Jurgis Polujanskas – žmogus, kurį galima sutikti tiek prie derybų stalo, tiek Kabulo gatvėse, kur kulkos skrodžia orą. Vieni jį pažįsta kaip kompanijos „Kurana“ vadovą, priėmusį drąsius sprendimus atsinaujinančios energetikos srityje, kiti – kaip keturių vaikų tėtį, gebantį suderinti šeimą, sportą ir pavojingas keliones.
Už energijos ir šypsenos slypi ne tik laimėjimai, bet ir perdegimai, vidinės kovos bei iš jų gimęs sąmoningumas. Jurgis nebijo atvirai pripažinti savo silpnybių, bet būtent tai daro jį stiprų – versle, gyvenime ir santykiuose.
Tai pasakojimas apie žmogų, kuris moka rizikuoti, bet dar labiau moka grįžti pas tuos, dėl kurių rizikuoti verta.
Jurgi, visada atrodote kupinas energijos ir geros nuotaikos. Ar tikrai taip lengvai susidorojate su stresu ir darbo krūviu?
Čia taip tik atrodo, nes iš tiesų viskas yra kur kas sudėtingiau. Pabudus dažnai užplūsta esamų ir galimų problemų srautas. Tačiau turiu rutiną, kuri man padeda nepaskęsti šioje minčių jūroje. Aš prasitempiu, pakvėpuoju ir einu bučiuoti savo žmoną ir vaikus.
Trys vyresnieji jau dideli – jiems tenka bučinys į skruostą. Tačiau turiu ir ketvirtą mažylį Jurgutį, su kuriuo bučiuojamės į lūpas. Visada jam pasakau, kad jo bučkis skaniausias pasaulyje. O tokių „mažų detalių“ reikia ieškoti pačiam, nes jos visos džiugina.
Svarbiausia – ar esi sąmoningas tuo momentu, ar paskendęs ateityje, o gal praeityje. Man visaip būna. Gali būti puiki diena, o aš rimtas ir kupinas streso. Gali būti lietinga ir apniukę, o man širdyje ramybė ir džiaugsmas.
Jei reiktų išskirti kelis svarbiausius gyvenimo ir profesinės karjeros taškus, kurie Jus labiausiai suformavo, kokie jie būtų?
Turiu kelis teisingus posūkius svarbiose gyvenimo kryžkelėse, kurie mane suformavo ir ištraukė iš galimų blogų scenarijų. Tai įvyko ne tik mano, bet ir artimųjų, ypač žmonos Renatos pagalba. Pirma, išvykimas mokytis į Sidnėjų, Australiją. Po sovietinio stiliaus studijų Vilniaus universitete, mokslai ten man buvo tarsi gryno oro gurkšnis. Ten įgijau marketingo magistro laipsnį ir gavau savo pirmą korporacinį darbą. Nors verslo anglų kalba dar šlubavo, labai jaudinausi, bet ir labai stengiausi. Ateidavau į darbą ir savaitgaliais, kad įsigilinčiau, suprasčiau ir pasiruoščiau savaitei.
Dar dabar atsimenu, kaip ofise rėkiau iš džiaugsmo, kai gavau pirmąjį el. laišką, skirtą būtent man, o ne atsiųstą kopijoje. Visi juokėsi.
Dukros Sidney gimimas. Kai ji verkė man ant rankų ligoninėje, pagalvojau: „O Dieve, čia juk atsakomybė visam gyvenimui, o aš dar pats nežinau, ar galiu savimi pasirūpinti“.
Santuoka su Renata. Ji – mano meilė ir gyvenimo draugė. Su ja turime tris puikius berniukus ir daug stiprių, sunkių bei gražių patirčių. Turėdamas tokį užnugarį, galiu pasiekti viską, ką užsimanau. Riboja nebent tik vaizduotė.
Išėjimas iš „Philip Morris International“ korporacinio darbo Šveicarijoje į privatų verslą. Ir dar su uošviu! Gavau tokių pamokų, kad vos nepalūžau. Tiesą sakant, palūžau, tiesiog žmona padėjo atsitiesti.
Kai buvo sudėtingas laikotarpis „KURANA“ gamykloje, išsikrausčiau gyventi į Pasvalį 3–4 dienoms per savaitę. Atsimenu, sėdžiu kabinete apsuptas problemų, kurių net nežinojau, kaip spręsti, ir galvoju: „Jurgi, kažką tu čia ne taip darai. Prieš metus žiūrėjai pro ofiso langą į Šveicarijos Alpes, o dabar – kitame ofise į atrajojančią karvę“. Buvo labai sunku, bet nepasidaviau, Renata nepasidavė, uošvis irgi, ir mes kažkaip kartu išvairavome.
