Šiandien atlikėjos, dainų autorės Jessicos Shy pristatinėti nebereikia. Jos dainų žodžiai įsirėžė ne tik žmonių mintyse, bet paliko žymę ir širdyje. O turbūt labiausiai – pačios atlikėjos. Vos pasibaigęs vienas karjeros etapas šiandien gena jau antrąjį. Ir nors „Pasaka“ ant scenos pasibaigė, gyvenime ji, panašu, tik prasideda.
Dalijamės interviu su atlikėja, kuris „ELLE Lithuania“ žurnale buvo publikuotas liepos mėnesį.
Neseniai užbaigei vieną itin įspūdingą savo karjeros etapą, pavadinimu „Pasaka“. Koks jis tau buvo tiek emociškai, fiziškai?
„Pasakos“ turas man tapo rimčiausiu ir sunkiausiu karjeros išbandymu iki šiol. Niekada prieš tai nesu turėjusi tokio dydžio ir svarbumo koncertų, ypač per tokį trumpą laiką. Juk koncertavau penkiose didžiausiose Lietuvos arenose. Tai buvo alinantis laikotarpis tiek fiziškai, tiek emociškai. O tam, kad šiam etapui pasiruoščiau, reguliariai lankiausi sporto salėje, nuolat konsultavausi su savo psichologe.
Dabar, viskam aprimus, šis laikotarpis atrodo jau gerokai lengvesnis. Bet kai tavo gyvenimas sukasi vien apie pasiruošimą turui, o mintys – apie penkias arenas, atrasti laiko asmeniniam gyvenimui ar jaustis gerai buvo itin sunku.
Nors gana sunkus, ir labai apdovanojęs tave laikotarpis. Kokių pamokų išmokai?
Šis laikotarpis mane labiausiai išmokė džiaugtis procesu. Tiesa, vis dar mokausi tai daryti. Nepaisant to, per jį supratau, kad negalima stačia galva pasinerti į vieną dalyką ir pamiršti apie likusį savo gyvenimą. Net ir dabar, ruošiantis stadiono koncertui, tai man vis dar yra itin didelis iššūkis. Šiandien atidžiai stengiuosi planuoti savo laisvalaikį, poilsį ir įterpti į savo kalendorių laisvo laiko, susiplanuoti susitikimus su draugais, leisti laiką su mylimu žmogumi tiek, kad jo užtektų.
Siekiu savo dėmesį padalyti ir neleisti jam būti sutelktam tik į vieną tašką. Tad tai – viena vertingiausių pamokų, kurias gavau iš to laikotarpio. Anksčiau tiesiog perdegdavau ir tai galiausiai nesuteikdavo nei džiugesio, nei malonumo.
Kaip tau pavyko susitvarkyti su taip stipriai užgriuvusia šlove? Kaip su tuo tvarkeisi?
Šlovė, kaip ir visa kita gyvenime, yra dvejopa. Viena vertus, ji suteikė daug džiaugsmo rengiant koncertus, matant, kiek žmonių į juos susirenka. Šie momentai tikrai labai malonūs, jautiesi įvertintas, pagaliau užsitarnavęs tam tikrą statusą. Kita vertus, kadangi esu labai uždaras, introvertiškas žmogus, viso to man buvo ir iki šiol yra per daug.
Su tuo tvarkytis man sekasi įvairiai – vieną dieną geriau, kitą – sudėtingiau, ypač kai išgyvenu sunkesnę dieną ar laikotarpį ir noriu likti nematoma. Aplink mane visada būna kažkoks „triukšmas“, judesys. Tad, manau, su tuo tvarkausi tiesiog žmogiškai. Nepaisant to, stengiuosi susitaikyti su faktu, kad tapau viešu žmogumi, ir priimdama šią realybę, stengiuosi gyventi kuo normalesnį kasdienį gyvenimą.
Šiandien jau žinau, kad svarbiausia – nepamiršti dirbti su savimi: eiti į terapiją, kartais pabėgti į gamtą ir užsiimti veiklomis, padedančiomis susidraugauti su faktu, kad esu žinoma atlikėja.
Ar tau apskritai buvo svarbu pasiekti tokį lygį scenoje?
