Seržas Gandžumianas – vienas iš nedaugelio dizainerių, kurio kūryboje susipina klasika, inovacijos ir sąmoningas požiūris į madą. Jo darbai ne tik atspindi individualumą, bet ir kelia klausimus apie tvarumą bei aprangos vaidmenį šiuolaikiniame pasaulyje.
Kūrėjas pasakoja apie savo kūrybos pradžią, išskirtinius audinių sprendimus ir kaip mada gali būti daugiau nei tik tendencijos – ji gali tapti atsakingu pasirinkimu.
Seržai, nusikelkime į praeitį. Ar dar vaikystėje svajojote tapti kostiumų dizaineriu? Kaip prasidėjo jūsų kelionė į mados pasaulį?
Sumeluočiau, jei pasakyčiau, kad nuo vaikystės. Vaikystėje norėjau būti skulptoriumi. Kiekvienas mados dizaineris yra šiek tiek skulptorius. Be abejo, ir grafikas, ir dailininkas. Tačiau gyvenimas pasuko visai kitu keliu – tapau inžinieriumi. Įstojau į Politechnikos institutą Jerevane, bet jau tada pats siuvau ir perdarinėjau drabužius. Kadangi buvau DJ, norėjau išsiskirti iš minios. Visada turėjau išskirtinius drabužius, pavyzdžiui, džinsus su didelėmis kišenėmis. Po savaitės minioje pastebėdavau žmones su panašiais džinsais.
Jūs jau tais laikais diktavote madas!
Galima ir taip sakyti – buvau tų laikų „influenceris“. Diskoteka, kurią vedžiau, tuo metu buvo populiariausia Armėnijoje. Tai buvo labai įtakinga vieta, į kurią patekti buvo sunku. Bilietus reikėdavo įsigyti prieš savaitę, o be pažinčių patekti beveik nebuvo įmanoma. Taip ir formavosi mano stilius – pripranti prie išskirtinumo ir paprasti drabužiai jau nebetinka. Tada supratau, kad geriausia kurti pačiam. Tai buvo unikalu – niekas neturėjo nieko panašaus.
Tuomet atsirado žmonių, kurie prašė pasiūti tokius pačius drabužius kaip mano. O juk aš tuo metu tikrai nebuvau ypatingas siuvėjas! Viską dariau pats, naudodamasis sena „Singer“ siuvimo mašina, kuriai jau tada buvo 150 metų. Pastačiau jai variklį – ji veikė puikiai, tik atgal nesiuvo. Taip ir prasidėjo mano kelionė. Viską bandžiau daryti pats, tačiau nemokėjau kurti lekalų, todėl pirkdavau BURDA žurnalus, iš kurių perpaišydavau lekalus ir tobulindavau juos pagal save. Kadangi buvau inžinierius, suprasdavau bazinius konstrukcijos principus.
Kai atvykau gyventi į Lietuvą, įstojau į Dailės akademiją, kur jau turėjau galimybę lankyti konstravimo pamokas.
Kas jus išmokė siūti?
Turėjau vieną pažįstamą siuvėją, pas kurį ateidavau, stebėdavau jo darbą ir klausinėdavau, kodėl vienus dalykus daro taip, o ne kitaip. Jis man viską parodydavo, paaiškindavo, ir po truputį pradėjau kurti savo modelius.
Nuo didelių kišenių iki klasikinių kostiumų – įvyko didžiulė transformacija. Gal galite papasakoti, kaip vyko jūsų kūrybos evoliucija nuo pačios pradžios iki dabar?
Na, kišenės niekur nedingo. Mano kūryboje yra ne tik kostiumai – be abejo, jie man labai patinka, ir mėgstu kurti ne tik klasikinius, bet ir šiuolaikinius modelius. Aš nesu mados sekėjas – man svarbu, kad drabužis būtų unikalus ir stilistiškai derėtų su žmogumi. Stilius turi paryškinti žmogaus charakterį ir padėti jam jaustis gerai.
