Draudimo bendrovės „If“ valdybos narė, verslo verslui vadovė Baltijos šalyse ir įmonės filialo Lietuvoje vadovė Žaneta Stankevičienė, aplinkinius įkvepia ne tik mentoriaudama, bet ir savo pačios pavyzdžiu: „Jei galiu kitą ko nors išmokyti, nuodėmė to nedaryti.“
Kokią didžiausią pamoką išmokote savo karjeros kelio pradžioje?
Žiūrint iš šalies, gali atrodyti, kad esu stipriai orientuota į karjerą, nes lyderystės kelią pradėjau jauna. Niekada nesiekiau karjeros sąmoningai, tai niekada nebuvo mano tikslas. Pamokų daugiausia atėjo iš patyrimo, o ne paskaitytų vadovėliuose. Labai svarbu neišsigąsti, kai neturi patirties ir kažko nežinai. Kai nesi bandęs. Daug blogiau negebėti įprasminti užduoties ar tikslo.
Tai, kad turiu daug patirties, gali būti mano silpnybė. Tad stengiuosi išlikti smalsi ir aktuali, nes žmogus gyvas tik tol, kol jam kažkas rūpi. O mūsų nepatyrimas ar nežinojimas gali būti mūsų stiprybė. Svarbu būti atviram ir smalsiam, ieškoti atsakymų ir juos rasti. Man padėjo ir mano filosofija – nėra žeminančių darbų.
Kokių savybių reikia sėkmingam lyderiui?
Prisiminkime indėnų gentis – jie visada turi karo ir taikos vadus. Pavyzdžiui, Winstonas Churchillis ir Motina Teresė – jie juk iliustruoja skirtingus lyderystei reikalingus bruožus. Vienas susitelkęs į krizių valdymą ir kovą, kitas – į besąlyginę tarnystę.
Tad negaliu pasakyti vieno recepto – priklauso nuo to, kam vadovauji, kokiu metu ir kur link vedi. Lyderius vienija aistra, tikėjimas, prasmės matymas ir labai aiški vizija, kur link einu ir ką noriu išspręsti. Labai svarbus gebėjimas aiškiai išreikšti savo viziją, ją artikuliuoti, kitu atveju bus sunku užkrėsti savo idėja kitus.
Lyderystė – kaip kūno treniravimas. Darbas – ilgas ir tikrai pradžioje nematyti rezultato. O paskui staiga ir energijos pliūpsnis, ir komplimentų gausa, ir akys žiba. Kada labiausiai keičiasi mūsų kūnas? Kai skauda, kai apkrova yra didesnė. Kviečiu nebijoti skausmo ir lyderystėje pačia gražiausia to skausmo prasme. Bet nepersistenkime, saugokime ir sveikatą.
Kada jūsų darbas yra pareikalavęs iš jūsų daugiausia? Kaip tvarkotės su sunkiausiomis situacijomis?
Prisimenu konkretų mane užauginusį atvejį. Buvau savo profesinės kelionės pradžioje, dar neturėjau patirties ir žinių. Tuo metu buvome dar truputį startup’inė organizacija, buvo labai smagu dirbti – kūrėme, statėme, auginome, o staiga ateina akcininkai ir sako: užteks džiazo, reikia rezultatų. Tuo metu viskas, kas galėjo įvykti blogiausio, sukrito į vieną kaladę. Ekonomika ritosi žemyn – augo nedarbas, bankrotai, klimatas siautėjo – liūtys, sausros, gaisrai ir kitokie kataklizmai. Mūsų rezultatai buvo blogi. Žūtbūt reikėjo susiimti, antraip su mumis būtų tiesiog atsisveikinę.
Kai dabar pagalvoju, per mums duotą trumpą laiką visa tai atlikti buvo beveik nerealu. Prisimenu tą laiką kaip beprotiškai sunkų, bet turbūt mano naivumas man padėjo – neklausiau savęs, ar tai įmanoma, klausiau savęs – kaip tai padaryti.
Kas jums svarbu kuriant savo darbuotojų komandą?
Dažnai manęs naujokai klausia, kokia yra brangiausiai apmokama darbuotojų savybė. Kompetencijos ar patirtis? Atsakau jiems, kad tai – degančios akys.