Visuomet buvau maksimalistė – man buvo svarbu galėti gyventi iš savo amato. Norėjau, kad sektųsi. Tiesa, neįsivaizdavau, kad viskas išaugs iki tokio lygio, kurį pasiekiau. Tiesiog žingsnis po žingsnio stengiausi augti ir kaip įmanoma geriau atlikti savo darbą: vis geriau rašyti dainas, suburti komandą, kuri man padeda išpildyti įvaizdžius, sukurti muzikinius klipus, koncertus. Viskas, ką aš ir komanda pasiekėme šiandien, yra pastangų, didelio atsidavimo ir darbo pasekmė.
Prieš išleisdama naują albumą savo socialiniuose tinkluose tarsi atlikai išpažintį – prisipažinai, kad šįkart kūryba buvo kitokia, nebe tokia lengva. Kaip manai, kodėl taip buvo?
Kūryba turi savo etapus. Pirmasis etapas man buvo džiugus, naivus, minkštas. Eidama tolyn susidūriau su kitomis emocijomis, žmonėmis ir man dar nematyta industrijos puse, kuri yra tamsesnė, nepažinta. Tas etapas ir mano gyvenime buvo tamsesnis, tad albumo rašymas buvo kitoks nei įprasta – niūresnės nuotaikos.
Tačiau, manau, tai išėjo tik į gera – tuo muzika ir yra graži, gali joje perteikti savo emocijas, mintis. Beje, kartais kūryba ir padeda pereiti sunkesnius etapus – atrodo, kad viską, kas susikaupia, tiesiog išrašai.
Populiarumas, kurio sulaukiau per pastaruosius metus, nebuvo vien gražus ir svajingas, susidūriau su daug naujovių, su kuriomis iš pat pradžių nemokėjau gyventi. Iš šių jausmų ir gimė nauja atšaka mano viduje, kuri nugulė į „Sutemų“ albumą.
Nemažai didžiausių pasaulio atlikėjų prasitaria apie baimę ir „prievolę“ kurti vis populiaresnes ir populiaresnes dainas. Ar ir tau tai teko išgyventi? Ką apie tai apskritai galvoji?
Žinoma, kai turi bent keletą populiarių hitų, žmonės tau užkelia kartelę. Ją keli ir pats. Tai turbūt galioja kiekvienai profesijai. Žmonės tikisi, kad duosi kažką naujo, vėl sukursi kažką įspūdingo. Normalu turėti lūkesčių sau ir sulaukti jų iš kitų, tačiau labai stengiuosi nuo jų atsiriboti – manau, tokie drastiški kūrybos rėmai yra nenormalūs.
Kai nuolat keli sau lūkestį parašyti hitą, negali jaustis laisva. Turiu leisti sau eksperimentuoti ir žiūrėti, kas iš to išeis. Mano užduotis – pasakyti tai, ką tuo metu noriu pasakyti, ir išjausti tai, ką jaučiu. O techniškai šį jausmą galima įdėti į populiariosios muzikos rėmus.
Be to, kaip atlikėjas, niekada nežinai, kuri kita daina taps dideliu hitu, pavergsiančiu širdis. Todėl geriau ne spėlioti, o daryti tai, ką tuo metu nori padaryti. Kai bandai kopijuoti ar įtikti, žmonės tai iškart pajunta.
Kokia jautiesi išleidusi naują albumą? Ar įsijautei į kitokį vaidmenį, veidą?
Jaučiu didžiulį palengvėjimą – nudirbau didžiulį darbą ir atlaisvinau vietos savo galvoje kitiems – naujiems – dalykams. Jaučiu, kad į mano gyvenimą ateina nauja šviesa – tiek kūryboje, tiek asmeniniame gyvenime. Jaučiu paleidusi visą emocinį paketą į laisvę ir galiu savo muzikos paklausyti iš šalies, jos nesuasmeninusi.
Ko tikiesi iš šio karjeros etapo?
Tikiuosi, kad mano naują kūrybą išgirs ir prisijaukins nauja auditorija, kad pavyks sumažinti stereotipus, sukurtus apie mane. Noriu pasidžiaugti šiuo etapu, niekada negali žinoti, kas bus vėliau, kas žino, gal tai – aukščiausias mano karjeros etapas. Todėl noriu džiaugtis ir gyventi šiuo momentu, juo pasinaudoti ir mėgautis. Juk nebūtinai visada gyvenime darysiu tai, ką darau dabar. Žinau ir primenu sau, kad reikia džiaugtis tuo, ką sukūrėme per šiuos metus.
Ar anksčiau aiškiai įsivaizdavai, kaip atrodys tavo muzikinė karjera? Ar ji atitinka šiandieną?