Taip pat kuriu sporto ir laisvalaikio kolekcijas. Kartu su Tekstilės institutu sukūrėme unikalų audinį, kuris savo savybėmis yra beveik visiškai tvarus. Net ir turėdamas pusiau sintetinį mišinį, jis suyra gamtoje. Tekstilės pramonėje viena didžiausių problemų – elastanas ir poliesteris, kurie praktiškai nesuyra. Mūsų audinys yra polilaktidinio pagrindo* – tai buvo dvejų metų darbo rezultatas, kuriuo jau dabar galime džiaugtis, nes iš jo jau pasiūti gaminiai.
Be to, naudojame kanapių pluoštą, kuris, atlikus tam tikrą apdorojimą, tampa itin kokybiška ir tvaria medžiaga. Tai vienas iš perspektyviausių projektų, kurį dar teks toliau vystyti.
*( Polilaktidas (PLA) – tai biologiškai suyrantis poliesteris, gaminamas iš atsinaujinančių augalinių žaliavų, dažniausiai kukuriūzų krakmolo, cukranendrių ar cukrinių runkelių. Jis plačiai naudojamas ekologiškoje pakuotėje, tekstilėje ir net medicinoje dėl savo tvarumo ir suyrančių savybių.)
Jūs, kaip išradėjas, šio projekto iniciatorius, ar patentavote šį audinį? Ar gali būti, kad kas nors norės atkartoti jūsų kūrybos vaisius?
Taip lengvai to atkartoti nepavyks – už šio audinio slypi daugybė procesų, kurie yra gana sudėtingi. Tai ne kišenę perpaišyti. Cheminę sudėtį užpatentavo pats institutas, o mano indėlis buvo idėja, kompozicinis išpildymas ir kolekcijos kūrimas iš šio audinio.
Tačiau aš nebijau, kad kažkas gali pavogti mano idėjas. Per visą mano kūrybinę karjerą ne kartą buvo bandoma kopijuoti mano darbus, bet kai esi kūrėjas, visada gali sukurti ką nors naujo.
Kaip atėjo mintis sukurti audinį?
Su tvarumo tema dirbu jau gana seniai. Visada naudojau sertifikuotus audinius arba kolekcijas siūdavau iš likučių, kad nebūtų pagaminta per daug. Taip pat renkuosi gamtoje suyrančius audinius.
Tvarumas reiškia ne tik atsakingą medžiagų pasirinkimą, bet ir ilgą drabužių tarnavimo laiką – tiek stilistiškai, tiek fiziškai. Man svarbu, kad drabužis ilgai išliktų aktualus ir kokybiškas. Manau, kad tai yra kiekvieno dizainerio svajonė.
Greitoji mada diktuoja, kad reikia nuolat keistis, o tai skatina daugiau pirkti ir daugiau vartoti. Tuo tarpu mano kūryba – visai ne apie tai. Mano klientai sugrįžta net po 15 metų, prašydami pakeisti pamušalą. Kostiumas atrodo puikiai, o pakeitus pamušalą jis tarnaus dar 5–7 metus.
Jūs sakote, kad renkatės audinius, kurie yra biologiškai suyrantys, bet tuo pačiu metu kalbate apie ilgaamžiškumą. Po kiek laiko prasideda irimo procesas?
Jeigu gaminys yra išmetamas, jis pradeda irti veikiamas aplinkos sąlygų. Kadangi drabužis yra daugiasluoksnis objektas, sudarytas iš skirtingų medžiagų – pavyzdžiui, sagos iš vienos medžiagos, korsetas iš kitos, pagrindinis audinys dar iš kitos – irimo procesas vyksta nevienodai.
Aš stengiuosi naudoti natūralias sagas, pavyzdžiui, iš kaulo. Tačiau jei naudojamas poliesteris, jis turėtų būti utilizuojamas kitaip, kad būtų sumažinta tarša.
Iš to, ką kuriate, kas jums asmeniškai labiausiai patinka? Ar laisvalaikio apranga, ar sudėtingų konstrukcijų kostiumai?
