Viskam savas laikas – taip galėtų prasidėti irkluotojos, olimpinės bronzos laimėtojos Viktorijos Senkutės knyga. Karjera, kupina iššūkių, skausmo ir traumų, galiausiai atvedė ją į pirmąją suaugusiųjų kategorijos kulminaciją. Tad po šių išgyvenimų ji jau žino, kad savo nuojauta vadovautis tiesiog privaloma.
Pirmiausia pradėkime nuo švelnaus klausimo – ar jau pavyko psichologiškai ir fiziškai atsigauti nuo olimpiados?
Šiuo metu jaučiuosi jau šiek tiek geriau nei anksčiau, pavyko į šalį atidėti susikaupusias emocijas. Tačiau žinučių ir skambučių skaičius vis primena apie olimpiadą, ką ten patyriau. Su šia mintimi dar nesu iki galo susigyvenusi.
Tavo olimpinis medalis – ne pernelyg planuotas. Dažnai sportininkams visuomenė sudaro didelį spaudimą dar prieš pat varžybas. Kaip tu manai, gal tai, kad tau nebuvo daromas žiniasklaidos spaudimas, vis dėlto padėjo?
Manau, kad tikrai padėjo. Perdėtas dėmesys ir lūkesčiai sportininkams labai trukdo. Sportininko rutinoje galioja visa sistema – tiek fizinė, tiek emocinė. Be to, varžybų metu psichologija būna labai sujautrėjusi. Tam, kad nesiblaškyčiau, visų žaidynių metu buvau išsitrynusi savo socialinius tinklus, tačiau iki galo atsiriboti niekada nepavyksta. Tad labai stengiausi tiesiog susikoncentruoti į savo darbą ir siekiau padaryti geriausia, ką galėjau tą dieną.
Prieš važiuodama į Paryžių sau tiesiog pasakiau, kad olimpiadoje noriu gerai praleisti laiką, kaskart noriu startuoti taip, kaip galiu geriausiai. Nenorėjau savęs spausti į rėmus. Pasakiau sau, kad tai yra paprastos varžybos. Tai buvo lyg susitarimas su savimi savęs nespausti. Kai man būna smagu, visuomet būna geros varžybos.
Savo irkluotojos karjeroje patyrei nemažai iššūkių. Papasakok apie juos ir tai, kaip tuos iššūkius pavyko apeiti?
Laikas, kai federacija nutraukė finansavimą, man buvo labai sudėtingas visomis prasmėmis – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kurį laiką neigiau faktą, kad man rūpi tai, kas atsitiko. Po kiek laiko šį faktą jau priėmiau ir sau leidau išjausti visas emocijas. Na, o paskutinis etapas buvo tuomet, kai ėmiausi dėl to veiksmų. Susidariau planą ir pajudėjau su juo į priekį.
Šiandien jau esu įsitikinusi, kad tais momentais, kai gyvenime atsiranda didelių iššūkių, bėdų ar nesklandumų, reikia leisti sau juos išjausti, negalima to ignoruoti ir apsimesti, kad viskas gerai. Kai išbūni šias emocijas, tampa lengviau judėti į priekį. Tiesa, tyliai ignoruoti skaudžius išgyvenimus yra lengviau, nei juos pripažinti, tačiau pyktis, nusivylimas ar pagieža negali ilgai kauptis viduje. Man tai labai padėjo, nes pagaliau pajaučiau, kad plaukime dar tikrai ne viską padariau.
Mano karjeroje buvo dažnų traumų. Yra buvę metų, kai atrodė, kad pagaliau viskas einasi puikiai, kyla ir gerėja fizinė forma, ir tuomet man lūžo šonkaulis. Po dviejų mėnesių, praleistų sveikstant, grįžau į sportą ir vėl susilaužiau šonkaulį.
