Kai kalbame apie kostiumų meną, Juozas Valenta neabejotinai yra vienas ryškiausių ir žymiausių mūsų šalies šios srities menininkų. Jo kūryba sulaukė pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniu mastu – neseniai Juozas į Lietuvą parvežė prestižinį apdovanojimą ir pelnytai pateko tarp geriausių kostiumų meistrų pasaulyje.
Su Juozu kalbamės apie jo kūrybinį kelią, darbo užkulisius ir kuriozines situacijas, kurių šiame darbe netrūksta.
Juozai, pradėkime nuo to, kaip atsidūrei šioje industrijoje?
Kurioziškai (juokiasi). Buvau šukuosenų ir kirpimo meistras, taip pat ilgą laiką dirbau su tėčiu statybų versle. Netikėtai pamačiau, kad lietuviškam serialui ieško kostiumų dailininko. Juokais užpildžiau paraišką, nors mano patirtis tikrai nebuvo stulbinanti – buvau dirbęs drabužių parduotuvėje ir aprengęs vos keletą žmonių (šypsosi).
Savo didelei nuostabai, atranką laimėjau. Tuomet jau žinojau, kad mano gyvenimas iš esmės pasikeis. Persikrausčiau į Vilnių ir pradėjau dirbti prie serialo. Nors iššūkių buvo daug, man sekėsi. Karjera ypač pasistūmėjo į priekį, kai mane pastebėjo režisierius Emilis Vėlyvis ir žymūs prodiuseriai. Darbas su jais atvėrė daug durų, kurias varstau jau 16 metų.
Šiandien dirbu su reklamomis, spektakliais, filmais ir muzikiniais klipais, o didžioji dalis užsakymų ateina iš užsienio klientų.
Kaip galvoji – tokį gyvenimo kelią nulėmė likimas ar šis atsitiktinumas?
Labai sunku pasakyti, kuris veiksnys svarbesnis – tai labiau filosofinis klausimas. Kartais gyvenimas tiesiog susiklosto taip, kad pasuki keliu, kuriuo turi eiti. Tikiu, kad jei daug galvoji apie tai, ko nori, ir svajoji, norai gali išsipildyti. Nežinau, ar tai likimas, atsitiktinumas, ar mano minčių pasekmė – sunku atskirti. Svarbiausia būti atviram galimybėms, o aš visada toks buvau.
Prakalbus apie filosofiją, kokia vadovaujiesi savo darbe?
Man artimiausia – realybė. Kurdamas kostiumus stengiuosi perteikti tai, kaip matau ir įsivaizduoju aplinką – be perdėtų iliuzijų ar siurrealistinių idėjų. Nebeturiu poreikio savo kūryba pakeisti pasaulio. Jaunystėje buvo ambicija jį užkariauti, padaryti revoliuciją, bet su amžiumi ir patirtimi atėjo ramybė ir stabilumas. Nesu toks kategoriškas, dažniau įsiklausau į kitus, kartu labiau girdžiu save. Šiandien man svarbiausia, kad mano darbai būtų atlikti kokybiškai, o mano kūryba gyventų savo gyvenimą ekrane ir scenoje.
Ar yra akimirkų, kai norisi viską mesti ar padaryti kūrybinę pauzę?
Taip, tokių momentų tikrai pasitaiko, ypač kai esu pavargęs. Būna, dirbu, stengiuosi, bet vis tiek neišeina taip, kaip norėčiau. Tada pradedu savimi abejoti – ar sugebėsiu? Mąstau, kad gal nesu toks gabus, jei man nepavyksta. Neigiamos mintys ir nepasitikėjimas savimi kūryboje pakiša koją taip pat, kaip ir kitose profesijose, gal net ir stipriau, nes menininkų darbas yra apie emocijas – mes jas kuriame.
Suprantu, kad nesu tobulas, darau klaidų, kaip ir kiekvienas. Kartu suvokiu, kad be klaidų netobulėsiu, nes jos moko. Panašu, kad einu teisingu keliu, nes laikui bėgant jų darau vis mažiau.
