Vienas geidžiamiausių didžėjų Lukas Misiukevičius geba ne tik kurti nuotaiką, bet ir prireikus pats įšokti į šokių aikštelę – o šią vasarą tai darė daugiau nei penkiasdešimt kartų. Jis dalijasi laisve, užkrečiančia energija, entuziazmu bei požiūriu, kad muzika – tai ne tik garsai, bet ir emocijos, jungiančios žmones.
Lukai, kaip prasidėjo tavo kelionė į muziką?
Labai paprastai – iš didelės meilės muzikai. Nuo vaikystės augau su tėčio muzikinėmis kolekcijomis, o paauglystėje iš namų neišeidavau be CD, o vėliau ir MP3 grotuvo. Noras dalytis muzika su kitais mane atvedė prie DJ pulto.
Kaip gimsta tavo muzikinės idėjos – tai spontaniškas ar daugiau kruopštaus planavimo procesas?
Pačios geriausios idėjos visada gimsta spontaniškai, tačiau taip pat svarbu nepamiršti planuoti. Jei kada pamatysite mane fotografuojantį grotuvus, žinokite, kad atradau naują kombinaciją, kurią norėčiau panaudoti ir ateityje (šypsosi).
Kuo skiriasi grojimas klube ar festivalyje nuo grojimo vestuvėse?
Groti vestuvėse – kur kas daugiau atsakomybės, nes dviem žmonėms tai viena svarbiausių dienų jų gyvenime, todėl privalu padaryti viską, kas nuo tavęs priklauso, kad šventė būtų kuo geresnė, smagesnė ir įsimintinesnė. Grojimas baruose, klubuose ar festivaliuose, bent jau man, yra labiau apie save – groju tai, ką noriu, dažniausiai nekreipiu dėmesio į nurodymus ir laikausi savo sumanytos koncepcijos.
Kaip parenki muziką jaunavedžių šventei? Daugiau vadovaujiesi jų norais ar savo nuojauta?
Man pasisekė, kad dauguma užsakovų (nors šis žodis skamba keistai, nes su daugeliu jų susibičiuliaujame) kviečia dėl to, jog dažnai yra buvę mano vakarėliuose ir žino, ko iš manęs tikėtis. Vis dėlto visada susitinku su pora – stengiuosi pajusti jų nuotaiką, o pačią šventės muziką sudėlioju iš jų pateiktų dviejų sąrašų: viename būna dainos, kurias jie būtinai nori išgirsti, kitame – tos, kurių jokiu būdu nereikėtų leisti.
Ar yra kūrinių, kurie visada priverčia žmones stotis nuo kėdžių, nesvarbu, kokia publika?
Ir taip, ir ne. Tikrai yra dainų, kurios beveik visada sulaukia labai stiprios reakcijos, tačiau didelė sėkmės dalis priklauso nuo to, kaip parengiama visa programa ir kaip prie jų priartėjama. Net didžiausias hitas, paleistas vakaro pradžioje, dažniau sulauktų sutrikusių žvilgsnių, o ne džiaugsmingų šūksnių.
Ar pasitaiko akimirkų, kai sunku išjudinti publiką? Kaip iš tokių situacijų išsisuki?
Kartais pasitaiko, tačiau stengiuosi niekada per jėgą nesukurti dirbtinio šurmulio. Tokiais atvejais tiesiog nesirenku didžiausių hitų. Esu grojęs ir dalyvavęs daugybėje švenčių, todėl suprantu, kad kartais nuoširdūs draugų pokalbiai prie taurės gali būti daug vertingesni nei pašėlę šokiai. Tada stengiuosi prisitaikyti prie nuotaikos – retkarčiais paleidžiu šiek tiek gyvesnę dainą ir, kai pajuntu, kad tinkamas momentas atėjo, tęsiu šventę energingiau.
Kokios vestuvės tau įsiminė labiausiai?
Neturiu vienų konkrečių. Man svarbiausia užmegzti ryšį su žmonėmis ir net trumpam kartu su jais išbėgti į šokių aikštelę (juokiasi).
Kokių savybių, tavo manymu, turėtų turėti idealus vestuvių didžėjus?
Kostiumą ir labai didelę muzikos fonoteką (juokiasi). Kalbant rimtai, suprasti šventės svarbą ir palikti savo ego namie.
Kaip apibūdintum savo muzikos stilių – ko jaunavedžiai gali tikėtis?
Geriau nieko nesitikėti ir tiesiog leisti būti nustebintiems (šypsosi). Stengiuosi groti įvairių žanrų dainas ir greitai jas keisti, kad jaunavedžiams ir svečiams nebūtų nuobodu ir jie nežinotų, ko gali tikėtis vėliau.
Kokie atlikėjai ar kiti didžėjai tau didžiausi autoritetai? Kodėl?
Jei reikėtų Lietuvoje išskirti vieną žmogų, be abejo, būtų Mamania – dėl savo profesionalumo ir žmogiškumo. O šiaip visi pasirodymai, į kuriuos nueinu, mane vienaip ar kitaip įkvepia. Net tie, kurie man nepatiko, padeda suprasti, kaip pats nenorėčiau daryti.
Jei galėtum duoti vieną patarimą jaunavedžiams dėl jų vestuvių muzikos – koks jis būtų?
Prisiminkite, pagal kokią muziką labiausiai šokdavote paauglystės „plotuose“ (šypsosi).