Maža to, atrankos į olimpines žaidynes metais turėjau varžytis ne vienvietėje, o dvivietėje valtyje. Kartu su kolege į žaidynes turėjome važiuoti kaip greičiausia Lietuvos moterų valtis. Tada aš vėl gavau traumą ir į Europos čempionatą neišvažiavau. Tai labai išmušė iš vėžių.
Panaši situacija įvyko ir praėjusiais metais. Likus mėnesiui iki Europos čempionato susirgau kovidu ir nebegalėjau treniruotis. Šiaip ne taip į jį nuvykau ir patekau į finalą. O štai likus pusantro mėnesio iki olimpiados sugrįžo mano seniai turėta trauma. Atrodo, kad tai turėjo būti mano metai, tačiau vis kažkas nutikdavo. Būtent todėl ir kulminacija, kai sužinai, kad tikrai važiuoji į olimpines žaidynes, man reiškė labai daug.
Kaip tu apskritai atsiradai irklavime? Ir kodėl pertraukos metu nusprendei pasirinkti dviračių sportą?
Irklavime atsiradau, nes gimiau ir užaugau Trakuose, o tai – Lietuvos irklavimo sostinė. Vaikystėje darbavausi irklavimo centre. Pamačiusi šį sportą iš arti, iškart užsikabinau. O dviračių sporte atsiradau per pandemiją, kai buvo atšauktos visos irklavimo varžybos. Su kolegomis nusipirkome dviračius ir pradėjome daug treniruotis. Pastebėjau, kad man tikrai neblogai sekėsi, ypač kai dalyvavau keleriose triatlono varžybose. Man užteko ištvermės ir tvirtų kojų – šiuos dalykus atsinešiau iš irklavimo. Tad kadangi dviračių sporte man iškart pradėjo sektis, neilgai trukus pamačiau tai kaip kryptį, į kurią galėčiau fokusuotis.
Atėjusi pas dviračių trenerį, prisistačiau, kad esu irkluotoja, bet Paryžiaus olimpinėse žaidynėse noriu dalyvauti su dviračiu. Prižadėjau, kad darysiu viską, ką tik reikės. Turėjau didelę svajonę ir labai griežtai laikiausi treniruočių plano – kasdien važiuodavau dviračiu po 3 valandas, nepaisant to, koks už lango oras. Atrodė, kad dėl tikslo galėjau padaryti bet ką, tačiau galiausiai supratau, kad kai kurie dalykai yra neišmokstami. Man pritrūko drąsos, besileisdama nuo kalno su dviračiu labai bijodavau nukristi. Mane visi lenkdavo, o aš stabdydavau (šypsosi). Tuomet ir supratau, kad čia čempione netapsiu.
Kas vis dėlto tau suteikė motyvacijos grįžti į irklavimo sportą?
Vidinis tikėjimas savimi, kad šiam sportui dar neatidaviau visko, ką galėjau. Klausiau savęs, ar tikrai tik tiek galėjau pasiekti? Juk man nesisekė dėl atsitiktinumų: vis įvykdavo kokia trauma, liga… Laimei, federacijos valdžia, kuri priėmė sprendimą nutraukti mano finansavimą, nebebuvo perrinkta naujai kadencijai, tad į jų vietą atėjo naujoji. Jie sukūrė naują sistemą, tikslus ir atvertė naują, švarų lapą. Federacijoje pasikeitė viskas – tapo aišku, ko reikia, kad iškovotum teisę siekti, ko nori. Anksčiau viskas buvo sutariama žodžiu, prioritetas buvo tie sportininkai, kurie labiau patiko valdžiai. Būtent tai man suteikė tikėjimo savimi, kad dar galiu pasiekti užsibrėžtų tikslų.
Gali susidaryti vaizdas, kad viską gauni sunkiausiu keliu. Ar taip ir yra?