Visgi, yra ką sunku suvaldyti ir po tiek metų darbo – prieš kiekvieną projektą jaučiu stiprų jaudulį – nesvarbu, ar jis didelis, ar mažas, gerai apmokamas ar ne, su didžiule ar mažesne atsakomybe.
Kaip nuramini emocijas?
Geriausias nusiraminimas – tiesiog imti ir daryti. Nėra kitų būdų. Ištikus idėjų krizei, leidžiu sau šiek tiek atsitraukti, pailsėti, pamiegoti valandėlę ar tiesiog pabūti tyloje, bet galiausiai imuosi darbo, nes niekas už mane jo nepadarys. Tada ateina vizija, idėja, ir kūrybinis procesas vėl įsisuka. Negaliu laukti, kol aplankys mūza ir mane įkvėps didiems darbams – taip ir projektas gali praeiti (juokiasi).
Kai ateina geniali mintis, ar ją užsirašai, kad nepamirštum, ar nešiojiesi, kol išsigrynini?
Iš tiesų, nieko neužsirašinėju, nors žinau, kad tai tikrai būtų naudingiau. Stengiuosi viską atsiminti, ir nors kartais pamirštu, vėliau prisimenu. Kai dirbu prie projekto, mintys nuolat sukasi apie jį, idėją ir jos realizavimą. Turėdamas idėją, daug prie jos dirbu: jei reikia skirtingų laikotarpių, einu ir į bibliotekas, vartau senas knygas, nuotraukas, kalbinu žmones, kurie gali man padėti su unikalia medžiaga, ieškau informacijos internete. Taip idėja pamažu bręsta ir įgauna galutinę formą.
Kas motyvavo toliau dirbti, kai dar neturėjai tiek užsakymų ir nebuvai žinomas savo srityje?
Manau, pagrindinis variklis buvo smalsumas. Tiesiog labai norėjosi sužinoti ir pamatyti, kaip vyksta procesai filmavimo aikštelėse, teatro scenose, stebėti, kaip žmonės dirba, kaip per kostiumą išpildomos režisūrinės idėjos. Norėjosi patirti tai iš arti, padirbėti pačiam. Tad kaip stiprų motyvatorių įvardyčiau savo smalsumą.
Įtaką padarė ir šeima. Mama su močiute buvo siuvėjos, senelis – mezgėjas. Į darželį nėjau, todėl daug laiko praleidau tarp drabužių, siūlų ir kostiumų. Su močiute dažnai lankydavomės dėvėtų rūbų kuluaruose, namuose nuo ryto iki vakaro sukosi „Fashion TV“. Šį kanalą žiūrėdavau be perstojo ir įsivaizdavau, kaip kada nors dalyvausiu jų vakarėliuose, kur renkasi modeliai, dizaineriai, visa mados grietinėlė.
Bet, kaip sakoma, svajoti reikia atsargiai. Kai man buvo 25-eri, gavau pasiūlymą dirbti su „Fashion TV“ ir prisijungti prie komandos, kūrusios filmą apie Antrąjį pasaulinį karą, kurį filmavome Rumunijoje. Sutikau, nes tai buvo ne tik kūrybinė, bet ir emocinė avantiūra. Buvau jaunas, nepatyręs, atsakomybė buvo milžiniška, viskas buvo nauja ir šiek tiek baugu. Viskas praėjo puikiai. Bet to, galiausiai atsidūriau tame legendiniame „Fashion TV“ vakarėlyje, apie kurį svajojau nuo jaunystės.
Tai ar geras tas vakarėlis buvo?
Labai labai blogas (juokiasi). Buvo labiau panašu į tuštybių mugę. Televizijoje viskas atrodė gerokai geriau – kaip ir dažnai gyvenime, kai realybė nuo pateikiamo įvaizdžio stipriai skiriasi.
Kokių asmeninių savybių reikalauja ši profesija?
