Daugeliui šį žurnalą skaitančių Lietuvoje tolimoji Australija veikiausiai skamba kaip intriguojanti abstrakcija. Laukinė gamta, neįtikėtina floros ir faunos įvairovė ir visai kitas sezonų ritmas, rodos, sykiu traukia ir intriguoja. O kuo Australija kvepia?
Pasak Dmitrio Weberio, pirmųjų žemyno aukštosios parfumerijos namų „Goldfield & Banks“ įkūrėjo, vakariečių vaizduotėje tokios aromatų paletės iki šiol nebuvo. „Crème de la Crème“ kvietimu kalbamės ne tik apie turtingą Australijos gamtą, bet ir apie parfumerijos meno ateitį, kuri pamažu skleidžiasi būtent tolimajame žemyne.
Pasakojimą apie „Goldfield & Banks“ reikia pradėti supinant kelias istorines gijas. Pirmoji – 1770-ieji. Keliautojo Jameso Cooko laivas „Endeavour“ jau trečius metus skrodžia pasaulinį vandenyną ir su grupe iškiliausių Europos mokslininkų analizuoja nepažintų kraštų florą bei fauną. Ekspedicijos tikslas – apkeliauti pietinę Afriką, Pietų Ameriką, pasiekti Indijos vandenyno salas bei Australijos krantus.
Vienas iš ekspedicijos lyderių – seras Josephas Banksas, garsus botanikas, asmeninis karaliaus Jurgio III patarėjas ir karališkojo botanikos sodo puoselėtojas. Maždaug 1770-ųjų viduryje „Endeavour“ pasiekia Australiją ir ten praleidžia septynias savaites, kurias J. Banksas su kolegomis išnaudoja Australijos floros kolekcijos sudarymui. Joje – per 800 iliustruotų pavyzdžių, išsaugotos sėklos, lapai ir žiedai, paliudiję žemyno gamtos įvairovę ir įspūdingus botaninius resursus.
Praeina keli pasaulį radikaliai pakeitę šimtmečiai. 2013-aisiais belgų kilmės prancūzas D. Weberis, jau ne vienus metus dirbantis su žinomais aukštosios parfumerijos kūrėjais, pirmą kartą atvyksta į Australiją. Komandiruotės metu smalsus vyras tyrinėja Australijoje auginamas natūralias kvapiąsias medžiagas ir vis pasiteirauja, ar šalyje egzistuoja bent vieni parfumerijos namai, dirbantys su vietiniais ingredientais ir atspindintys išskirtinio grožio Australijos gamtą. Atsakymas visada tas pats – ne.
2016-aisiais D. Weberis, įsimylėjęs Australiją ir palikęs namus Europoje, pradeda „Goldfield & Banks“ – savo svajonių projektą, kuris leidžia sujungti aukštosios parfumerijos meistrystę bei pomėgį ieškoti retų botaninių esencijų. Pavadinimas „Goldfield & Banks“ pasirenkamas neatsitiktinai – pirmasis žodis yra nuoroda į didžiulius Australijos aukso rezervus ir tampa metafora turtingai žemyno gamtai, o antrasis – tai duoklė serui J. Banksui, tapusiam pirmuoju europiečiu botaniku, aplankiusiu Australiją bei nuodugniai ištyrusiu jos florą. Ar D. Weberis jaučia sielų giminystę su garsiuoju XVIII amžiaus mokslininku? Pašnekovas šypteli: „Manau, tikrai turime šį tą bendro.“
Pokalbį norisi pradėti nuo pačių „Goldfield & Banks“ ištakų. Įkurti pirmuosius aukštosios parfumerijos namus Australijoje – švelniai tariant, drąsus žingsnis, mat iki Jūsų niekas to nebuvo padaręs. Kokia buvo ta pirmoji kibirkštis, paskatinusi pradėti vystyti šį projektą, kuris trunka jau devynerius metus?
Tiesą sakant, ilgą laiką visai neturėjau svajonės ar ambicijos kurti savo parfumerijos ženklą. 2013 metais pirmą kartą atvykau į Australiją darbo reikalais – rengiau „Cartier“ pristatymą Sidnėjuje, o vėliau dar keturias savaites tiesiog keliavau po šalį. Kuo daugiau pamačiau, tuo labiau stebėjausi, kad tokioje gamtos resursų gausioje šalyje dar nėra nė vieno tikro prabangaus vietinio parfumerijos ženklo, ką jau kalbėti apie aukštąją parfumeriją.
Turbūt nenuostabu, kad mintys pakrypo būtent ta linkme – juk tuo metu jau turėjau bene 20 metų patirties komunikuodamas, parduodamas ir kurdamas aromatus – dirbau su tokiais grandais kaip „Yves Saint Laurent“, „Jean Paul Gaultier“, „Narciso Rodriguez“, taip pat buvau atsakingas už „Tom Ford“ kvepalų linijos plėtrą Jungtinėje Karalystėje, konsultavau daugelį didžiųjų mados ir parfumerijos namų.
