Regis, viena garsiausių Lietuvos dizainerių Ramunė PIEKAUTAITĖ savo laimės paukštę sugavo dar prieš beveik trisdešimt metų, kai išgarsėjo mados pasaulyje ir sistemingai žengė pirmyn. Savi mados namai, dusyk per metus pristatomos elegantiškos, autorės braižą išlaikančios kolekcijos, klientai ir už Lietuvos ribų, trys didžiuosiuose miestuose veikiantys butikai.
Šeima – vyras Kęstutis Verslovas ir duktė Ula – taip pat dirba kartu. Jokio skandalo, santūri laikysena ir, regis, laiko visiškai nekeičiamas įvaizdis.
Ramune, ši „ELLE Lietuva“ fotosesija – ypatinga, nes jus fotografavo dukra Ula. Ar pastebėjote, kada vaikas užaugo? Ar buvo sunku susitaikyti su tuo, kad vienturtė jau savarankiška, išėjusi iš namų?
Nuo pat pradžių ją suvokiau kaip savarankišką asmenybę, laisvą žmogų ir nebuvau dukters nusisavinusi. Taip atrodo man, nors Ula ir mano priešingai – sako, kad ją labai savinomės. Išties auginau dukrą laisvą, stiprią, tačiau atsiskyrimas nebuvo paprastas, man buvo sunku ją paleisti, vis norėjosi globoti. Bet įvyko normalus gyvenimiškas procesas (šypsosi), kaip ir kiekvienam.
Kol ji augo, reikėjo daugiau laiko skirti šeimai, dalyti save jai ir karjerai. Nors Ula sako, kad aš visą laiką buvau darbe (šypsosi). Užaugusi ji labai entuziastingai įsiliejo į šį šeimos žaidimą – Ramunės Piekautaitės mados namus. Dabar Ula – jų kūrybos vadovė, besirūpinanti įvaizdžiu. Žinoma, viską darome kartu, viena kitą pastumdamos, pakritikuodamos, kartu – pastimuliuodamos. Į įmonės veiklą ji įnešė gūsį šviežumo, naujų akcentų. Kai kuriose darbo situacijose dukra man atveria akis, parodo, kaip veikti.
Ula Vilniaus dailės akademijoje studijavo grafinį dizainą, baigė fotografijos kursus, šiuo metu derina darbą ir mokslą Europos dizaino institute Barselonoje, pasirinko mados komunikacijos ir rinkodaros studijas. Specialybė – labai plati, paskaitos – įdomios. Ji mus papildo visai kitomis žiniomis, galime visi trys suremti pečius. Ji ir toliau fotografuoja, eksperimentuoja, nebijo visko bandyti. Drąsos įkvepia ir asmeninės savybės, ir žinojimas, kad turi užnugarį – mus. Lygiai taip pat man buvo drąsiau ryžtis kurti mados namus, nes turėjau užnugarį – savo vyrą.
Atsigręžus į jau suaugusius vaikus geriausiai matyti laiko bėgimas. Kaip jį išgyvenate jūs?
Stengiuosi kiekvieną dieną išgyventi tiek, kiek tik įmanoma. Dėl to taip stipriai nejaučiu laiko. Viskas greitai prabėga tik žiūrint filmą ar atsitraukus stebint kitus. Gyvenant kiekviena diena, laikas traumų nesukelia. Kas padaryta vakar, tas padaryta, svarbiausia – ką darome šiandien ir dar žvelgiame šiek tiek į priekį.
Šiandien jaučiatės taip pat tvirtai ir gerai kaip dvidešimt kelerių, kai ryžotės kurti savo mados namus?
Taip gerai, kaip dvidešimties, niekada nesijausime (juokiasi). Bent jau to amžiaus tvirtai žinojau, ko noriu, ką turiu veikti. Dabar gal daugiau permąstau savo veiklą. Man visada būdavo svarbiausia – kūrybinis procesas: kažką sugalvoti, pagaminti kuo įdomiau, sudėtingiau, kad nebūtų įmanoma nei pasiūti, nei suprasti, kaip tai padaryta. Dabar – tai didelė Ulos įtaka – supratau, kad veikla gali būti kažkas rimčiau nei tas malonus kūrybinis procesas, žaidimas mada. Tai gali būti ir verslas, kad ir kaip neromantiškai skambėtų.