Visų pirma, labai daug kantrybės. Kostiumų dailininko darbe nepakanka vien tik kūrybinės vizijos – čia tenka būti ir psichologu, ir diplomatu, ir vadybininku. Tenka dirbti su daugybe skirtingų žmonių: užsakovais, aktoriais, režisieriais, prodiuseriais, siuvėjais. Kiekvienas turi savo nuomonę, norų, poreikių, charakterį.
Būna tokių, kurie nežino, ko nori, arba kuriems niekaip neįtiksi. Karjeros pradžioje buvo sunkiau išlaviruoti, bet su patirtimi pradedi ramiau reaguoti, lengviau randi kompromisus, žinai, kada ir kaip prieiti, ką pasakyti. Neretai reikia ir sumaniai nukreipti žmogų taip, kad jis pats patikėtų, jog tai jo idėja (šypsosi).
Be kantrybės, labai svarbi ištvermė ir sveikata. Filmavimo aikštelėse ar scenoje darbo valandos išties ilgos, tad nereikia pasiduoti nuovargiui. Emocinis atsparumas čia lygiai taip pat svarbus – reikia išlikti pozityviam net esant dideliam spaudimui, mokėti priimti kritiką, kartu išlaikant savo idėjas ir poziciją.
Darbe esi labiau individualistas ar komandos žmogus?
Idėją sugalvoju pats. Tuomet samdau komandą, kuri man padeda ją išpildyti, nes tik tuomet ji gali virsti realybe. Manau, kad mano darbo stilius yra „pamiksuotas“. Nors man patinka dirbti vienam, kai formuoju viziją, ją turėdamas labai vertinu komandinį darbą, kuris įsitraukia į jos įgyvendinimą. Vienas nieko nepadarysi.
Jeigu patiri nesėkmę, ar tai motyvuoja stengtis labiau, ar atvirkščiai – slopina?
Su nesėkmėmis susigyvenu ir matau jas kaip pamokas. Jos parodo, kur galima patobulėti, tad kaskart stengiuosi dirbti dar daugiau ir kruopščiau. Žinoma, pasitaiko žmogiškų klaidų, kai projektų daug, gali ko nors nepastebėti ar praleisti. Bet tai nėra pasaulio pabaiga, tai – dalis proceso. Kiekviena klaida moko, kiekviena nesėkmė suteikia patirties. Kuo daugiau jų patiri, tuo stipresnis tampi, o kūrybinis kelias tampa dar turtingesnis.
O kaip reaguoji į kritiką?
Jei ją išsako žmogus, kuris yra autoritetas, turintis patirties, tada, žinoma, įsiklausau. O jei kritikuoja žmogus „iš gatvės“, neturintis ryšio su šia sritimi – įprastai nereaguoju. Įdomu tai, kad apie kostiumus, nesvarbu, ar tai būtų reklama, ar kinas, ar teatras, nuomonę turi kiekvienas. Gatvėje galime paklausti – kiekvienas pasakys, ką galvoja. Apie kameros darbą, šviesas ar kūrybinį procesą nuomonę turinčių daug mažiau, bet apie rūbus pasisakys visi.
Manau, konstruktyvi kritika apskritai yra labai naudinga. Kartais taip įsitrauki į projektą, kad viskas sukasi tik apie jį, ir tuomet žvilgsnis iš šalies padeda pamatyti savo darbą kitu kampu ir įvertinti jį naujai.
Tavo darbas – užkulisinis. Ar jautiesi geriau likdamas šešėlyje, ar norisi būti atpažįstamam?
Atpažįstamumas man tikrai nėra būtinas. Interviu duoti visuomet sudėtinga – jaučiuosi geriau tada, kai kalba mano darbai, o ne aš pats. Didžioji dalis mano klientų yra užsienio kompanijos, kurioms svarbiausia ne mano veidas, o profesionaliai atlikta užduotis. O Lietuvoje visi vieni kitus pažįsta, tad čia nėra vietos arogancijai ar pasipūtimui, kurio iš esmės nepropaguoju. Man pakanka žinojimo, kad savo darbą atlieku gerai, o ar mane atpažins gatvėje, ar ne – tikrai nesvarbu.