Natūraliai kilo idėja, kad galbūt jau laikas viską, ką žinau, panaudoti tikslingiau, rinkai pristatant kažką visiškai naujo – aukštosios parfumerijos ženklą iš Australijos. Neabejodamas sakau, kad šio žemyno gamta – tai mano kasdienis įkvėpimas. Ji yra ekstremali, laukinė, švari. Vieną dieną esi paplūdimyje šalia turkio spalvos vandens, kitą – žiūri į sniegu apklotas kalvas Tasmanijoje. Kai kurios teritorijos neturi jokios taršos – nė lašo! Tik įsivaizduokite, kokia ten botaninių ingredientų gausa ir kokybė…
Vis dėlto turiu pastebėti, kad esate europietis, savo karjerą pamažu vystęs būtent Vakarų rinkose, ten įgavęs žinių bei pažinęs tiek gamintojus ir kūrėjus, tiek klientus. Kaip Jums sekėsi atvykus į Australiją patiems australams pasiūlyti naują sumanymą? Ar iškart pavyko paaiškinti, ką sugalvojote ir kaip tai būtų vertinga bei įdomu?
Iš pradžių jaučiausi tarsi ateivis. Neperdedu! Tuo metu nišinės parfumerijos rinkose dažniausiai iškildavo prekių ženklai iš tokių šalių kaip Prancūzija, Italija, Jungtinė Karalystė – niekas rimtai nežiūrėjo į idėją, kad kvapai gali turėti ir australiškų šaknų ar charakterį. Tačiau žinojau, Australija turėjo tai, ko neturėjo kiti, – išskirtinius vietinius ingredientus: boronijų, budos medienos, mėlynųjų kiparisų aliejus… Jie kvepėjo ne kaip įprasta rožė ar jazminas iš Graso – jų aromatai buvo laukiniai, aromatingi, žemiški. Tai tarsi nauja olfaktorinė kalba, kurios net įtakingiausi Vakarų kūrėjai beveik nepažinojo. Kai mūsų pirmąją kvapų kolekciją pardavinėti pradėjo garsioji „Barneys“ universalinė parduotuvė JAV, supratau – mes tikrai darome kažką ypatingo.
Kaip manote, kodėl būtent Australija nusipelnė būti įrašyta į aukštosios parfumerijos žemėlapį?
Vien dėl gamtos! Jau 1964 metais „Dior“ parfumerininkai pasitelkė australišką boronijų aliejų kvepalams „Diorissimo“. Juk tai vienas brangiausių aliejų pasaulyje! Bet šiandien mes esame vieninteliai aukštosios parfumerijos namai, kurie naudoja jį pačia gryniausia forma. Arba, tarkime, paminėkime santalą – 85 proc. viso pasaulyje naudojamo santalo medienos aliejaus atkeliauja iš Australijos.
Sakyčiau, kad būtent milžiniškas vietinių ingredientų potencialas suteikia teisėtą pagrindą Australijai būti aukštosios parfumerijos žemėlapyje. O ir pats „Goldfield & Banks“ siekia parodyti, kad įmanoma sujungti dar mažai žinomus vietinius botanikos stebuklus ir prancūziškąją parfumerijos gamybos tradiciją, kuri pasaulyje neturi lygių. Nuolat dirbu su geriausiais parfumerininkais iš „Firmenich“, „Givaudan“ bei „Robertet“ – jiems didelis džiaugsmas dirbti su naujomis medžiagomis, o man smagu, kad pamažu plečiasi parfumerinio suvokimo ir skonio ribos.
Beje, ne visi parfumerininkai turi šiuos ingredientus savo „paletėje“, todėl kartais turime patys juos atsiųsti, o tada jie būna integruojami į formulę rankomis. Pavyzdžiui, agarmedžių aliejaus tiesiogiai įpilame į kvepalų partiją galutiniame etape. Tai sudėtinga – reikia papildomo filtravimo, stabilizavimo. Tačiau būtent taip sukuriamas unikalus aromatas, o mes patys nesivaikome greitų rezultatų – kuriame kvapus po pusantrų, kartais dvejus metus.
Nuolat kartoju, kad ir mūsų klientai nori atradimų – jie nori jaustis tarsi keliaudami, uostydami nežinomus žiedus, medžius ar augalus, apie kuriuos anksčiau nė nežinojo. Man tai yra tikroji prabanga, mat kvapas tarsi įgalina pabėgti į kitą pasaulį, pajusti ryšį su žeme, o ne su praeities statuso simboliais.
