Modelis Brigita Gaižauskaitė savo gyvenimą lipdo plyta po plytos – pavyzdingai ir užtikrintai. O kiekviena gyvenimo duota galimybė ją iš mažo miestelio kiemų nuvedė iki mėlynosios pakrantės Monake. Čia ji šiandien gyvena su savo sužadėtiniu krepšininku Donatu Motiejūnu ir skina bei gardžiai mėgaujasi mados pasaulio ir verslo vaisiais.
Šis tekstas publikuotas birželio mėnesio „ELLE Lithuania“ numeryje.
Brigita, papasakok apie savo kasdienybę. Ji šiandien tikrai spalvota – net mūsų interviu derinimas vyko tarp fotosesijų, skrydžių. Ar pameni, kada tavo gyvenimas tapo toks intensyvus?
Modelio karjerą pradėjau septyniolikos, iki tol gyvenau paprastą gyvenimą Šilutėje – augau mažame miestelyje, daugiabutyje. Mokykloje buvau pramoginių šokių šokėja, tad jau tada turėjau grafiką kaip kariuomenėje (šypsosi). Kai gavau pirmą modelio kontraktą ir trims mėnesiams išvykau į Taivaną, lėktuve sėdėjau vos antrąkart gyvenime.
Tuomet supratau, kad kasdienybė gali atrodyti visiškai kitaip, nei man buvo įprasta – spalvingiau, įdomiau. Atsimenu, kai nuvykau į tokį didžiulį miestą kaip Taipėjus, kur viskas blizga, mane labiausiai sužavėjo „McDonald’s“ restoranai (juokiasi). Iki tol mąstydavau gana siaurai – galvojau, kad baigsiu mokyklą, studijuosiu choreografiją ir būsiu šokių trenerė. Tačiau po kelionės supratau, kad nepaisant to, jog jaučiu didžiulę aistrą šokiams, ji vis dėlto jau pasiekė savotiškas lubas.
Bet tėvai skatino siekti ir išsilavinimo?
Taip, tėvai visada sakė, kad mokslai labai svarbu. Todėl persikėliau į Vilnių ir pasirinkau studijuoti komunikaciją. Tiesa, kai atsikrausčiau gyventi į sostinę, pirmuosius metus pristabdžiau modeliavimą, dirbau įvairius studentiškus darbus. Tai tik dar labiau paskatino pasiilgti kelionių ir sąlyčio su įvairiomis kultūromis.
Tada visą pasaulį apgaubė pandemija, tačiau mano karjerai tai netgi išėjo į gerą, mat mokslai tapo nuotoliniai ir aš vėl visa jėga galėjau grįžti į mados pasaulį. Tad porą metų praleidau keliaudama tarp Milano ir Stambulo.
Papasakok apie savo gyvenimo Monake pradžią.
Man labai patinka, kad šiuo metu turiu tris amplua. Lietuvoje žmonės mane žino kaip krepšininko antrąją pusę. Pastebėjau, kad kai kurios moterys dėl to netgi jaučia kompleksą, nori įrodyti, kad „irgi kažką daro“, kad yra ne ką mažesnės asmenybės nei jų vyrai. Man tai visiškai netrukdo. Lietuvoje krepšinis yra labai mėgstamas, tad natūralu, kad krepšininkai sulaukia daug dėmesio. Be to, esu didelė krepšinio gerbėja, gyvenu tuo lygiai taip pat kaip Donatas. Tačiau turiu savo veiklų ir gyvenimą.
Antrasis amplua – verslas. Dirbu su nekilnojamuoju turtu. Ten niekas nežino, kad esu modelis ar krepšininko sužadėtinė. Na, o trečiasis vaidmuo – modelio. Jaučiuosi tam tikra prasme palaiminta, kad turiu galimybę save realizuoti taip įvairiapusiškai, tai man padeda gyvenime palaikyti balansą ir nepervargti.
Modelio darbas vis dar yra apipintas stereotipais. Ar esi susidūrusi su tamsiąja jo puse?