Palyginti darbą Lietuvoje ir užsienyje, kokie būtų mūsų šalies pranašumai?
Lietuva turi labai didelį pranašumą – čia atstumai nedideli, tad viskas pasiekiama greitai. Jei reikia medžiagų, drabužio ar kokio nors akcento, užtenka poros valandų ir galiu viską gauti. Užsienyje visai kitaip – ne tik atstumai didesni, būna, ir darbo tempas lėtesnis, parduotuvės uždaromos anksčiau. Jei prireikia vieno daikto, kelionė gali užtrukti pusdienį. O jei nerasi iškart, ir visą dieną.
Dar viena mūsų stiprybė – žmonės. Lietuvoje yra profesionalios, energingos komandos, kurios dirba operatyviai ir kokybiškai. Užsienyje visada rizikuoji: gali gauti puikius asistentus, bet gali ir tokius, kuriuos tenka mokyti, tuomet gaišti laiką, kurio ir taip mažai. Prasideda stresas, nes visas darbo krūvis tenka pačiam.
Todėl dažniausiai į užsienyje vykdomus projektus pasiimu kostiumų bazę iš Lietuvos. Pavyzdžiui, kai neseniai filmavome Albanijoje, skridau su 170 kilogramų kostiumų – vežiausi kelias dešimtis lagaminų, nes niekada nežinai, ar vietoje rasi tinkamų drabužių ir medžiagų. Lietuvoje žinau, kad rasiu, o vykstant svetur reikia pasiruošti viskam.
Kiek dažnai aktoriai išreiškia savo nuomonę apie kostiumus, kuriuos jiems reikia dėvėti?
Įdomu tai, kad kuo daugiau patirties turi ir yra žinomesnis aktorius, tuo mažiau būna kaprizingas. Jis įprastai būna paprastesnis, žmogiškesnis ir malonesnis bendraudamas. Tikrosios kino, teatro ar scenos žvaigždės supranta savo profesiją, kartu vertina kitų žmonių, dirbančių aikštelėje ar scenoje, darbą, kartu ir kostiumų dailininko. Tokie žmonės dažnai pagiria, nebūna susireikšminę, nepatenkinti ar arogantiški, nešokdina visų aplinkinių.
Priešingai – jie geba pastebėti smulkmenas, yra empatiški, pagarbiai bendrauja, kalbina, pasidomi, iš kur vienas ar kitas kostiumas atkeliavo, kodėl būtent tokia idėja kilo. Būna, ir kavos išverda, kartu jos išgeriame. Tokie žmonės imponuoja ir įkvepia.
Kur kas sudėtingiau dirbti su kylančiomis žvaigždėmis, kurios dažnai mano esančios pasaulio centras (šypsosi). Žvaigždžių liga perserga kone kiekvienas, tad tas „ligos“ laikotarpis nebūna pats maloniausias dirbančiam personalui.
Pamenu tokį linksmesnį atvejį, kai jauna britų aktorė man intensyviai aiškino, kad yra alergiška vilnai, tad jai jokiu būdu negalima rengtis iš jos pagamintų drabužių. Ji pageidavo dėvėti rūbą iš kašmyro, nors vilnos megztinis jos personažui tiko geriau. Kadangi supratau, kad čia blefas, teko imtis elementarios gudrybės – persiūti etiketę.
Ant vilnos megztuko uždėjau etiketę, kad tai yra kašmyras. Aktorė buvo tokia sužavėta, nuolat kartojo, kaip gerai jaučiasi su šiuo „kašmyru“, kuris niekada jos nealergizuoja, ir vis pabrėždavo, kad yra labai patenkinta, jog ją išgirdau, nes su ta vilna būtų buvę keblumų dėl sveikatos (juokiasi).
Dirbi su reklamomis, filmais, spektakliais. Kuris žanras pačiam artimiausias?