Dabartinis etapas. Manau, kad jis yra labai svarbus. Dukra Sidney įstojo į universitetą, Markas ir Aleksas formuoja savo charakterius, o Jurgutis viską stebi. Santuokoje jau esame 15 metų. Yra asmeniniai tikslai, santykiai, verslai. Viską reikia išlaikyti, puoselėti, nepadaryti didelių klaidų. Džiaugiuosi savo santykiais su tėvais. Dabar jau bendraujame kaip lygiaverčiai, aptariame gilius klausimus ir aš pamatau vis kitas jų puses.
Stebiu, kaip jie eina per gyvenimą santuokoje, kaip sprendžia problemas. Mokausi iš jų.
Jūsų vadovaujama „Kurana“ šiandien – viena iš lyderių ekologiško kuro gamyboje Baltijos šalyse. Kaip tai pavyko?
„Kurana“ sėkmė – tai teisingu laiku priimtas sprendimas investuoti į atsinaujinančią energetiką. Tai buvo mano uošvio Ivano idėja, prie kurios įgyvendinimo kažkiek prisidėjau. Prieš 20 metų Pasvalyje duris atvėrusi gamykla buvo išskirtinė ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Tai buvo pirmoji gamykla Europos Sąjungoje, sujungusi bioetanolio bei biodujų gamybos procesus į vieną nepertraukiamą technologinę grandinę.
Viena iš „Kuranos” stiprybių yra ta, kad gamybos metu nelieka jokių atliekų, veikia efektyvus žiedinės ekonomikos ciklas. Reikia pripažinti, kad prieš kelis dešimtmečius investuoti į atsinaujinančių degalų gamybą buvo drąsi idėja. Tuo metu atsinaujinanti energetika dar tik žengė pirmuosius žingsnius, nebuvo aiškios krypties dekarbonizuoti transportą ir plėtoti žaliąją transformaciją.
Dabar akivaizdu, kad sprendimas pasiteisino. Ekologiško kuro gamyba glaudžiai susijusi su politika ir lobizmu.
Su kokiais užkulisiais teko susidurti ir kaip pavyksta išlaikyti balansą tarp verslo interesų ir principų?
Lietuvoje lobizmas yra labai skaidrus, todėl tokių „užkulisinių“ susidūrimų nėra. Pagaliau ši profesija suprantama kaip pagalba verslui susišnekėti su valstybe, o ne kaip paslaptingos įtakos darymas siauriems interesams tenkinti. Įmonių grupė, kuriai atstovauju, yra stambi, o jos verslo interesai sutampa su Lietuvos ekonomikos augimo interesais. Todėl dirbti yra smagu, nes tuo pačiu metu dirbi ir verslui, ir Lietuvai.
Paprastai kalbant, lobizmas – tai super aukšto lygio komunikacija. Turi sugebėti paaiškinti sudėtingą klausimą per 5 minutes Seimo nariui, kuris per dieną turi kelias dešimtis skirtingų klausimų. Be to, jam informaciją kitais kampais pateikia ir kiti suinteresuoti asmenys, pavyzdžiui, užsienio kapitalo įmonės. Reikia užtikrinti, kad žmogus suprastų ir nepamirštų.
Tam pasitelkiama ne tik žodinė, bet ir vizualinė informacija. Būna, kad norėdami suformuluoti vieną sakinį ar sukurti vieną vizualizaciją, kuri paaiškintų esmę iš karto, sėdime su 5–7 žmonių komanda kelias dienas. Tačiau toks įdirbis atsiperka kelis kartus, nes matau, kaip kiti dar daugiau laiko gaišta pasakodami ilgus tekstus ar rašydami ilgus raštus, o visi, kurie klausė ar skaitė, nieko neatsimena.
Esate žinomas kaip žmogus, daug dirbate, gyvenimą semiantis „kibirais“. Kaip pavyksta išlaikyti balansą ir nepamesti savęs?