Išgarsėjote jauna ir visąlaik esate aukštumoje be skandalų, dirbtinai į save atkreipto dėmesio. Parodėte, kad galima dirbti ir taip – santūriai, be dirbtinio triukšmo.
Nelygu, kokie kieno tikslai. Niekada nesiekiau būti labai labai žinoma. Siekiau turėti laiko ir erdvės daryti tai, kas mane džiugina – kurti drabužius. Viskas vyko natūraliai, nieko bereikalingai neišsigalvojant. Be to, tuo laiku, kai pradėjome dirbti, buvo du žurnalai „Ieva“ ir „Banga“, kurios netrukus nebeliko, du laikraščiai ir vos keli televizijos kanalai – tiek tos sklaidos per juos.
Šiandien kiekvienas jau gali pats susikurti kanalą internete, nekalbu apie svetaines, socialinius tinklus. Anais laikais geriausia komunikacija buvo iš lūpų į lūpas, viskas vertinama pagal darbus, ne tai, kiek į save gebi atkreipti dėmesio.
Ulos Verslovaitės nuotr.
Kuris etapas buvo sunkiausias, įtempčiausias?
Pradžioje reikėjo daugiau ištvermės ir fizinio darbo. Bet nei sunku, nei baisu nebuvo. Turėjau daug noro, drąsos ir jėgų. 1993-iaisiais „In Vogue“ mados festivalyje laimėjau pagrindinį apdovanojimą, atsirado pirmieji klientai, iki 1997 metų dirbau tik su individualiais užsakymais, įkūrusi mados namus, pradėjau gatavų drabužių kolekcijas mažomis gamybos serijomis, pamažu jie ėmė sudaryti vis didesnę dalį produkcijos. Paskui su klientais dirbo stilistai, aš kūriau pret-a-porter kolekciją.
Man gal sudėtingiau pastaruoju metu, kai tenka viską iš naujo permąstyti, perorientuoti, perdėlioti, perorganizuoti mados namų veiklą. Vienu metu kolektyvas buvo net 60 žmonių, dabar sumažėjo iki 20. Atsisakėme savo gamybos, sukuriame produktą, o gaminame specializuotuose fabrikuose. Sau pasilikome eksperimentinį cechą, gaminame mažomis serijomis, limituoto leidimo paltus, kostiumus, šilko drabužius – tokius gaminius, kurie reikalauja daugiausia meistriškumo.
Pasikeitė ir gamybiniai procesai, ir klientų karta. Tos, kurios nuo pat pradžių labai palaikė ir ėjo koja kojon, turi jau užaugusias dukras, tad reikia kurti produktą, kuris tiktų ir mamoms, ir dukroms. Daug ką aukštyn kojomis apvertė kovido periodas, kai teko iš fizinių parduotuvių pereiti į internetines, dabar – vėl atgal. Internetu gali pirkti sportinius kostiumus, o mano drabužius, aksesuarus, avalynę geriausia matuotis kaip ir kvepalus – uostyti. Nors nemažai klientų prekes atsisiunčia, pasimatuoja namuose, o jei netinka – grąžina.
Jūsų vardo kvepalai greitai prigijo, lietuviai nori jais kvepintis?
Taip. Ypač sėkmingas – pirmasis kvapas, kurį sukūrė parfumeris Thomas Fontaine’as. Jau parduota pirmoji partija, beveik kasdien sulaukiu klienčių laiškų: „Kada gausite vėl?“ Truputėlį atnaujinus aromato formulę, kvepalai jau greitai pasirodys.
Pamenu, vienu metu daugybė nuotakų džiaugėsi jūsų joms kurtomis suknelėmis. Dabar to nebedarote?
Šiuo metu – ne. Dirbdama su individualiais užsakymais, pervargau, gal net šiek tiek perdegiau, nes vienu metu bandžiau imtis ir pret-a-porter kolekcijų. Daryti ir viena, ir kita buvo neįmanoma, nors puošti nuotakas – didžiulis malonumas, grįžtamasis ryšys suteikia daug džiaugsmo. Reikėjo keisti kryptį. Kurdama savo kolekcijas esu laisvesnė, galiu eksperimentuoti, daryti, ką noriu, o klientas pats atranda, kas toje kolekcijoje jam tinka. Kurdamas konkrečiam žmogui, esi labai suvaržytas ir figūros ypatumų, ir norų, ir įvykio, kuriam yra puošiamasi.