Visi šie darbai man patinka, nes yra labai skirtingi, todėl dirbant su jais visais niekada nėra monotonijos. Kai dirbi visose srityse, viskas labai gerai susibalansuoja: būna operatyvaus darbo, būna – ramesnio, malonesnio, būna ir sudėtingesnio. Iš esmės negaliu išskirti vienos srities – man įdomu visur, o ir norisi kaitos.
Teatre darbas ilgas, sėdi repeticijose, pasineri į visiškai kitokį gyvenimą, gali skirti laiko detalėms, gilintis į personažą, kas yra labai įdomu ir jautru. Filmuose viskas vyksta greičiau, projektai ilgi, turi mažiau laiko apgalvoti, mėgautis kūrybiniu procesu. Čia reikia daugiau kostiumų, išteklių. Dirbant prie reklamos projektų juntama dar didesnė dinamika: daug streso, skirtingų lokacijų, viskas vyksta labai greitai. Pavargsti, bet tai tik laikinas nuovargis.
O ar prisiriši prie savo kūrinių – pasibaigus projektui juos paleidi ar dar „pasinešioji“ kurį laiką?
Anksčiau tikrai prisirišdavau labiau. Kiekvienas kostiumas buvo labai svarbus – norėjosi jį saugoti, branginti. Tačiau dabar, kai vienu metu dirbu prie kelių projektų, paprasčiausiai nėra laiko taip stipriai įsikibti. Vienas darbas dar nebaigtas, o jau laukia kitas, tad mintys, ką padariau, nebėra tokios gajos.
Tai sukuria sveiką distanciją – supranti, kad kūrinys priklauso ne tau ir paleisti tampa daug lengviau. Aišku, būna įvairių projektų ir nėra taip, kad visiems projektams galioja ta pati taisyklė. Yra išskirtinių darbų, kai kiekvienas rūbas būna išgyventas emociškai ir jį vis dar nėra taip paprasta paleisti.
Kiek laiko užtrunka kelias nuo idėjos iki jos įgyvendinimo?
Jeigu tai reklama, idėjos virsmas realiu kostiumu, kai procesas trunka nuo pirmosios minties iki galutinio filmavimo, įprastai trunka apie mėnesį. Intensyviausias etapas trunka maždaug dvi savaites, kai dirbi praktiškai be perstojo – ieškai medžiagų, vaikštai po parduotuves, naršai internete, derini, pieši, tariesi su siuvėjais ir darai begalę daug kitų dalykų. Nesuklysčiau pasakęs, kad tai yra nuolatinis kūrybos ir logistikos derinys.
Procesas prasideda nuo griaučių – bendros idėjos, vizijos. Tuomet su komanda ruošiame pristatymus, kuriuose detaliai aprašome personažus, jų kostiumus. Tada vyksta susitikimai, korekcijos, derinimai, matavimai. Ir būna taip, kad ant popieriaus kostiumas atrodo puikiai, bet kai jį pamatai ant aktoriaus – jis tiesiog „neguli“. Tada tenka perdaryti, kartais net iš esmės.
Filmavimo dienomis darbai tampa dar sudėtingesni – jeigu pamaina trunka 12 valandų, kostiumai turi būti aikštelėje dar anksčiau, kad aktoriai galėtų laiku pradėti dirbti. Dažnai tenka dirbti ir po 16 valandų, yra buvę, kai dirbau net 26 valandas be pertraukos.
Po filmavimo prasideda kita dalis – kostiumų grąžinimas ar pasisavintų daiktų paieškos. Kartais žmonės iš nuovargio tiesiog išvažiuoja namo vilkėdami kokį nors istorinį paltą, nes buvo šalta ir žmogus nepagalvojo, kad reikia nusivilkti (juokiasi).
Ar dažnai tenka gelbėti situaciją filmavimų aikštelėse?
Dažnai. Rūbai plyšta, batų padai atsiklijuoja, ypač jei juos perki iš dėvėtų drabužių parduotuvės. Būna atvejų, kai padai atsiklijuoja taip netikėtai, kad sunku patikėti, kaip tai įmanoma.