Aš visada buvau smalsus, daug skaičiau, daug mokiausi, daug keliavau. Visa tai darau ir dabar, tik keičiasi temos, gylis, supratimo ir patyrimo kokybė. O kalbant apie energiją – ji nėra garantuota. Ją reikia tausoti ir mokėti su ja elgtis. Yra toks posakis: „Nori pasiekti daugiau – valdyk ne savo laiką, o energiją“. Savo gyvenime esu kelis kartus netinkamai suvaldęs energiją ir turėjau 3 „perdegimus“. Buvo labai sunku, kūnas tiesiog tavęs neklauso. Žinau, ką reiškia išmiegoti visą naktį ir neturėti energijos, ilgą laiką būti nerimo būsenoje, miegoti po 2–3 valandas per naktį ir galvoti, kad viskas taip ir liks, arba tik blogės. Atrodo, gyvenimas slysta iš po kojų.
Kartais sakau, kad realybė yra atvirkščiai proporcinga Instagram profiliui. Kuo labiau atrodai sėkmingas, tuo labiau kenti, aukojiesi ir esi nelaimingas. Visi neša savo kryžių, ir mano tikrai nėra sunkesnis. Bet galiu pasakyti, kad didžiuojuosi savimi ir visais tais žmonėmis, kurie patyrė transformaciją. Tai yra labai sunku ir atrodo neįmanoma, bet verta.
Pavojingos, išskirtinės kelionės – Jūsų aistra. Kokia kelionė paliko didžiausią įspūdį ir ką ji pakeitė Jūsų mąstyme?
Afganistanas. Ten gimė mano meilė pavojingoms kelionėms. Mano pirmoji meilė ekstremalioms kelionėms gimė Kabule, Afganistane. Aš tiesiogine prasme patekau į filmą – su kareiviais, ginklais, sprogdinimais, kulkomis ir savižudžiais. Sunku perpasakoti tai, ką mačiau, bet tai ypatingas miestas, kuriame – žmonės, gyvuliai, musės, dulkės, pūvanti mėsa ir triukšmas.
Automobiliai, mopedai, vežimai, asilai, arkliai – viskas kartu ir vienu metu. Kabulo restoranuose yra ginklų „drabužinės“ – duodi ginklą, gauni numerėlį, įeini į restoraną. Tai miestas, kuriame „nesimato“ moterų, tik rūstūs vyrų veidai. Viešbučiai be iškabų, su slaptaviete nuo bombų ar teroristų. Miestas, kurį bando atstatyti ir kurį griauna tuo pačiu metu. Girdisi sumišęs maldų ir sraigtasparnių keliamas triukšmas. Greitosios pagalbos signalai ir karinių palydų įspėjamieji garsai. Bendravau su kareiviais ir su „banditais“, kuriuos lankiau kalėjime, o vėliau jų pačių namuose.
Kartu valgiau, rūkiau ir klausiau istorijų apie karą, pagrobimus, sprogimus, meilę ir neapykantą, istoriją ir kultūrą. Tą pirmąjį patyrimą vis dar stengiuosi atkartoti ir kartais pavyksta priartėti… tik priartėti.
Kuriose egzotiškose šalyse dar teko būti? Kodėl kelionėms renkiesi pavojingas šalis?
Po Afganistano kelionių geografija gerokai išsiplėtė – Libanas, Šiaurės Korėja, Jemenas, Somalis, Centrinė Afrikos Respublika, Kongo Demokratinė Respublika, Pietų Sudanas, Libija, Džibutis, Meksikos regionai, Kolumbija, karo draskoma Ukraina ir gilioje krizėje esantis Haitis. Šią vasarą teko aplankyti Iraną – iškart po Izraelio aviacijos smūgių. Man kelionės jau nėra vien tik adrenalino ar nuotykių paieška. Norėjau pats, o ne iš knygų, TV žinių ar kitų pasakojimų suprasti, kodėl konfliktai kyla, ir savo akimis pamatyti, kaip viskas atrodo iš tiesų.
Kelionės pavojingose šalyse leidžia pažinti savo galimybių ir rizikos tolerancijos ribas –viena neatsakinga klaida ir tu gali būti pagrobtas. Ypač svarbus psichologinis pasiruošimas, nes reikia suvaldyti baimę ir nustatyti aiškias ribas. Todėl ekstremalioms kelionėms turi atsakingai ruoštis, domėtis, užmegzti tarpusavio ryšį su „fikseriu“ – vietiniu žmogumi, kuris supranta vietinę kultūrą ir žino pavojingiausius taškus.
Sportas užima svarbią vietą Jūsų gyvenime. Kaip pavyksta suderinti fizinę formą, verslo maratonus ir minčių higieną?