Ulos Verslovaitės nuotr.
Stengiatės kurti kiek galima tvariau. Kitaip veikianti greitosios mados pramonė – jūsų konkurentė?
Nemanau, nes mūsų kiti principai, kiti klientai. Mes visi – taip pat ir greitoji, ir aukštoji mada – kuriame grožį, tad stengiuosi žvelgti į visus ne kaip į konkurentus, o kolegas, vieni iš kitų turime ko pasimokyti. Man regis, greitoji mada jau suvokė, ką daro, ir stengiasi keistis. Be to, ji reikalinga tam, kad duotų progos visiems, ne tik didelių galimybių žmonėms, dalyvauti mados žaidime, jaunimui suteikia daug laisvės eksperimentuoti.
Greitoji mada ir semiasi įkvėpimo iš aukštosios mados, ir daro įtaką aukštajai madai. Vieni kitus maitiname savo kūryba ir vietos po saule pakanka visiems. Tik būtų gerai taip stipriai neskriausti mūsų planetos. Laimė, tobulėja perdirbimo technologijos, iš greitosios mados drabužių jau gaminami nauji verpalai, nauji audiniai.
Visais laikais apie jūsų modelius girdime tą patį: elegancija, subtilumas ir moteriškumas.
Vienu metu tam bandžiau priešintis (šypsosi). Nenorėjau nei elegantiškų, nei moteriškų daiktų, o aštresnių detalių, spalvų, bet… su savimi nepakovosi. Išeina, kas išeina. Daug ką lemia ir tendencijos – diktuoja pati mada, tai reikia atliepti.
Ar lietuvių moterų skonis keičiasi į gerą?
O kada jis buvo blogas?
Dabar juk kitoks nei tada, kai pradėjote dirbti.
Žinoma, juk yra kitokios galimybės, patirtys, pasaulio matymas. Į daug ką – aprangą, aplinką požiūris yra supaprastėjęs. Štai ir mudvi sėdime su megztukais, o kur gražios palaidinės, švarkeliai, karoliai, segės? Nebesistengiame padaryti pirmo įspūdžio, o gal taip parodome, kad mums vis vien, ką kiti pagalvos?
Ulos Verslovaitės nuotr.
Esate nekart sakiusi, kad smagu sutikti klientę su jau vintažiniu tapusiu jūsų kurtu drabužiu, nes jis tarnauja labai ilgai. Juk būtų naudingiau, jei kiekvieną sezoną pirktų naujus…
Man smagiausia, kai klientė gali prie vieno labai seniai kurto drabužio pridėti naują ir vis papildyti ansamblį. Drabužinė pildosi, vienas daiktas pailsi, po kiek laiko galima jį vėl išsitraukti. Svarbu išlaikyti figūrą. Nors pas mane pačią spintoje vienu metu yra trijų dydžių drabužiai – nuo 34 iki 38. Smagiausia, kai tinka vidurinis dydis, bet tokį svorį stabilų sunku išlaikyti – arba nukrinta daugiau, arba priauga. Bet kai svyruoja du kilogramai, niekas ir nepastebi. Svarbu teisingai apsirengti.
Spintoje vien jūsų kurti drabužiai?
Taip. Kad įsigytum tai, kas patinka, reikia sugaišti daug laiko, o aš jo neturiu. Perku tik kosmetiką. Kitkas – mano. Po truputį pradedame kurti ir namams, tad ir šių dalykų ieškoti kitur nebereikia.
Galėjote būti tiesiog turtingo vyro žmona, bet rinkotės kelią daug ir aktyviai dirbti. Kodėl?
Kai susipažinome, abu puikiai žinojome, ką kuris darome, ir nebandėme vienas kito nei perlaužti, nei keisti. Kęstui labai patinka mano veikla, mada, jis mane visada palaikė. Kad atsirado mados namai, yra jo nuopelnas, jis jų akcininkas, vienas vadovų.
Kokios dabar jūsų visų pareigos?
Visi darome viską (juokiasi). Jei juokautume: aš esu bosė, Kęstas – bosės bosas, Ula – bosės boso bosė.
