Muzika, šeima ir tikėjimas – trys pagrindiniai akordai, skambantys atlikėjo, prodiuserio ir kompozitoriaus Lino Adomaičio kasdienybėje. Neseniai pasirodžius naujausiam jo albumui „Stebuklas“, kalbame apie Lino gyvenimo ir kūrybos stebuklus.
Ar prisimenate, kada ir kaip pirmą kartą supratote, kad muzika – jūsų kelias? Kas paskatino jus pradėti?
Tai pajutau dar vaikystėje. Žavėjausi savo tėčiu, kuris buvo paniręs į muziką, grodavo įvairiuose renginiuose, charizmatiškai bendraudavo su publika. Jo pavyzdys darė man didžiausią įtaką. Pamenu, vien dėl to neturėjau scenos baimės ir tai leido man mėgautis muzika, išgirsti ir pajusti melodingumą ir harmoniją. Labai norėjau groti smuiku kaip tėtis. Esu jam dėkingas už tai, kad parodė kelią, kuriuo einu ir kuris mane veda. Tikiu, kad dabar žiūrėdamas iš Dangaus tėtis taip pat džiaugiasi.
Per ilgus metus scenoje, tikiu, esate matęs labai skirtingas pramogų pasaulio puses. Kaip sugebėjote išlaikyti balansą ir išsaugoti tikrąjį save?
Populiariosios muzikos scena visada buvo kupina pagundų, tačiau, prisipažinsiu, manęs netraukė vakarėliai ar naktiniai klubai. Juose pasigesdavau nuoširdaus bendravimo, ten nereikėdavo net ir karantino – visi būdavo su kaukėmis. Mieliau išlėkdavau atsipalaiduoti į gamtą ar kokią tolimą kelionę. Arba laiką paskirdavau naujiems kūriniams prodiusuoti įrašų studijoje. Nemeluoti nei sau, nei kitiems visad atrodė svarbiausia. Nesileidau į dirbtinai kuriamus skandalus dėl trumpalaikio dėmesio. Galbūt toks savotiškas konservatyvumas leido nepamesti savo minties ir padėjo suformuoti vertybinį stuburą.
Naujojo jūsų albumo „Stebuklas“ gerbėjai laukė net šešerius metus. Kokia buvo šio albumo kūrimo kelionė?
Po albumo „Vandenynai“ praėjo šešeri metai, kurie buvo kupini tėvystės džiaugsmo. Skendau meilėje ir net nenorėjau išnerti. Taip, laikas labai greitai lekia, ir tie metai praskriejo kaip meteoras. Bet ne veltui. Per visą tą laiką įvyko daug nuostabių dalykų, taip pat ir skaudžių išgyvenimų. Dukros ir sūnaus gimimas ir manyje pagimdė naują asmenybę. Iki tol niekad nebuvau jautęs, kokios saldžios yra džiaugsmo ašaros. O tėčio netektis paliko randą, kuris vis dar gyja. Šiuo laiku manyje atsirado daug dėkingumo Dievui už neįkainojamas dovanas. Apie visas jas ir kalbu naujausiame albume „Stebuklas“.
Albumas buvo įrašinėjamas visus tuos šešerius metus. Subrandintas it geras vynas, kurio atsigėręs pajunti šilumą. Juokais sakau, kad, jei kas nors dar netiki stebuklais, paklausęs šio albumo tikrai patikės. Beje, „Stebuklas“ išleidžiamas išskirtinai tik vinilinėje plokštelėje. Garso kokybė pranoko mano lūkesčius. Bet nesistebiu, juk albumas spaudžiamas geriausioje Berlyno vinilų gamykloje.
Kokią istoriją pasakojate šiuo albumu? Kurios jo dainos jums – brangiausios?