Man tai puikus ir netgi pagrindinis derinys. Jeigu atsisakai alkoholio, tai yra vienintelis būdas norint išlaikyti gyvenimo, verslo tempą ir neišprotėti. Aš sportuoju per daug. Man jau reikia mažinti krūvius, kad organizmas galėtų atsigauti, bet sportas taip pat yra narkotikas. Dabar dirbu su savimi, kad sugebėčiau sumažinti sportinį krūvį, jį dozuoti. Tai sunku – nesportavai dvi dienas ir atrodo, kad esi didžiausias ligonis pasaulyje. Skiriu sportui, miegui ir maistui daug ir kokybiško laiko.
Domitės žmogaus smegenimis ir minties galia. Kokios idėjos ar atradimai šioje srityje labiausiai pakeitė Jūsų kasdienius įpročius?
Šia tema galiu kalbėti giliai ir labai ilgai. Tas, kas supranta, kaip veikia smegenys, tas supranta, kaip save realizuoti ir pasiekti maksimumą pagal žmogaus galimybes. Mes kasdien esame stebinami naujų pasiekimų ir rekordų tiek sporte, tiek proto varžybose. Kur ribos, dar neaišku. Aš pradėjau stipriai gilintis, kai nuo didelio krūvio sutriko mano miegas, prasidėjo kiti nesuprantami sveikatos sutrikimai, kurių nė vienas daktaras negalėjo paaiškinti.
Pradėjau gilintis, kas ta galva ir kaip ji veikia. Kaip veikia mintys, kaip veikia emocijos, kaip jas atpažinti, kaip išjausti, kaip nusiraminti. Dvasingumas tikrai užima svarbią vietą mano gyvenime. Taip pat supratau, kad reikia išmokti jausti ir tik tada galvoti, o ne atvirkščiai. Aš savo gyvenimą valdžiau pagal mintis ir logiką, visiškai pamiršdamas jausmus ir savo vidinius poreikius. Tą reikėjo pakeisti, bet neatsisakyti savo ambicingų tikslų, tiesiog išmokti valdyti savo „robotą“. Suprasti, kada jam ko trūksta, kada jau per daug.
Jūs – keturių vaikų tėtis. Kaip pavyksta išlikti šalia vaikų gyvenimuose, kai verslo ir kelionių grafikas toks intensyvus?
Tikrai yra sunku dalyvauti vaikų gyvenime tiek, kiek norisi. Tačiau mano mintis tokia, kad duok vaikui meilės ir jis seks tavo pavyzdžiu. Taip išspręsi daug. Nes gali auklėti ir pasakoti kiek nori, bet jeigu tavo elgesys bus kitoks, vaikas nekreips dėmesio, o gal dar ir darys priešingai. Aš labai myliu savo vaikus ir skiriu daug dėmesio kiekvienam iš jų.
Prisipažinsiu, tik prieš kelerius metus mane pamokė „Vyrų Kalvės“ mentorius, kad vaikui reikia skirti asmeninio dėmesio, o ne „buvimo kartu su broliais ir seserimis, šeimoje“. Aš anksčiau visus suburdavau ir mes veikdavome kažką. Dabar pasiimu po vieną vaiką, ir mes kalbamės, važiuojame motociklu, sportuojame, sparinguojamės. Tai visai kita santykių ir praleisto laiko kokybė.
Žinoma, kai turi keturis vaikus, tai tampa iššūkiu, bet kol kas pavyksta.
Kokį svarbiausią patarimą esate gavęs gyvenime – ir ar jį perduodate savo vaikams ar darbuotojams?
“If you’re pushing through hell, keep pushing”.
Jei po dešimties metų parašytumėte knygą apie savo gyvenimą, kokį pavadinimą ji turėtų ir kokia būtų pagrindinė jos žinutė?
Knyga vadintųsi „It Takes What It Takes“. Mes visi turime didesnių ar mažesnių tikslų, ambicijų, bet visi norime įdėti kuo mažiau pastangų ir tikėtis jas pasiekti. Taip nepavyks. Niekas negali pasakyti konkrečiai, kiek ir kokių pastangų ar pasiaukojimų reikės. Bet kiekvienas iš jų tikrai gali pasakyti, kad padarys būtent tiek, kiek reikės. Ir ne mažiau.
Aš taip pat turiu tikslų, išgrynintų tikslų sau ir savo šeimai. Vienus jau pasiekiau, kitus dar pasieksiu. Bet tikrai žinau, kad atiduosiu viską, kad juos pasiekti. Nes tai yra verta.