Žinoma, svarbi įvairių savybių kombinacija. Kompetencijos, patirtis, noras, aistra, prasmės matymas – tikėjimas, kad galiu būti vertingas prie kažko prisidėdamas. Labiausiai savo komandoje nenoriu žmonių, kurie darytų tik tai, ko prašau. Noriu dvipusio eismo, kad galėtume papildyti vieni kitus.
Iš kur semiatės drąsos, kai reikia priimti rizikingus sprendimus?
Kas yra rizika jums ir man, gali būti labai skirtingi dalykai. Drąsa man yra ne baimės neturėjimas, o gebėjimas per ją perlipti. Nepaisant nieko, vis tiek būtina rasti sprendimą. Kai situacija lemia ne mano vienos išlikimą, o bent dar vieno žmogaus, visada mobilizuojuosi ir nedvejoju, darau, ką tuo metu sugebu geriausiai. Nedaryti nieko būtų didesnė rizika.
Kaip reikėtų nepavėluoti į greitą technologinių inovacijų, dirbtinio intelekto traukinį?
Neįmanoma nepavėluoti. Traukinys jau važiuoja, reikia tiesiog iš jo neišlipti. Gyvename amžiuje, kai technologijos sensta kiekvieną valandą. Jeigu gebame, reikia jas kurti, testuoti ir tobulinti. O jei negebame kurti, reikia aktyviai mokytis ir eksperimentuoti, kad visame šiame naujų funkcionalumų vandenyne rastume geriausią būdą juos įdarbinti.
Kas suteikia didžiausią atpildą jūsų darbe?
Kaip vadovei, be abejo, – puikūs verslo rezultatai. Na, o kaip žmogui – tai, kas virš profesijos: akimirkos, įprasminančios kasdienį darbą kaip kažką daugiau nei tik sudarytos sutartys, įvykdyti projektai. Mūsų (draudikų) kasdieniai veiksmai – tai tūkstančiai išgelbėtų gyvybių, atstatytų namų, sukurtų „mažų stebuklų“. Kai į po gaisro apgadintą ir mūsų suremontuotą namą grįžę tėvai šviežiai perdažytoje sienoje randa išsaugotą senų durų staktą su vaikų augimo žymomis ir pavadina tai… mažu stebuklu.
Po darbo dienos būna gera tiesiog tyliai giliai įkvėpti, įprasminti, o iškvėpus pasidžiaugti galimybe būti kartu su tokių stebuklų kūrėjais ir padėti jiems augti.
Vieni kolegos mane lygina su sodininku, kuris pasėjęs sėklytę kantriai ją laisto ir puoselėja. Kai augalas išdygsta – užplūsta džiaugsmas, na, o jei jis praauga mane – patiriu laimę, jaučiuosi gražaus užaugusio žmogaus ar išspręsto uždavinio dalininke.
Kiti mane vadina Mažuoju Princu – sako, kad gebu „prisijaukinti lapę“: su kiekvienu žmogumi stengiuosi sukurti autentišką ryšį, pamatyti jo reikšmingumą. Jei bendraudama pamatau, kad žmogaus akys užsidegė kažką padaryti ar išmokti, jei jis patikėjo savimi, man tai irgi didžiausias atpildas. Tada jaučiu, kad mano diena buvo prasminga.
Esate mentorė, dalijatės savo patirtimi. Kodėl jums svarbus moterų įgalinimas ir bendradarbiavimas?
Mentoriauju ne tik moterims. Kiekvienas yra vertas pagarbos ir pagalbos. Dažniausiai tai – žmonės, kuriuose pamatau potencialą, ir man smagu juos palydėti toliau. Žmonės, turintys galvosūkį ar tikslą, ateina ir patys. Mano patarimus jiems lemia tikrai ne lytis.
Kalbant apie moterų įgalinimą, labai norėčiau sakyti, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių, bet negaliu neigti problemos. Ji yra. Manau, kad gyvendami šioje planetoje be vienas kito įgalinimo ir bendradarbiavimo niekur nenueisime. Tai bus tik pavieniai sprintai. Po vieną galime treniruotis, mokytis, ilsėtis. Bet įgalinimas ir bendradarbiavimas yra svarbūs, kad mes kaip žmonija būtume pati geriausia, kokia tik galime būti. Kad humanizmas triumfuotų ir mes būtume verti savo, kaip žmogaus, vardo.