Iš įsimintinų istorijų atsimenu I. Vėlyvio filmą „Redirected“. Filmavome sceną, kur aktoriai šoka nuo skardžio į vandenį. Vienas turėjo radiatorių ir antrankius, o kitas – piršlio juostą. Jie šoka, krenta į vandenį, verčiasi, išnyra, – ir matome, kad vienas neturi nei antrankių, nei piršlio juostos (juokiasi). Filmavimo metu daiktai turi būti identiški kiekviename dublyje, o jų gali būti keli ar keliolika. Taigi, šokome į upę, nardėme, ieškojome pamestų daiktų, bet nieko neradome, kol galiausiai piršlio juostą atvežė iš gretimo kaimo. Paskolino geri žmonės. Panašių kuriozinių situacijų pasitaiko nemažai.
Kai sužinojai, kad už išskirtinės koncepcijos darbą reklamoje laimėjai prestižinį „British Arrows“ apdovanojimą, koks buvo tas pirmasis jausmas? Ar tai buvo pripažinimas, kurio laukei, ar labiau netikėtas įvykis?
Apdovanojimų ceremonijos datą žinojau iš anksto, tačiau tikrai nesitikėjau laimėti. Lietuva – nedidelė šalis, todėl pasiekti tarptautinį pripažinimą, atrodo, beveik neįmanoma. Kai pamačiau, kad esu tarp 13 nominuotų iš viso pasaulio, itin stiprių ir garsių kūrėjų, reklamomis su milijoniniais biudžetais, tai jau vien būti tame sąraše buvo didžiulis pasiekimas ir jau savaime suteikė pasitikėjimo.
Bet dirbau toliau savo darbus ir stengiausi negalvoti apie titulus (šypsosi). Vieną naktį gavau žinutę iš prodiuserės, kad laimėjau trečiąją vietą! Iš pradžių net nepatikėjau. Tą akimirką apėmė tikra euforija – pasididžiavimas, džiaugsmas, kartu šiek tiek netikrumo, ar tikrai tai vyksta. Kai pamačiau, kas laimėjo pirmą ir antrą vietas, supratau, kad tikrai neblogai padirbėjau. Pirmą vietą laimėjo moteris, kuri sukūrė kostiumus „Netflix” serialui „Black Mirrow“ ir filmui „The Lobster“, antrą vietą užėmė tris „Oskarus“ laimėjusio filmo „The Brutalist“ kostiumų dailininkė.
Mano trečiosios vietos prizas – bronzinė strėlė – šiandien stovi tarp mano knygų lentynoje, primindama ne tik mano, bet ir visos komandos įdėtas pastangas.
Nors gyvenimas kardinaliai nepasikeitė, suvokimas, kad esi vienintelis kostiumų dailininkas Lietuvoje, taip aukštai įvertintas tarptautiniu mastu, suteikė vidinės jėgos ir pasitikėjimo. Tai labai geras jausmas, kuris inspiruoja, motyvuoja bei įkvepia kurti toliau.
Kaip manai, kas padarė tokį stiprų įspūdį komisijai? Kodėl būtent Tu patekai tarp trijų geriausių?
Tai nėra tik mano nuopelnas, tai yra bendro kūrybinio komandos darbo rezultatas. Kiekvienas projekto aspektas – nuo dailės ir muzikos iki režisūros ir kostiumų – jungėsi į harmoningą visumą. Ši sinergija sukūrė stiprų įspūdį, kuris, manau, ir sužavėjo komisiją. Reklama buvo skirta Kalėdoms, sukosi apie dainą „Silent night“. Istorija plėtojosi apie jos sukūrimą, kelionę aplink pasaulį skirtingais laikotarpiais, apsupty unikalių vietų ir įvykių. Šioje reklamoje panaudota daugiau nei šimtas kostiumų, atspindinčių tuos laikus.