Tiesa, tikrai nesu žmogus, kuriam viskas pasiseka iš pirmo bandymo. Šiuo metu man yra 28-eri ir ši olimpinė bronza yra pirmasis mano suaugusiųjų kategorijos medalis. O mano jaunesnės kolegės, kurios su manimi važiavo į žaidynes, jau turėjo jų ir po keturis (juokiasi). Šiandien jau gerai suprantu, kad anksčiau tiesiog buvo ne mano laikas. Kad ir kas būtų, net jei užklumpa sunkumai, nereikia dėl jų palūžti. Visada stengiuosi sau priminti, kad niekas nevyksta be priežasties.
Yra buvę momentų, kai pasibaigus sezonui (kartu ir finansavimui) privalėjau ieškoti darbo kokioje nors parduotuvėlėje, kad tik galėčiau išgyventi. Keldavausi 5-ą valandą ryto, kad pasportuočiau, o vėliau iki pat vakaro dirbdavau. Tačiau nieko nekeisčiau. Žinoma, viską gauti greitai – labai malonu, tačiau, kai kelyje yra iššūkių, labiau vertini tai, ką turi.
Ko visuomenė dažniausiai nežino apie pasiruošimą olimpinėms žaidynėms?
Dažniausiai visuomenė nemato, kad sportininkas, kuris prieš tūkstantinę minią kirto finišo liniją, yra tik žmogus. Jis namuose irgi turi atsakomybių, kasdien gamina valgyti, turi psichologinių iššūkių, turi šeimą, draugų, užsiima kokia nors kita veikla, ne tik sportu. Štai aš dvejus metus visu etatu dirbau IT sektoriuje. Iš šio darbo išėjau tik šį vasarį. Maža to, niekas nemato tavo vidinių nesusipratimų, koks po treniruočių esi pavargęs. Dažnai tenka praleisti gimtadienius, šventes ir akimirkas, kurių nebesusigrąžinsi. Žinoma, išsipildžiusi svajonė tai atperka, tačiau tai vis tiek liūdina.
Profesionali sportininkė dirbo IT sektoriuje?
Kai netekau sportininko finansavimo, ėmiau ieškoti darbo ir pradėjau dirbti IT sektoriuje. Tuomet šioje sferoje neturėjau jokios patirties. Džiaugiuosi, kad mano vadovė patikėjo mano užsidegimu, nors turėjau tik minimalias IT žinias. Aš labai norėjau dirbti, išmokti ko nors naujo – dirbau operacijų skyriuje su vidiniais įmonės procesais. Tai – puiki patirtis, nes toje įmonėje visiškai save realizavau, labai greitai visko išmokau, o geriausia tai, kad man buvo nuoširdžiai įdomu. Be to, galėjau lengvai suderinti ir darbą, ir sportą, nes dirbau nuotoliniu būdu.
Tam, kad gautum profesionalaus sportininko atlyginimą, privalai dukart per metus dalyvauti varžybose ir išsikovoti stipendiją. Tad darbo man neabejotinai reikėjo. Galiausiai, kai užsidirbau profesionalaus sportininko atlyginimą, darbo vis tiek nemečiau, nes jis man labai patiko. Jei būtų mano valia, būčiau jį dirbusi iki dabar, nes norėjau fizinę veiklą atsverti protine. Būtent todėl kovo mėnesį pradėjau mokytis programavimo ir duomenų analitikos.
Ar lengva moterims sporte? Ir kitas, sunkesnis klausimas – ar sunkiau nei vyrams? Ypač irklavime.
Turbūt galima lįsti į tokias detales kaip skirtingas laikas. Be to, vyrai greičiau baigia kentėti. Tačiau nemanau, kad vyrams ir moterims šis sportas skiriasi – mes visi kenčiame vienodai, visi jaučiame tą patį skausmą ir nuovargį. Tiek moterys, tiek vyrai dažnai finišą pasiekia milisekundžių skirtumu.
