūrėk – jau stovi ramus.
Yra skirtumas, kas bus tavo psichologas – vyras ar moteris?
Ne. Kita vertus, dažniausiai lankausi pas psichologus vyrus, ne moteris.
Terapiją klusniai lankai jau pusantrų metų. Nesi iš tų, kuriems greitai viskas atsibosta – stora knyga, ilgas filmas, mokslai, santykiai? Turi kantrybės įveikti viską nuo pradžių iki galo?
Taip, galiu pabaigti pradėtus darbus. Netgi konsultavausi, ar neturiu dėmesio sutrikimo sindromo. Specialistai atsakė: „Ne, tu tiesiog esi neorganizuotas kvailys ir tiek.“ (Juokiasi.) Taigi, stengiuosi tapti organizuotesnis, bet kartais paslystu, nes taip paprasčiau. Paskui vėl save griaužiu.
Vos tik atsiranda rutina – bėgi nuo jos, nes tai – lyg nuobodulio sinonimas?
Rutina išlaisvina. Vasarą sunku laikytis griežtos dienotvarkės. Bet grįžtu į Vilnių, į gražias miego rutinos vėžes, discipliną. Jos laikymasis sutvarko sveikatos problemas.
Žiūrint į tavo nuotraukas – nemenkai pasikeitei per pastaruosius metus. Tie kostiumai, kaklaraiščiai, aksesuarai ir ūsai – kaip susiformavo šis Detlefo įvaizdis? Ar tam turėjo įtakos vokiečių filmai suaugusiesiems, ar kultinis 9-ojo dešimtmečio serialas „Miami Vice“?
„Miami Vice“ – vienareikšmiai puikus! Donas Johnsonas – ikona. Bet man dar labiau patiko aktorius Tomas Selleckas. Jis yra mano dievukas. Man pačiam ūsai – sexy, kitiems – gal ir ne, bet kam tai rūpi? Nesakyčiau, kad šiuo įvaizdžiu bėgau nuo švelnumo. Žinoma, anksčiau ar vėliau juos nusiskusiu, bet dar ne dabar. Patinka ir kostiumai, kuriuos pastaruoju metu renkamės drauge su stiliste. Matyt, įvaizdis per rūbą pasiveja ir elgesį. Esu dalyvavęs televizijos šou, kur mane rengė rožiniais megztukais – tai buvo ne visai mano. „I’m not a nice guy, but a good guy“ – esu ne visiems malonus, bet šiaip – geras žmogus, padėsiu, kuo galėsiu.
Prieš kelis mėnesius skubėjau į pasimatymą, ėjau išsipustęs per Naujamiestį, o prie parduotuvės močiutė vežimėlį su produktais stūmėsi. Klausia: „Tu tas dainininkas? Tai tu ir padėsi man viską susinešti.“ Ir aš neatsikalbinėjau – ėjau ir nešiau jos pirkinius į daugiaaukštį, kuris man buvo visai ne pakeliui (juokiasi).
Tavo dainos „Arkliai“ tekste – netikėti išpažinimai apie į darbą paleistus kumščius, barą, kuriame priveli nesąmonių… Nori apie tai pasikalbėti?
Turiu neišleistos agresijos. Kaip ir sakau – visoks esu: ir nusikeikiu, ir pasiunčiu. Būdavo, futbolą žaidžiame – susimušame, rėkiame… Dabar tą rėkimą paverčiau dainavimu. Ūmus elgesys irgi vis dar ištinka, bet, ačiū Dievui, kažkokia vidinė apsauga sustabdo nuo nosių laužymo, atsidūrimo areštinėje ir kitose vietose.
Ruduo ateina. Pats mėgsti rudenį tada, kai jis – Niujorke? Ar tinka ir lietuviška dargana?
Šiemet man pavyks prasitęsti vasarą – turiu planų Sicilijoje, Nicoje, bus ir pasirodymas Jungtinėje Karalystėje, į Austriją vyksiu bėgti 50 km. Štai toks ruduo bus – nuostabus.
Neabejoju, kad lauki ir žiemos: gruodžio 28 d. metus užbaigsi trankiai – savuoju šou Kauno „Žalgirio“ arenoje. Kokiais burtais ten ketini apžavėti klausytojus?
Jau ne vieną vaizdo klipą esame nufilmavę su režisieriumi Dominyku Blizniku. Tie klipai nuolat nominuojami, tai rodo aukštą kartelę. Atradome vienas kitą per artimą stilių, humoro jausmą, todėl pakviečiau jį režisuoti mano koncertą ir nė neabejoju, kad bus baisiai gerai! Su dainų bendraautoriumi Kasparu Mėginiu jau esame išdėlioję į segmentus ir kūrinius. Jų tiek daug gerų sukurta, kad reikėtų bent keturių valandų koncerto. Bet tai jau būtų šiek tiek nuobodoka, tiesa? O nuobodžiauti juk nemėgstame! Tai pasiruoškite pasilinksminti.