Lietuvoje turime daug moterų svarbiausiose verslo, politikos pozicijose, ir vis dėlto nelygybė ir diskriminacija vis dar egzistuoja. Kaip manote, kokių pokyčių mūsų šalyje reikėtų pirmiausia?
Sovietinio auklėjimo ir idealų šleifą dar turime, patinka mums tai ar ne. Dabartinis mūsų etapas turi labai įvairių kartų, amžiaus ir pažiūrų žmonių. Be to, gyvename globaliame pasaulyje.
Politikai daro labai daug, įstatyminė bazė keičiasi. Man atrodo, kad kai kur mes patys truputį perlenkiame lazdą. Labiausiai mane gąsdina agresyvios mažumos, agresyvus feminizmas. Dabar labai madinga tolerancijos tema, madinga susiskirstyti burbuliukais ir reikalauti teisių. Taip pat madinga slėptis po mažumos skraiste. Bet juk kuriuo nors aspektu visi esame mažumos – kairiarankiai, žaliaakiai, aukštaūgiai, žemaūgiai… Ir objektyvios daugumos apskritai nebelieka. Tad ar ne išmintingiau būtų susitelkti ne į tai, kas mus skiria, o į tai, kas vienija, ir papildyti vieni kitus?
Kalbant apie vyrų ir moterų nelygybę, labai svarbus yra švietimas. Mano pirmasis išsilavinimas yra pedagoginis, labai gerbiu žmones, kurie nuo mažų dienų šviečia mūsų vaikus. Mokytojai, tėvai ir seneliai turėtų turėti bendrą vertybinį pagrindą, atsispirdami nuo to, kad reikia mokyti vyrus gerbti moteris ne iš baimės, o iš meilės, todėl, kad jos – vertos kažką padariusios, pasakiusios, sukūrusios. Mano svajonė – kad ne moterys, o vyrai būtų feministai. Tokia feminizmo versija būtų labai graži.
Esame ant slenksčio ir svarbu, į kurią pusę žengsime. Nuo to priklausys, ar mums pavyks tapti oresniems, išmintingesniems, geresniems. Mūsų, moterų, beribė emancipacija kartais gali pakišti mums pačioms koją – nedarykime iš lyčių ringo. Būkime žmogus žmogui, leiskime vieni kitiems padėti.
Kalbant apie moterų įgalinimą, labai norėčiau sakyti, kad daug kas priklauso nuo mūsų pačių, bet negaliu neigti problemos. Ji yra.
Statistiniais duomenimis, moterų gaunamos pajamos pasaulyje tesudaro 35 procentų. Kokiais būdais kiekviena galime siekti didesnės finansinės nepriklausomybės ir laisvės?
Pati esu perėjusi kelionę nuo situacijos, kai neturėjau už ką nusipirkti kojinių, iki situacijos, kai galiu ir noriu padėti kitiems. Tai aktyviai ir darau.
Žmogaus teisės mums turi būti aukščiausia vertybė, bet svarbios ir žmogaus pareigos. Norisi, kad nepamirštume balanso – svarbi ir kiekvieno atsakomybė. Gera žinia ta, kad Europos Sąjungos lygiu jau paruošta skaidraus atlygio direktyva. Kai kurioms įmonėms tai tikrai bus stimulas pasitempti. Tai bus pagalba mums visiems, nes ne tik moterys yra diskriminuojamos.
Ką mes kiekviena galėtume padaryti? Didžiausia investicija yra į žinias ir mokymąsi, nes tai visada atsiperka. Aišku, reikia ieškoti, kur tos žinios gali būti aktualios arba unikalios. Tobula, jei randame nišą, kur turime talentą išmokti to, kas yra unikalu. Unikalios savybės visada yra apmokamos daugiau.
Kita mano išmokta pamoka – nebijoti mažų pajamų ir ieškoti daugiau pajamų šaltinių. Pati būdama jauna studente labai norėjau ir to, ir ano, o paskaitos visą dieną. Ir vis tiek turėjau kokius penkis darbus – ir vaikus mokiau anglų kalbos, ir verčiau instrukcijas apie grybų auginimą prancūzams, ir vaistinėms verčiau vitaminų aprašus, ir filmų įgarsinimus televizijai. Tai reikalavo daug pastangų, o pajamos nebuvo didelės. Bet kažkuris vienas projektas pasibaigęs man nesukeldavo krizės, nes vieną mažą pakeisti kitu mažu – lengviau.