Šviesa – tai pagrindinis šio albumo simbolis, o sakralumas yra neatsiejama visų dainų dalis. Bendri kūriniai su Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios gospelo choru „GospelJonai“ ir Kauno mišriu jaunimo choru „Exaudi“ – tai ryškiausi tos šviesos pavyzdžiai. Nelengva pasakyti, kurios dainos yra brangiausios, nes į visas jas įdėta maksimaliai meilės ir darbo. Kai kurias dainas įrašinėjau ištisus mėnesius. Labiau vertinu ne atskiras dainas, o visą albumą, kaip vientisą kelionę, kurioje svarbu pakelti akis į Dangų ir ištarti: „Šviesa spindės tamsoje, aš pakeliu akis ir Tau dėkoju, mano rankose Tavo ranka, o Tavo rankose – mano rytojus.“
Ar pats tikite stebuklais?
Tikrai taip, tikiu. Ryškiausias jų mūsų šeimoje – Saulės gimimas, kai savo pirmagimės laukėme net aštuonerius metus. Vieną rytą Irma man ištarė: „Tu tapsi tėvu.“ Tai buvo tikrai stebuklinga žinia. Apskritai, žmogaus gimimas yra didžiausias stebuklas. Matyti vaikelio pirmuosius žingsnius, išgirsti pirmuosius žodžius, pirmąsias dainas ir skęsti savo vaiko akių gylyje yra tikras stebuklas. Kiekviena diena, ir visas gyvenimas, yra stebuklas. Visi žmonės yra tikintys. Be tikėjimo neįmanoma būtų nė žingsnio žengti. Net ir tie, kurie netiki, – tiki, kad netiki.
Ne vieną dainą esate sukūręs savo šeimos nariams. Tai – būdas įamžinti šiuos žmones, o gal meilės laiškai jiems?
Gal tai lengviausias būdas perduoti tikrąsias emocijas? O apie ką daugiau dainuoti, jei ne apie mylimuosius ar tą santykį, kuris gimsta tarp tavęs ir artimo žmogaus? Daina „Aš parnešiu Tau saulę“, sukurta dar 2008-aisiais, skirta mano žmonai Irmai, mūsų pažinties pradžioje. Dainos pavadinimas tapo pranašiškas: po kurio laiko mums gimė Saulė. Ir ji gimė ne bet kada, o per savo vardo dieną! Ar tai sutapimas? O gal tai dar vienas mažas stebuklas? Tad nieko nelaukdamas sukūriau dukrelei dainą „Vandenynai“, o dar vėliau užgimė daina „Šviesa spindės tamsoje“, skirta mano sūnui Jokūbui. Šia daina ir prasideda naujausias mano albumas. Kad jūs žinotumėte, kaip gera dainose užkoduoti intencijas savo mylimiesiems.
Šeima yra viena didžiausių jūsų vertybių. Kokią įtaką šeima daro kasdieniam kūrybos procesui? Ar atsižvelgiate į jų kritiką?
Žinoma, kad šeimos nariai pirmieji išgirsta mano naujausius eskizus ar parašytą eilėraštį. Ir dainai dar nepasirodžius viešai šeimyna jau moka žodžius ir melodiją mintinai. Aš reaguoju į jų emocijas, kai jie pirmą kartą klauso naujų dainų. Visad atsižvelgiu į vaikų ar žmonos pastebėjimus. Dažniausiai jų reakcija būna: „Uždėk dar kartą“ arba „Noriu nuo pradžių“.
Koks yra jūsų vaikų santykis su muzika? Ar sąmoningai stengiatės vaikams skiepyti meilę muzikai?
Nieko nedarome priverstinai. Stebime savo vaikų talentus ir atsakingai galvojame, kuria linkme būtų juos geriau vesti. Neslėpsiu – muziką ir Saulė, ir Jokūbas labai mėgsta, o kas rytą prieš pat pusryčius populiariausias jų klausimas būna: „O kodėl mes gyvename be muzikos?“ Tuomet įjungiu mažą kolonėlę ir „Spotify“ platformoje surandu vaikų pageidaujamą atlikėją. Dažniausiai tai būna Edo Sheerano dainos. Taip, Saulė, o ir visa šeimyna, labai mėgsta jo dainas.