Nuo pat mažų dienų šokdama prieš veidrodį įsivaizdavau save didžiulėje scenoje, maniau, kad būsiu viso pasaulio popžvaigždė, idealizavau žinomumą ir žvaigždžių gyvenimą. Būdamas vaikas nesuvoki, ką tai duoda, ir kad muzika iš tiesų nėra apie šlovę. Viskas, susiję su žinomumu, man yra labai nauja, svetima. Supratau, kad šios dalies man visai nereikia, jos mielai atsisakyčiau. Tačiau priimu tai kaip duotybę – visas grožis, sėkmė ir pilnos salės žmonių ateina kartu su mažiau malonių dalykų „rinkiniu“.
Per keletą metų ne tik tapai populiariausia Lietuvos atlikėja, bet ir į gyvenimą įsileidai meilę. Ar galėtum šiuos metus vadinti savo sėkmingiausiais?
Remiantis tam tikrais rodikliais, skaičiais – tai tikrai sėkmingiausi metai karjeroje. Tačiau žvelgiant iš nuoširdaus džiaugsmo, laimės ir ramybės pusės – nebūtinai. Tikiu, kad ramybę į savo gyvenimą įsileidžiu po truputį, ir žinau, kad su laiku jos bus vis daugiau. Su savimi daug dirbu, mokausi paleisti. Net ir kalbant apie meilę – esu įsitikinusi, kad pats geriausias laikas dar tik prieš akis, kai gyvenime bus mažiau atsakomybių ir streso.
Kartu su Benu tapote ikoniška pora – populiarūs ir žinomi atlikėjai. Ar jūsų santykiuose daug meno?
Neišvengiamai. Jam rodau daug savo kūrybos, o jis – man. Mėgstame vaikščioti į įvairius filmus, diskutuoti apie naują išleistą muziką. Tačiau, kadangi menas ir kūryba yra mūsų pagrindinis darbas, mums labai gera visiškai nuo jo „atsijungti“ ir užsiimti kitais dalykais: važinėti riedlente, keliauti, juoktis, būti gamtoje… ir nekalbėti apie meną (šypsosi). Jo mūsų profesijoje yra tiek daug, kad kartu nuo jo pabėgti yra labai gera.
Kaip manai, kada žmones užklumpa meilė?
Neįsivaizduoju (šypsosi). Mane užklupo, kai buvau jai pasiruošusi ir atsivėrusi įsileisti kažką naujo. Pamenu, kai prieš sutikdama Beną ir mintyse, ir garsiai aukštesnių jėgų paprašiau atsiųsti man žmogų, nes jaučiausi pasiruošusi santykiams ir meilei. Norėjau būti su kažkuo, nors ir vienai buvo gera. Tikriausiai reikia atsiverti meilei – tuomet ją ir pritrauki.
Viena būti ne tik galiu, bet netgi mėgstu ir kartais privalau nuo visų atsitraukti. Mane žmonės iškrauna, jaučiuosi gana daug jiems atiduodanti, išsidalijanti. Būdama viena grąžinu į save resursus, energiją. Man gera pabūti su savo mintimis, pafantazuoti, su savimi padiskutuoti. Tuomet būna daug maloniau leisti laiką su žmonėmis.
Kur ir kaip tau lengviausia pailsėti?
Lengviausia – gamtoje, pabėgant iš miesto šurmulio, ilsintis pavėsy ant žolės, įšokant į ežerą. Manyje stipriai įsišaknijęs Birštonas, kuriame gimiau ir augau, leidau vaikystę. Man labai gera ten grįžti, įsižeminti, prisiminti, iš kur esu, – tada pailsiu geriausiai. Taip pat labai padeda kelionės, kurios leidžia atsiriboti nuo visko, kas yra Lietuvoje. Jos primena, koks gali būti įvairiaspalvis.
Ko šiuo metu labiausiai nori iš gyvenimo?
Atrasti savo antrąjį pašaukimą, kuris nėra tik dainavimas, muzika, kūryba. Noriu rasti antrą specialybę, kuri pirmiausia man būtų hobis, o vėliau peraugtų į darbą, neštų džiaugsmą, naujus potyrius ir teiktų jaudulį. Noriu, kad antrasis pašaukimas mane vežtų. Taip pat svajoju apie laiką su brangiais žmonėmis ir tiesiog noriu gyventi gyvenimą.