Kitas žingsnis – finansinis raštingumas. Pati jaunystėje turėjau daug kompleksų, turėjusi humanitarinį išsilavinimą, patekau į finansų sektorių: draudimas, matematika, ekonomika, analitika. Mane tiesiog paralyžiavo, galvojau, ką aš čia veikiu. Atrodė, aplink mane visi tokie protingi, tik aš – nelabai. Todėl ėjau mokytis toliau – baigiau verslo vadybą ir finansų valdymą. Finansų egzaminą išlaikiau ne iš pirmo karto.
Ramino tai, kad ne iš pirmo karto išlaikė net ir kai kurie mano bendrakursiai, dirbę įmonių bei finansų vadovais, – perlaikėme kartu. Kompleksus puikiai gydo supratimas, kad net ir tituluoti finansų specialistai kartais žino ne viską. Juk neįmanoma visko žinoti, nes rytoj jau reikės naujų dalykų.
Ir ketvirtas patarimas – taupyti. Atidėti bent truputį. O finansinė laisvė priklauso nuo mūsų tikslų. Kokio tau biudžeto reikia, kad jaustumeisi laisvas?
Ar jums sunku nedirbti po darbo? Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Po darbo sunku ne nedirbti, o dirbti. Bet kartais tiesiog neturiu prabangos nedirbti po darbo. Todėl stengiuosi, kad laisvalaikis, net jei jis ir trumpas, būtų kupinas gerų emocijų, poilsio, patirčių, įspūdžių ir gyvybės.
Daug skaitau, mokausi, mėgstu keliauti, ypač į kitus žemynus. Myliu Lietuvą. Prieš keletą metų mane ištiko tiesos momentas, kai nuvykusi į Kėdainius pagalvojau: buvau Australijoje, Japonijoje, Meksikoje, o Kėdainiuose dar nebuvau buvusi (juokiasi). Užplūdo gėda, sukilo nacionaliniai jausmai. Tuomet išsikėliau tikslą aplankyti visus Lietuvos miestelius ir kaimelius, kur tik yra bažnyčia.
Su vyru jau esame aplankę daugiau nei 400 tokių Lietuvos vietų. Tame yra ir religinio pagrindo, esame tikintys. Vyras domisi religine daile, architektūra. Bet man įdomiausia pamatyti, kaip ir kuo Lietuvoje gyvena žmonės, – vienur šventė ir dainos, kitur užkaltos langinės, vienišos obelys linksta nuo nenuskintų obuolių, vienur sekmadienio turgus ir džiugus bendruomenės šurmulys, kitur murzinas berniukas dalijasi duona su alkanu benamiu šunimi… Man tai padeda patirti, kad Lietuva – tai ne abstraktus žodis…
Domiuosi neuromokslu, biochemija, dalyvauju socialinėje ir akademinėje veiklose, man rūpi filantropija, savanorystė. Kartais grįžtu namo pavargusi, planuoju pažiūrėti kokį primityvų filmą, o įninku skaityti apie naujausius mokslo tyrimus ar įsitraukiu į kokią paskaitą (šypsosi).
Kai pasijuntu pavargusi, įkritusi į rutiną ar melancholiją, einu savanoriauti – parūšiuoti maisto ar išplauti grindų, padėti vargstantiems. Esu nuoširdžiai dėkinga ir kolegoms, kurie vis pasiūlo tokių iniciatyvų – nors atrodo, kad kalendoriuje tikrai nerasčiau laisvos minutės, perstumdau planus ir tam randu laiko. Mane tai veikia terapiškai, suteikia gyvenimui prasmės ir efektyviai gydo nuo savigailos ir susireikšminti mėginančio ego.
Kokį geriausią patarimą esate gavusi?
Kai ieškai neigiamo, rasi neigiamą. Kai ieškai šviesaus, rasi šviesų. Gyvenkime taip, kad aplink mus būtų kuo daugiau šviesos. Svarbiausia, nenustokime vieni kitiems rūpėti.
