Lietuvą garsinantys paralimpiečiai. Ką žinome apie juos, be to, kad triatlonininkas Ernestas Česonis laurus skina, neturėdamas kairiosios rankos, maratonų bėgikė Aušra Garunkšnytė – silpnaregė, o plaukikė Gabrielė Čepavičiūtė turi judėjimo negalią?
Vaiskiai žalioje fotosesijoje dalyvavę sportininkai pasakoja apie tai, kokios yra jų gyvenimo spalvos ir skoniai. Kalbamės ir apie sūrius, ir apie atsainiai numestus paspirtukus, ir apie chlorą, išplaunantį mokyklos problemas.
Ernestas Česonis: „Aš nesu supermenas“
Ernestai, esate vadinamas vienu stilingiausių planetos atletų, nepamirštant to, kad esate ir vienas greičiausių. Rūpi drabužiai, aksesuarai, tobulai sutvarkyta barzda?
Malonu gražiai atrodyti, vilkėti stilingus drabužius, patinka ryškios spalvos. Gal kitas sakys – jam jau 41-eri, reikia būti santūriam, rimtam. Juodos, pilkos spalvos kostiumai – klasika, kuri visada tiks, jų yra mano garderobe, bet spalvotų – daugiau. Laikrodžiams, saulės akiniams per daug reikšmės neteikiu. Tačiau šios fotosesijos metu pamačiau, kad man tinka paprasti, skaidrūs akiniai. Radęs laiko paieškosiu tokių sau.
Į triatloną jus atvedė Raimondas Pasternackis – garsus vyrų kirpėjas, barzdaskučių verslo pradininkas Lietuvoje, taip pat – stiprus sportininkas. Nuo ko prasidėjo jūsų bičiulystė?
Prieš 10 metų gimtadienio proga nutariau pasikeisti šukuoseną. Pirmą kartą apsilankiau pas Raimondą, ir prigijo. Tuomet buvo madingas Elvio Presley kirpimas, plaukus šukuojant į viršų. Iš pradžių buvo nejauku, reikėjo išeiti iš komforto zonos – kaip ir sporte, bet pripratau, pradėjo patikti. Su Raimondu bendraujant paaiškėjo, kad turime bendrų sporto pomėgių, vieną dieną jis pasiūlė išbandyti triatloną. Taip ir prasidėjo šis kelias.
Esate sportiškas nuo mažens: daugybę metų futbolo treniruotės buvo šventos, vėliau – lengvoji atletika, nusprendęs siekti profesionalios sportininko karjeros, metėte vairuotojo darbą. Intensyviai sportuoti neturint vienos rankos, mano galva, yra rimtas iššūkis. Kaip perlipate kiekvieną „negaliu“?
„Negaliu“ ar „tingiu“ yra pasiteisinimai. Smegenys mėgsta išmesti tuos dalykus, kad galėtų kuo mažiau daryti. Bet turi būti nuoseklumas, disciplina, kuri ir padeda išlaikyti pastovumą, ritmą. Turi išsikėlęs tikslą ir jo sieki. Tačiau, be didelio tikslo, yra kasdieniai maži tikslai: privalai anksčiau atsikelti, kad vėliau turėtum daugiau poilsio, kad produktyvesnė būtų trečia treniruotė, o kartais – ir ketvirta.
Žmonės sako, kad juos motyvuoju, nes, kai patys galvoja, kad pernelyg sunku, pasižiūri – kitas su negalia, ir vis tiek padaro. Aš nesu supermenas, nesu stebuklingas žmogus, aš lygiai toks pats kaip ir tu. Pradžia sunki, ne viskas iš karto pasiekiama, žingsnis po žingsnio. Man irgi buvo sunkių momentų, bet pažįstu žmonių, kurie ir be dviejų rankų sportuoja, jiems dar sunkiau nei man. Iš tiesų nėra ribų, viskas tik galvoje.
Profesionaliame sporte ne mažiau svarbus momentas – rėmėjų paieškos. Ką jums duoda tokie „Parateam“ partneriai kaip „Bitė“?
Tokių partnerių įsitraukimas kaip tik ir parodo, kad „neįgalūs“ nereiškia „prastesni“. O mums palaikymas be galo svarbus. Kai kita pusė suinteresuota prisidėti prie tavo sklaidos, pergalių, tikslų, jauti papildomą stimulą stengtis ne tik dėl savęs, bet ir tave palaikančių.
Šiame ELLE numeryje kalbama apie prabangą daryti tai, ką nori, gyventi laimingą gyvenimą visomis prasmėmis, mylėti save tokį, koks esi. Tai – apie jus?
Taip, šiandien tikrai neturiu kuo skųstis, tik galiu pasidžiaugti tuo, kiek esu pasiekęs, ką darau. Labai svarbu, kad galiu ne tik pasiimti, bet ir duoti grąžą žmonėms. Gera daryti gera.
Kas, jei ne sportas? Yra planas B? Ar tuo tikslu su žmona Jelena įkūrėte sūrinę?
Aš nesu gurmanas, tai žmona – sūrio mėgėja. Jai kilo mintis populiarinti būtent Lietuvos ūkininkų produkciją, kad žmonės pamatytų, jog ne tik prancūziškas sūris labai skanus, bet ir lietuviai labai gerą sūrį gamina. Esu ir pats sūriais prekiavęs, mugėse dirbau, su ūkininkais bendradarbiavau. Tačiau tai nėra planas B. Labiau galvočiau, kad ateityje galiu valgyti trenerio duoną.
Jūsų žmona atsidūrė vėžimėlyje po patirtos žiaurios motociklo avarijos. Abu jaučiatės radę „antrąją pusę“, kuri absoliučiai papildo, ypač kai trūksta vieno sparno?
Mano žmona yra „top manager“ – ji viską sudėlioja, keliones užsako, randa puikių variantų, esu jai be galo dėkingas. Papildome vienas kitą, esame labai geras komandinis duetas.
Ar tiesa, kad kiekvieno mėnesio 17 dieną, kuri yra jūsų pažinties diena, žmonai dovanojate gėles?
Labai daug metų taip buvo ir dabar niekada nepamirštu tos dienos, bet jeigu tuo metu esu išvykęs, dovanoju gėles kitą dieną. Juk svarbiausia – dėmesys.
Namuose – dvi katės, du anglų bulterjerai. Galima nujausti, kokį įdomų ir pilną veiksmo gyvenimą gyvenate…
Veiksmo iš tiesų labai daug. Žmona išvis – jei turėtų galimybę, išgelbėtų visus pasaulio gyvūnus. Vienu metu net septyni priglausti katinai buvo namuose, visus paskiepijome, išdovanojome.
Kelionės – tik į čempionatus? Ar vykstate ir miestų pažiūrėti, „Michelin“ restoranus išbandyti?
Porąkart metuose atvažiuoja labai geri draugai iš Anglijos. Tuomet atsiverčiame geriausių restoranų 30-uką ir bedame pirštu, kur vakarieniausime. Taip pat turime tradiciją susitikti prie jūros, Palangoje. Jeigu su žmona išvykstame į kelionę kartu, nesirenkame „viskas įskaičiuota“. Mieliau nuomojamės automobilį ir keliaujame.
Medaus mėnesį leidome Prancūzijoje. Nutarėme pamatyti aukščiausią pasaulyje tiltą, nesustabdė ir tai, kad iki jo reikėjo važiuoti 700 km. Ir lankantis Kanadoje Niagaros kriokliai buvo kažin kur, bet nuvažiavome pasižiūrėti. Juk kada dar, jei ne dabar?