Taip, gana anksti. Kai grįžau po antrojo modelio darbo kontrakto, buvau vos devyniolikos, prisimenu pokalbį su mama – sakiau jai, kad savo dukros iki 20 metų niekur neišleisčiau. Ji net šiek tiek supyko (šypsosi). Tokio amžiaus merginos dar nesupranta, kas gerai, kas blogai. Mačiau daug merginų, kurios nuėjo ne tuo keliu, kuriuo reikėjo. Į klubus užsienyje modeliai dažnai kviečiami nemokamai – pagundų daug.
Aš – kuo puikiausias pavyzdys, buvau iš Šilutės, kur toliau savo kiemo ir mokyklos ne ką daugiau ir mačiau. Ir staiga turi važinėti su metro, sutinki žymius žmones, gauni daug pagyrų ir komplimentų – tai pakeri. Sunkiausia – mokėti būti su savimi. Paauglės to dar nemoka. Jos ieško, su kuo leisti laiką, ir tada viskas priklauso nuo to, į kokią kompaniją papulsi, o tai yra visiška loterija.
Vienas iš pradinių tavo karjeros taškų buvo „Miss Fashion TV“ konkursas. Ar šią patirtį prisimeni pozityviai ir ar apskritai žinai, kas tau iš tos patirties išliko?
„Miss Fashion TV“ projektas buvo po mano pirmojo modelių kontrakto, dabar jį prisimenu pozityviai, bet jei galėčiau atsukti laiką, nedalyvaučiau jokiame grožio konkurse. Tačiau tuomet buvau pasaulio paragavusi mergina iš mažo miestelio ir norėjau griebti absoliučiai kiekvieną kelyje pasitaikiusią progą, žinoma, neperžengdama moralės ribų.
Ar turėjai tikslų modelio karjeroje, ar tiesiog plaukei pasroviui?
Pradžioje neturėjau jokio plano. Septyniolikos vis dar šokau, tačiau vieną vasarą mano partneris nutarė mesti šokius (juokiasi). Tada galvojau, kad griuvo pasaulis, ką reikės veikti visą vasarą. Ir kaip tik tuo metu gavau pasiūlymą keliauti į Japoniją, labai jo išsigandau ir niekur neišvykau. Tačiau po savaitės atėjo dar vienas pasiūlymas – tada su ašaromis akyse jau išvažiavau.
Ir vis dėlto baigei magistrą. Kodėl siekei akademinio kelio, kai jau turėjai sėkmingą modelio karjerą?
Modelio darbas nėra toks stabilus ar pelningas, kaip dažnai atrodo. Modelių pasaulyje esu jau devynerius metus ir tik ketverius iš jų mėgaujuosi vadinamuoju „aukso amžiumi“. Pradžioje buvo ir neapmokamų darbų. Modelių pasaulyje viskas kinta: tendencijos, rinkos. Kartais tiesiog neužtenka būti gražiai – reikia tikti rinkai ir joje atsidurti reikiamu laiku.
Savo dienotvarkėje turėjau nemažai laisvo laiko, todėl visada turėjau antrą darbą. Pradėjau dirbti su įmonių komunikacija, socialiniais tinklais. Magistras buvo natūralus žingsnis – mokiausi nemokamai, be to, norėjau gilesnio savo srities supratimo. Jei vieną dieną modelio karjera baigsis, žinau, kad galėsiu tęsti veiklą kitur, tačiau dabar tai man yra ir kaip savotiška „transporto priemonė“, leidžianti keliauti ir kartu dirbti.
O kas padėjo suformuoti tokį sveiką požiūrį į modelio darbą?
Ko gero, didžiausią įtaką man padarė paprasta vaikystė. Nors nepatyrėme nepritekliaus, nuo pat mažens jaučiau stiprų troškimą patirti kuo daugiau, siekiau įspūdžių ir galimybių. Kiekviena proga išvysti pasaulį man buvo be galo vertinga. Tikrai nebuvo, kad kiekvieną kontraktą pasitikdavau su džiaugsmu. Dažnai būdavo ir ašarų – atsimenu, kai išvykdavau dirbti vasarai, grįžusi jausdavausi kažką praradusi.
Nors tai neilgas laikotarpis, per vasarą draugai gyveno savo gyvenimą, kurio nebespėdavau vytis. Grįždavau ir, žiūrėk, nebeturiu savo kompanijos. Be to, iki šiol skauda, kad praleidau savo mokyklos išleistuves. Suprantu, kodėl modelių pasaulis psichologiškai palaužia kai kurias merginas. Jis ne tik žlugdo asmenybę, bet ir išbando valią. Ne kiekvienai pavyksta išmokti tiek daug laiko būti vienai ir įžvelgti teigiamas šio darbo puses.