Kai nusivedu vaikus į įrašų studiją, leidžiu išbandyti įvairius sintezatorius, perkusinius instrumentus. Jokūbas man sako: „Tėti, kai paaugsiu, padėsiu tau prodiusuoti muziką studijoje.“ O Saulė jau turi savo mažytį smuikelį ir kartkartėmis išsitraukia pagroti laisvomis stygomis. Su Irma džiaugiamės, kai vaikai iš darželio parsineša kokią naują dainelę ir mes, tarsi per koncertą, visa šeima plojame, o atlikėjas lenkiasi ranką laikydamas ant širdies. Žodžiu, linksmai ir muzikaliai mes gyvename. O ar gali pas mus būti kitaip? (Šypsosi)
Tikėjimas taip pat yra svarbi jūsų gyvenimo dalis. Kaip jis padeda jums gyvenime? Ar jaučiate, kad religija atsispindi ir jūsų kūryboje?
Mes su šeima esame Romos katalikai. Džiaugiuosi, kad ryte ir vakare galiu pakelti akis ir širdį į dangų. Džiaugiuosi, kad turiu į ką atsiremti, kai būna sunku. Dėkoju Dievui už gyvenimą, už mamą ir tėtį, už brolį, už šeimą ir vaikus, už talentus ir muziką, už pasiekimus, taip pat ir už nesėkmes, kurios duodamos tam, kad būčiau dar stipresnis dvasia ir mintimis. Kalbant apie kūrybą, stengiuosi sakralumą įpinti metaforose ir alegorijose, paslėpti tarp eilučių. Kam tai bus artima – tas išgirs. O albumas „Stebuklas“ – ryškiausias to pavyzdys per visą mano muzikinę karjerą.
Gruodį pamatysime jus net su 100 profesionalių muzikantų būriu ant scenos. Papasakokite, kokie bus šie įspūdingi koncertai ir kur galėsime juos išgirsti?
Tai bus trijų koncertų turas didžiosiose šalies arenose. Gruodžio 17 d. Vilniuje, 18 d. Kaune ir 19 d. Klaipėdoje. Rengiame įspūdingą šou su fantastiškai gražia scenografija ir meniškomis šviesų kompozicijomis. Scenoje bus per šimtas atlikėjų: NIKO simfoninis orkestras, nepaprastai gera ritmo grupė ir net trys chorai. Aš žinau, kad klausytojai šį šou prisimins labai ilgai. Koncertinis turas, beje, taip pat vadinasi „Stebuklas“. O aš viliuosi, kad stebuklu taps jaukus mūsų susitikimas su klausytojais.
Ar vis dar jaudinatės lipdamas ant scenos?
Žinoma! Jaudulys padeda užkelti adrenaliną, o dėl jo savo darbą atlieku aistringiau, atsakingiau. Daug kas painioja jaudulį su baime. Tai visiškai skirtingi dalykai. Baimė scenoje yra netoleruotina, o jaudulys – būtinas. Jei nustočiau jaudintis, turėčiau rimtą pokalbį su savimi.
Kas jums svarbiausia kalėdiniu laikotarpiu? Apie ką jums šis šventinis laikas?
Svarbiausia, ko gero, neprapulti tarp gausybės prekių ir reklamų. Svarbiausia būti su šeima ir glaustis po šiltu pledu žiūrint filmą, juoktis drauge geriant arbatą, girdėti vienas kito norus segant Kalėdų žvaigždę ant margaskarės viršūnės. Taip, Kalėdos juk ir yra ta kelrodė žvaigždė, kuri atveda iki Vaikelio širdies. Čia, tamsiausioje naktyje, pamatome ryškiausią šviesą, išvystame Stebuklą, pakeičiantį gyvenimą. Tai pati didžiausia Dievo dovana žmogui – Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Taigi šis šventinis laikotarpis – apie tas neapčiuopiamas ir neįkainojamas dovanas.
Kokius tikslus sau keliate ateinantiems metams?
Oi, tikslų, kaip visada, daug! Jie maži, paprasti, bet gana reikšmingi. Noriu sportuoti, sveikiau gyventi, mažiau veiklų – daugiau buvimo su šeima, kurti naujas dainas, koncertuoti su savo mylimais muzikantais, daugiau šypsotis ir padėti tiems, kam išties sunku.