Teko nemenka užduotis koordinuoti iš daugybės šalių atkeliaujančias medžiagas bei rūbus, todėl tikslus planavimas ir kruopšti organizacija buvo gyvybiškai svarbūs – kiekviena detalė turėjo būti tobulai suderinta.
Be to, reklama išskirtinė tuo, kad ji – „reklama be reklamos“. Ji neprimeta prekės ženklo kiekviename kadre, kaip įprasta, o subtiliai pasakoja istoriją per vaizdus, muziką ir kostiumus. Tik pačioje pabaigoje ekrane atsiranda mažas užrašas, kad tai – vieno iš Austrijos banko reklama. Ji visiškai skiriasi nuo, pavyzdžiui, „Coca-Cola“ reklamų, kur logotipas matomas visur, kur tik įmanoma.
Tad manau, kad būtent dėl šių detalių – masto, subtilumo ir kruopštaus darbo – mūsų projektas išsiskyrė komisijos akyse ir pateko tarp trijų geriausių.
Pakalbėkime apie paties stilių ir spintą. Kokių drabužių joje daugiausia?
Man artimiausias – vintažo stilius ir klasika. Labai mėgstu švarkus, kostiumines kelnes. Džinsų ar treninginių kelnių net neturiu (šypsosi). Galbūt skonį paveldėjau iš močiutės – ji labai mėgo vyriškus švarkus. Esu iš Garliavos, ten mados daug nemačiau, tėvai nebuvo iškilūs menininkai, todėl mano stilius formavosi per patirtį ir individualų pasirinkimą.
Spintoje neturiu daug drabužių, bet visi jie – kokybiški. Man geriau turėti dvi geras kostiumines kelnes nei dvidešimt masinės mados gaminių. Kokybė man visada buvo svarbiausia. Pavyzdžiui, turiu dešimties metų kostiumą – jis puikiai išsilaikęs, tereikia nunešti į valyklą, ir vėl atrodo kaip naujas.
Deja, šiandien jau net ir garsiausi prekės ženklai siuva labai prastos kokybės drabužius, kurie greitai susidėvi. Kokybę kai kuriais atvejais net pavadinčiau tragiška – ji ne tik prastėja, bet ir banalėja patys siluetai. Ir nors pačios aukščiausios klasės gaminiai vis dar išlaiko geresnį lygį, bendra tendencija nėra labai džiuginanti.
Atrodytų, kad su laiku ir didesniu sąmoningumu kokybė kaip tik turėtų gerėti.
Visuomenė tapo labai vartotojiška – visi nuolat kažko nori, perkamumas pasiekęs aukštumas. Žmonėms būtina atsinaujinti ne tik kiekvieną sezoną. Yra nemažai tokių, kurie nusiperka rūbą, bet jo taip ir neužsivelka – spintose kabo drabužiai su etiketėmis. O kai paklausi, kam reikėjo pirkti, dažnas atsako, jog buvo prasta nuotaika ir norėjosi save palepinti. Mano požiūris kitoks – geriau turėti mažiau, bet kokybiškų drabužių.
Kokie kūrybiniai projektai laukia netolimoje ateityje?
Rugsėjį prasidės nauji darbai – reklamos, spektakliai, kitais metais laukia ir filmas. Šiais metais laukiu trijų premjerų: Igno Jonyno, Jurgio Matulevičiaus ir Gerdos Paliušytės filmų, kuriems kūriau kostiumus.
Asmeniškai mano paties noras surengti parodą arba bent vieną kartą gyvenime sukurti drabužių kolekciją – performansą, bet ne dėl kitų, o dėl savęs, kad būčiau tai padaręs. Tai būtų klasikinio stiliaus siluetų kolekcija, o drabužiai skirti nešioti kasdien.
Ir paskutinis klausimas: jei galėtum, kokį patarimą duotum sau jaunam, dar tik pradedančiam karjerą?
Daryk tą patį, ką darai. Su visomis klaidomis, sėkmėmis ir nesėkmėmis – jos visos būtinos, kad taptum ne geresnis, o geriausias savo srityje.