Ką tau apskritai reiškia karjera?
Studijuodama vis girdėjau pasakymą: „Jei moteris turi karjerą, šeimos neturės.“ Tai netiesa. Aš labai vertinu šeimą. Bet esu žmogus, kuris sunkiai nusėdi vienoje vietoje. Monakas dažnai matomas per blizgesio prizmę – sezoninė prabanga, paviršutiniškas žavesys. Bet realybėje tai puiki vieta gyventi. Prieš trejus metus, kai pradėjau santykius su Donatu, turėjau darbo kontraktą Kinijoje.
Puikiai prisimenu tą akimirką, kai susėdome, ir Donatas labai gražiai paprašė suteikti mums galimybę pabūti kartu – kartu pagyventi ir atšaukti kontraktą. Taip ir nutiko, kad likau čia. Šiandien džiaugiuosi atradusi puikų balansą tarp darbo, poilsio ir asmeninio gyvenimo. Be to, karjera čia taip pat klostosi sėkmingai – Prancūzija yra puiki rinka, kurioje turiu pakankamai darbo ir galimybių augti.
Ar buvo dvejonių, persikėlus gyventi kartu?
Buvo. Net dabar kartais pagalvoju: „O jei būčiau likusi Paryžiuje?“ Bet juk negyvensi su mintimi „kas būtų, jeigu būtų“. Esame atradę laimę. Šiandien Monakas mums tinka ir darbui, ir gyvenimui.
Ar tavęs neišgąsdino santykiai su itin žinomu vyru?
Iš pradžių – taip. Jaučiau, kad apie mane rašoma tiesiog kaip apie jo merginą, tarsi neturėčiau savo tapatybės. Bet ilgainiui supratau – nėra ko bijoti ar juo labiau bandyti jo užgožti. Aš juo labai didžiuojuosi, jis turi įspūdingą karjerą, dėl kurios ir yra žinomas. Tiesa, pradžioje skaitydavau komentarus po straipsniais apie mus – skaudėjo širdelę. Bet tai nesukėlė krizių ar dramų tarp mūsų.
Ar tas žinomumas pakeitė tavo gyvenimą?
Nelabai. Mes praktiškai negyvename Lietuvoje, o čia, Pietų Prancūzijoje, žmonės net nežino, kas aš esu ir su kuo draugauju. Aišku, kai lankomės varžybose, dėmesio būna, bet tai teigiama patirtis.
O kas labiausiai jus jungia?
Kad ir kaip tai skambėtų – krepšinis! Mūsų namuose per televizorių visada rodo krepšinį, žiūrime visas lygas: Eurolygą, Ispanijos, Lietuvos čempionatus. Tam tikra prasme tai yra išsipildžiusi mano svajonė, nes krepšinį įsimylėjau dar vaikystėje. Man patinka po varžybų jas analizuoti, kalbėtis ir juo domėtis. Be to, turime ir bendrą NT verslą, dirbame kaip komanda, kaip geriausi draugai.
O jei vienam iš jūsų tektų persikelti į kitą šalį – kaip tai paveiktų jūsų gyvenimą?
Kol kas mums labai pasisekė – jau ketverius metus gyvename Monake, kuris strategiškai patogus tiek man, tiek jam. Bet jei kažkuris turėtų išvykti (o netolimoje ateityje taip ir bus) – taip ir padarytume. Mano darbas lankstesnis – galiu planuoti laiką, dirbti nuotoliu, prireikus išvykti. Jo darbas sezoniškesnis ir labai lokalus, bet mes visada deriname sprendimus kartu.
Ar įsivaizduoji save gyvenančią Lietuvoje?
Kol kas – ne. Lietuva man labai graži vasarą – visada į ją grįžtame. Bet visam sezonui, darbo prasme, šiuo metu Lietuva man nėra patogiausia vieta.
O kas tau kaip moteriai svarbiausia santykiuose?