Įdomių ingredientų paieškos visada prasideda nuo pažinties su vietiniais ūkininkais ir botanikais. Kaip Jums pavyko užmegzti draugystes su australais, kurie savo pačių floros niekada neįsivaizdavo kaip aukštosios parfumerijos pasaulio dalies?
Pradžia buvo labai sunki. Atvykau iš Europos, neturėjau jokio vietinio prekių ženklo užnugario, o Australijos ūkininkai – labai uždari, ištikimi tradicijoms. Reikėjo tikrai daug laiko, kad pelnyčiau jų pasitikėjimą. Bet man tai buvo svarbu – norėjau ne tik naudoti jų ingredientus, bet ir padėti jiems augti bei pasakoti savas istorijas. Pavyzdžiui, bendradarbiaujame su „Wescorp“, kuri augina agarmedžius ir santalus, pas juos dabar jau turime ir savo plantacijas. Taip pat – su „Dutjahn Oils“, kurių 50 proc. pelno skiriama vietos aborigenų bendruomenėms, nes būtent jų žemėse auga geriausia santalo mediena.
Šiandien man nebereikia bandyti iki įkyrumo įsiteigti ir iš naujo pasakoti apie „Goldfield & Banks“ misiją – ūkininkai man patys siunčia naujų eterinių aliejų pavyzdžius, kviečia išbandyti naujas distiliavimo technikas. Jie žino, kad juos ne tik gerbiu, bet ir noriu rodyti pasauliui. Dėl to šis projektas man yra pirmiausia ryšys su bendruomene, o ne tik verslas.
Neabejoju, kad kuriant aromatus su vakariečių žvilgsniui egzotiškomis medžiagomis turbūt kyla įvairių diskusijų. Kaip kūrybos proceso metu nusprendžiate, kad aromatas jau pabaigtas ir geriausiai atspindi norimą ingredientą ar idėją?
Tai instinktyvu. Ne racionalus sprendimas, ne analitika – tiesiog vidinis žinojimas. Dirbu su parfumerininkais mėnesių mėnesius: siunčiu pastabas, bandome skirtingas versijas, koreguojame, grįžtame prie pradžios. Ir vieną dieną kvapas tiesiog… suskamba. Subalansuotai, atvirai, organiškai. Tada žinai – metas paleisti jį į pasaulį. Bet turiu prisipažinti – būna, kad aromatą „atidedu“ ar net jo visai atsisakau, jei nejaučiu to, ką norėčiau jausti. Tada geriau sustoti, nei klientams pasiūlyti tai, kuo pats netikiu.
Ar parfumerininkai nesiskundžia dėl tokio smulkmeniškumo?
(Juokiasi.) Skundžiasi! Vienas jų, Olivieris Crespas, kartą sakė: „Dmitri, kvapas jau puikus.“ O aš atsakiau: „Man dar ne.“ Ir tada pasiūliau jam pridėti figmedžių sakų natą į „Silky Woods Elixir“. Ši viena idėja, rodos, viską pakeitė – kvapas tapo sodrus, kremiškas, subalansuotas. Buvo verta laiku ir vietoje pasakyti tvirtą „ne“.
Naujausias Jūsų išleistas aromatas – itin unikalus, koralinių gėlių akordu suskambantis „Pacific Rock Flower“. Kokį naują skyrių „Goldfield & Banks“ istorijoje jis pradeda rašyti?
Tai kvapas, kuris gimė kaip bestselerio „Pacific Rock Moss“ tęsinys. Gal nuskambės juokingai, bet klientės man pradėjo pasakoti, kaip jų vyrai vis skolinasi šiuos kvepalus, o jos pačios jau norėtų kažko naujo, subtilesnio. Taip kilo idėja sukurti švelnesnę, tarsi gėlėmis apipintą versiją, kurią patikėjau parfumerininkei Emilie Bouge iš „Robertet“ – ji sudėliojo kremišką, vandenynu kvepiančią kompoziciją, paremtą daugiau nei 100 ingredientų. Vienas ypatingiausių aspektų – kokosų vaško akordas. Jis nėra saldus, kaip daugelis tikėtųsi – jis „purvinas“, šiltas, net šiek tiek prieskoningas. Tai kvapas apie kontrastus – jūra ir žiedai, druska ir kreminė šiluma.
Minėtasis koralinių gėlių akordas man buvo tarsi poreikis sukurti poetinę metaforą – įsivaizduoti, koks galėtų būti žydinčių koralų aromatas. Šiek tiek povandeninės gaivos, šiek tiek šviesos mirgėjimo vandenyje, bet kartu ir žiedus skleidžiančių gėlių švelnumas. Šiam akordui naudojame mimozas, tuberozas, jazminus. Tai labai rafinuota kombinacija. Beje, ar žinojote, kad mimozos į Vakarus atkeliavo iš Australijos? Jos pirmąsyk atgabentos į Europą tik XIX amžiuje! Įdomu, tiesa?