Nepaisant to, yra stereotipų, kad moterų kategorijoje yra mažesnė konkurencija, tačiau aš esu įsitikinusi, kad taip nėra. Olimpinėse žaidynėse buvo pasiekta visiška lygybė. Be to, irklavimo sporte Lietuvoje mes turime labai tvirtą ir stiprų moterų komandos branduolį. Nuolat padedame viena kitai stiprėti, siekti aukštumų, viena į kitą lygiuojamės ir stumiame į priekį.
Tavo antroji pusė Simonas Maldonis taip pat profesionalus irkluotojas. Ar tai, kad jūs abu sportininkai, – privalumas ar labiau santykius sunkinantis dalykas?
Tai – didelis privalumas. Turime panašią rutiną, kartu keliamės, pusryčiaujame, stengiamės derinti mitybą, užsiimame panašiais pomėgiais. Džiugu, kad suprantame vienas kitą ir galime pasikalbėti apie nuovargį, darbą salėje, vandenyje. Kai būna sunkiausios, didžiausio nuovargio dienos, kartais įvyksta ir konfliktų. Tačiau vienas kitą labai gerai suprantame ir iškart atsiprašome – juk abu būname pavargę ir tiesiog nebesurenkame tinkamų žodžių. Tik kiti sportininkai gali suprasti, kokį fizinį krūvį patiria profesionalūs sportininkai.
Ar jums pavyksta rasti balansą tarp sporto ir asmeninio gyvenimo, laiko kartu?
Nepavyksta (juokiasi). Tiesa, sportininkai turi tam tikrą sezoniškumą. Pavyzdžiui, vasarą, be jokių išlygų, sportas yra svarbiausia, rudenį atostogaujame, daugiau laiko leidžiame kartu, nudirbame savo darbus, o žiemą – visko po truputį. Kiekvienas metų laikas turi savo prioritetus. Kai vasarą visi atsipalaiduoja, atostogauja, leidžia laiką su draugais, mums yra visiškai priešingai, nes tai – pats įtempčiausias metų laikas. Tad ruduo mums – balanso laikas.
Kaip mėgsti atsipalaiduoti?
Aš labai klausau savo kūno, mėgstu keliauti, šokti. Dažnai su draugėmis mėgstame vakarais susirinkti, pasiruošti visą lentelę užkandžių ir kelias valandas, gurkšnodamos vyną, šnekučiuotis. Su maistu savęs neriboju, jei užsimanau ko nors nesveiko, leidžiu tai suvalgyti. Save labai ribojant vieną dieną tas „saugiklis“ gali sprogti. Be to, atsipalaiduoju ir mokydamasi – tai man yra puiki atsvara.
Likus mėnesiui iki olimpiados, mano režimas netgi palengvėjo. Visas fizinis darbas jau yra padarytas. Svarbiausia, išlaikyti savo norą eiti ant vandens. Tad tuo metu leidau sau dažnai susitikti su draugėmis, valgyti skanų maistą ir leisti pasimiršti, kad esu profesionali sportininkė.
Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po šio istorinio laimėjimo? Kokiu keliu dabar eisi? Sporte juk turi ne vieną pasirinkimą.
Irklavimas yra mano pirmoji meilė, tad jame tikrai liksiu. Pasikeitė tik tai, kad dabar manęs reikia kur kas daugiau žmonių (šypsosi). Sulaukiu daugiau skambučių ir prašymų papasakoti savo istoriją. Anksčiau esu pasvajojusi, kad kada nors norėčiau skaityti paskaitas, ką nors įkvėpti savo istorija, tad džiaugiuosi, kad ši svajonė pamažu pildosi. O štai mano vidiniame pasaulyje jokių pokyčių neįvyko. Mano noras irkluoti liko toks pats.
Kokie ateities planai?
Pabaigusi mokslus planavau ieškoti darbo. Tačiau šiuo metu labiausiai esu susitelkusi į poilsį, susiplanavau tolimesnių kelionių. Vėliau, kai baigsis poilsio periodas, grįšiu į sportą. O kaip dėliosis kiti reikalai – nenoriu spėlioti (šypsosi).