Svarbiausia – ryšys, dirbame kaip komanda. Augau su broliu, su kuriuo turiu labai stiprų ryšį. Tai mane išmokė, kokių santykių noriu – pagrįstų komandiškumu, humoru, pagarba. Nebūtina, kad viskas būtų lengva – svarbu, kad būtume kartu.
Papasakok, ką apie tave sužinoję žmonės nustebtų?
Mažai kas tai žino, bet esu Šilutės rajono šaškių čempionė (juokiasi). Šaškės man labai patiko nuo vaikystės, jomis žaisti mane išmokė močiutė, ir tai mane taip „užkabino“, kad po pamokų kasdien eidavau pas ją žaisti. Tai nėra labai žinoma mano gyvenimo dalis, bet labai miela širdžiai. Donatas iš manęs dėl to juokiasi (šypsosi).
Tiesa, dažnai žmonės nustemba tai sužinoję, nes stereotipai tikrai egzistuoja. Žmonės galvoja, kad esu tik modelis ar tik krepšininko antroji pusė. Man nereikia žinomumo vien tam, kad būčiau matoma. Labai dažnai žmonės nežino, kiek daugiau gali slypėti už išorės – pavyzdžiui, kad modelis gali būti ir šaškių čempionė, ir verslininkė (juokiasi).
Tu – šilta, pagarbi, rami ir realistiška. Iš kur tai atėjo?
Iš šeimos. Būtent šeimoje išmokau pagrindinių vertybių: žemiškumo, pagarbos darbui ir galimybėms. Pamenu, kai man buvo keturiolika, vasarą gavau pirmąjį darbą – nešioti lankstinukus. Man tai buvo didžiulis pasiekimas. Važiuodavau dviračiu tol, kol išdalydavau tuos tūkstantį lankstinukų, jaučiausi tokia suaugusi. Ir dabar labai gerbiu žmones, kurie atėjo ne iš turtingos aplinkos, o savo pastangomis siekia tikslų ir savo vaikus augina taip, kad jie patys ieškotų kelių.
Mano požiūriui į gyvenimą labai daug įtakos turėjo tiek artimieji, tiek skirtingais gyvenimo etapais sutikti žmonės. Pavyzdžiui, mano mama anksčiau dirbo dailės mokytoja – kartu tapydavome, o tą meilę menui pastebėjo mano pradinių klasių mokytoja. Ji vis ieškodavo konkursų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ir skatino juose dalyvauti. Pirmąkart gyvenime į Vilnių ir nuvykau būtent laimėjusi tapybos konkursą. Nors menininke netapau, jau tada šie patyrimai formavo mano požiūrį: nesvarbu, iš kur esu kilusi – svarbu tikėti savimi ir griebti kiekvieną šansą.
Būtent šeimoje išmokau pagrindinių vertybių: žemiškumo, pagarbos darbui ir galimybėms.
Kas tau yra moteriškumas?
Nuo mažens buvau berniukiška. Kai mano bendraamžės pradėjo skleistis kaip moterys, aš vis dar mūvėjau džinsus ir dėvėjau sportinį megztinį. Kartais bandydavau atrodyti vyresnė ar moteriškesnė, tačiau tai atrodė nenatūralu. Tik kai pradėjau keliauti, modeliauti, bendrauti su įvairiais žmonėmis, pamažu atsirado moteriškumo pojūtis. Jį labai sustiprino ir šokiai – mano trenerė Skaistutė Idzelevičienė sakydavo, kad moteriškumas turi būti išjaustas. Dabar suprantu, kad viskas formuojasi pamažu. Kartais jaučiuosi visai ne moteriška – ir tai irgi yra gerai. Man patinka būti įvairiapusei.
Ko dabar labiausiai lauki?
Šiuo metu labai laukiu Eurolygos finalinio ketverto! Tai toks laikotarpis, kai susikaupia viskas – krepšinio sezono kulminacija, modeliavimo darbų pikas Pietų Prancūzijoje, o versle – nekilnojamojo turto sezono pradžia. Balandis–gegužė visada labai intensyvūs mėnesiai.
Bet vėliau – birželio viduryje – planuoju pailsėti. Noriu grįžti į Lietuvą, į Nidą, tiesiog atsigulti smėlyje, atsipūsti ir pasimėgauti vasara.