Kaip tiek metų gyventi ir dirbti su tuo pačiu žmogumi? Nebūna situacijų, kai norisi vienam kitą užmušti?
Kažkaip išgyvenome (juokiasi). Tiesą sakant, turbūt visą laiką esame šiek tiek darbiniame režime. Kad ir ką veiktume, vis pasikalbame, kažkokia mintis išlenda. Kartais užprotestuoju: viskas, nedirbu! Būna aštresnių momentų, kai pasiginčijame, kiekvienas bandome prastumti savo tiesą. Išlaviruojame. Kai turi savo mados namus, dirbi 24 valandas septynias dienas per savaitę, net sapnuodamas kažkokias užduotis sprendi.
Ulos Verslovaitės nuotr.
Kada dažniausiai lanko kūrybinis įkvėpimas?
Tada, kai reikia. Išties mano darbe labai svarbu taisyklingai kvėpuoti, laiku įkvėpti ir iškvėpti. Man, tarkime, labai tiktų dirbti naktį, bet žinau, kad dieną būsiu negyva, dėl to renkuosi tvarkingą režimą – dieną dirbti, naktį miegoti. Svarbu įkvėpimų ir iškvėpimų ritmika, balansas tarp darbo ir gyvenimo, taip pat – nedaryti per didelių pauzių. Kiekvienas turi atrasti savo metodiką, man tinka ši.
Kaip pailsite, įsikraunate?
Kurdama eskizus. Išties geriausia pakaitalioti darbo pobūdį: kol darai viena, pailsi nuo kito. Pavyksta išvažiuoti prie jūros, paatostogauti, nors ir tada kažką dirbu. Man nereikia tokių atostogų, kai viskas išjungiama, pamirštama. Nors gal kada ir būtų sveika pabandyti mėnesiui išeiti pavaikščioti po kalnus.
Randate laiko sau?
Bandau, nors norėčiau daugiau. Kad pajėgčiau dirbti, rasti šiek tiek laiko sau tiesiog privalau. Išeinu į šalia namų esantį mišką pasivaikščioti su šunimi, mankštinuosi. Man būtinos bent septynios valandos miego. Kad galėčiau „stovėti ant bėgių“, reikia disciplinos. Fanatiškai jos nesilaikau, bet stengiuosi maitintis protingai ir atsakingai, judėti. Jaunystėje eidavau tol, kol nukrisdavau, dabar išmokau klausyti organizmo: jei jaučiu, kad reikia restart’o, dieną ar dvi neinu į darbą, ilsiuosi, lovoje paišydama eskizus.
Buičiai jūsų nors kiek lieka? Eidama pokalbio pagalvojau, kad niekaip neįsivaizduočiau Ramunės su prijuoste kepančios blynus.
Tai vienintelis patiekalas, kurį gaminu! Ir – gana sėkmingai. Gaila, kad tik aš viena juos mėgstu. Kęsto nuopelnas ir tai, kad jis mane išlaisvino nuo buities. Užtat manęs liko ir dukrai, ir mados namams. Kulinarija mums – malonumas. Kęstas – puikus šefas, aš – geras asistentas. Ir prijuostė visai nebūtina, nors, sutinku, detalė žavinga (šypsosi).
Kas gali jus suerzinti, išmušti iš pusiausvyros?
Dabartinė pasaulio situacija – karas – mane tikrai išmuša iš pusiausvyros. O santykiuose su žmonėmis labiausiai nemėgstu netikrumo, veidmainystės, kitų skaudinimo. Stengiuosi nebūti tokioje aplinkoje. Būnu toje erdvėje, kur geri, protingi, jautrūs ir tikri žmonės. Man geriau jausti tikrumą, tiesą, – kad ir kokia ji būtų, renkuosi realią realybę.
Būna vakarėlių iki ryto?
Žinoma, būna. Nors dabar jau visi greičiau pavargstame, iki ryto – rečiau.
Draugų ratas – tas pats daug metų?
Kiekvienu laikotarpiu buvo to etapo žmonių ir darbe, ir asmeniniuose santykiuose. Keičiuosi ir aš, keičiasi ir aplinka. Visą savo energiją ir laiką palieku mados namuose, o svarbiausi žmonės jau daug metų šalia…