Įvairiai. Labai mėgstu dekonstruoti klasikinius kostiumus, pritaikydamas juos šiuolaikiniam stiliui. Taip pat mane žavi sportinių drabužių sudėtingesnės konstrukcijos – svarbu, kad jie būtų ne tik funkcionalūs, bet ir unikalūs.
Kokia yra gero, kokybiško kostiumo paslaptis? Į ką reikėtų atsižvelgti renkantis kostiumą?
Norint unikalumo ir kokybės, geriausia kreiptis į dizainerį, kad kostiumas būtų sukurtas konkrečiai tam žmogui – pritaikytas pagal jo figūrą ir ūgį, išlaikant visas proporcijas.
Audinys taip pat yra itin svarbus – jis lemia ne tik kostiumo kokybę, bet ir jo tvarumą. Apranga yra žmogaus įvaizdžio dalis, tarsi reprezentacinė vizitinė kortelė. Prastas audinys visuomet pastebimas ir neišvengiamai išduoda savo kokybę, o tai nėra pageidautina, jei norima atsidurti prabangos erdvėje.
Kokie svarbiausi akcentai turi būti moters arba vyro įvaizdyje vilkint kostiumą?
Nesvarbių detalių nėra – visuma yra svarbi. Tai gali būti kaklaskarė, kaklaraištis, kojinės, laikrodis ir daugybė kitų detalių. Gali kai kurių aksesuarų nemėgti, tačiau jei kalbame apie pilną įvaizdį, jis turi rodyti, kad viskas apgalvota iki menkiausios smulkmenos.
Ar kostiumo spalva yra siejama su tam tikra proga? Ar egzistuoja etiketo taisyklė, kad su juodu kostiumu negalima eiti į darbą?
Jeigu kalbame apie tradicinį biurą ir susitikimus su klientais, tinkamiausia spalva yra mėlyna. Tai komunikacijos spalva – ji nuramina ir suteikia stabilumo jausmą.
Juoda spalva nėra komunikacijos spalva – ji labiau siejama su stiliumi, dizainu ir kūrybiškumu. Tačiau viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje esame. Kūrybinėje ir stilingoje aplinkoje juodą spalvą gali pakeisti ir kiti drąsesni ar išraiškingesni sprendimai.
Trys daiktai, kuriuos vyras privalo turėti savo garderobe, nepriklausomai nuo profesijos?
Aš kalbėčiau ne apie daiktus, o apie tris svarbius dalykus, be kurių neapsieina joks save gerbiantis vyras.
Pirmiausia – sveikata. Ji yra visko pagrindas, nes be jos nei išvaizda, nei stilius neturės reikšmės.
Antras dalykas – išvaizda ir savęs reprezentavimas. Vyras turi gerbti save ir aplinką, kurioje yra. Net eidamas į susitikimą su draugais, negali atrodyti aplaidžiai – pavyzdžiui, dėvėti per mažą, aptemptą marškinėlių su išryškėjusiu pilvu. Ypač verslo susitikimuose vyras turi atrodyti solidžiai ir reprezentatyviai.
Trečias dalykas – erudicija. Vyras turi būti apsiskaitęs, domėtis moderniomis idėjomis, kad galėtų palaikyti turiningą pokalbį ir įnešti vertės į diskusijas.
Ar turite kokių nors svajonių projektų, susijusių su jūsų tiesioginiu darbu ir ateities karjera?
Artimiausiu metu norėčiau sukurti vintažinio stiliaus kolekciją, nes esu sukaupęs daug neįgyvendintų idėjų – tereikia rasti joms resursų. Tai man labai svarbus ir įdomus laikotarpis, kuriam norėčiau dedikuoti šią kolekciją – XX a. pradžia, dekadanso laikai. Net kai kuriuos klientus jau dabar stengiuosi aprengti tokiu stiliumi.
Taip pat turiu planų tvarumo srityje. Su žmona esame Tvarios mados savaitės įkūrėjai, todėl norime tęsti šį tarptautinį festivalį ir šiemet planuojame organizuoti konferenciją.
